infa.lt

Justina Kaučikienė | Smėlynė

Net 60% žmogaus smegenų sudaro riebalai. Kiekvienos ląstelės membrana ir organelės yra sudarytos iš riebalų. Dauguma hormonų, neurotransmiterių ir kitų būtinų junginių žmogaus organizmui yra sudaryti iš riebalų. Riebalai yra itin svarbi kasdienės mitybos dalis.

Man įstrigo antropalogo Miki Ben Dor pasakymas, kad pirmykščiai žmonės buvo riebalų medžiotojai.

Riebalai yra ne tik energijos šaltinis; jie veikia kaip struktūriniai kūno blokai, perneša riebaluose tirpius vitaminus. Riebalai padeda organizmui įsisavinti vitaminą A, D, E, K2.

Šie vitaminai yra tirpūs riebaluose, o tai reiškia, kad jie gali būti absorbuojami tik padedant riebalams, šie vitaminai dalyvauja gyvybiškai svarbiuose fiziologiniuose organizmo procesuose ir yra būtini daugybei svarbių biologinių funkcijų, įskaitant augimą ir vystymąsi.

Ar visi riebalai yra vienodai svarbūs ir reikalingi?

Riebalais vadinama, tam tikra grupė cheminių junginių, bet jie tarpusavyje skiriasi. Riebalai būna:

• Sotieji
• Mono nesotūs
• Poli nesotūs (angl. trupinys PUFA)
• Trans riebalai
• Riebalų kompozicija maiste

Pradėkim nuo pradžių. Mamos pienas pirmas maistas kurį gauname, ar bent jau turėtumėme gauti, apie jo naudą ir ypatumus galima perskaityti begales tyrimų ir knygų. Piene esančių riebalų kompozicija: 46% sočiųjų, 41% mononesočiųjų ir 13% polinesočiųjų riebalų [1].

Motulė gamta nieko nedaro be priežasties! Mamos pienas yra geriausias ir vienintelis visapusiškai tinkamas maistas kūdikiui.

Mamai nustojus maitinti, mūsų organizmas drastiškai nepasikeičia, ir staiga – buvę būtini – sotieji riebalai, sudarę didžiausią dalį riebalų, negali patapti priešu nr. 1, kaltu dėl visų pasaulio širdies ir kraujagyslių ligų.

Iš tiesų, mūsų riebalų kompozicijos poreikis per gyvenimą išlieka daugmaž panašus: 46%, 41% ir 13%. Na ir žinoma, panašiausią kompoziciją turi gyvūniniai riebalai.

• Kiauliena: 44% sočiųjų, 45% mononesočiųjų ir 11% polinesočiųjų riebalų.
• Aviena: 58% sočiųjų, 38% mononesočiųjų ir 4% polinesočiųjų riebalų.
• Jautiena: 49% sočiųjų, 47% mononesočiųjų ir 4% polinesočiųjų riebalų.
• Sviestas: 52% sočiųjų, 30% mononesočiųjų ir 4% polinesočiųjų riebalų.

Priklausomai nuo to kaip gyvūnas maitinamas, jo riebalų kompozicija kinta, apie tai vėliau. Tuo tarpu pvz., linų sėmenų aliejaus kompozicija: 10% sočiųjų, 22% mononesočiųjų ir 68% polinesočiųjų riebalų, dabar itin plačiai naudojamo rapsų aliejaus sudėtis: 7% sočiųjų, 64% mononesočiųjų ir 29% polinesočiųjų riebalų.

Gyvūniniai riebalai turėtų būti priimtina mūsų mitybos dalis. Tačiau, taip nėra. Mokslas gali būti labai jau netiksliai interpretuojamas, kaip ir šioje situacijoje.

Sotieji riebalai pavirto žmonijos priešu, dar 1950 m, kai buvo iškelta HIPOTEZĖ, kad sotieji riebalai kelia cholesterolio lygį kraujyje, o kadangi padidėjęs cholesterolio kiekis buvo siejamas su širdžių ligomis, tai buvo padaryta PRIELAIDA, kad sotieji riebalai sukelia širdies ligas.

Tiesa, net iki šiol niekam nepavyko įrodyti, kad sotieji riebalai sukelia širdies ligas [2-9]. Įvairios dietologų asociacijos griežtai rekomenduoja pereiti prie augalinės mitybos, siekiant išvengti širdies ligų.

Ši tyrimų sritis, turbūt, viena labiausiai finansuojamų, todėl nenuostabu, beveik visame pasaulyje daugiausia žmonių miršta nuo širdies ir kraujagyslių ligų, bet nei tyrimų kiekis, nei augalinės mitybos propogavimas šių skaičių nemažina.

Išsamiausiai, kiek man teko matyti, visas šis gyvūninių riebalų baubas yra išanalizuotas Nina Teicholz knygoje „BIG FAT SURPRISE“. Ją kaip tik dabar skaitau. TIkrai verta dėmesio knyga.

Ką mokslas yra įrodęs, kad sotieji riebalai yra būtini mūsų mityboje [10]. Problema yra visuomenės klaidinime.

Pažiūrėjus medijos straipsnius, kur rašo apie sočiųjų riebalų blogį, kaip taisyklė naudoja paveiksliukus, kuriuose pavaizduoti mėsainiai, keptos dešrelės, visokie KFC, McDonaldai ir pan.

Bet tai klaidinimas, pavyzdžiui tokios gruzdintos gėrybės turės daug daugiau mononesočiųjų riebalų nei sočiųjų ar net trans riebalų. Ar dėl širdies ligų kaltas mėsainis su bulvytėm ir litru kokakolos ar sotieji riebalai?

Iš viso, visuomenėje formuojamas stereotipas, kad valgyti gyvūninės kilmės maistą ir būti sveiku yra vienas kitam prieštaraujantys reiškiniai.

Augaliniai aliejai – pagrindinis riebalų šaltinis.

Vidutiniškai žmogus gauna 30-40% savo kalorijų iš augalinių aliejų, 70-80% tų kalorijų yra iš poli nesočių riebalų r. (PUFA). Evoliuciškai žiūrint žmogus niekada negaudavo tokių kiekių PUFA, nes jų daugiausiai sėklose: rapsų, saulėgrąžų, vynuogių kauliukų, graikinių riešutų ir beveik visuose kituose sėklų aliejuose.

Per 50 metų žmonių riebalų kompozicijoje omega 6, kitaip dar linolo rūgštis (LA) išaugo 136 kartais, paprasčiau tariant jeigu jūsų močiutė suvartodavo 1 g omega 6, tai jūs suvartojat 136 g – truputį skirtumas yra? Ir čia yra tik dėl mitybos pokyčių [11].

Ko jūs valgot kur kas daugiau nei jūsų seneliai? Aliejų – ir juos žmonija valgo mažiau nei 200 metų – evoliucinėje perspektyvoje tai sekundė, mili sekundė, tiksliau.

Todėl ieškant chroninių ligų kaltininkų, pirmiausia reiktų kaltinti ne tuos maisto produktus, kurie evoliucionavo kartu su mumis, bet tuos, kurie mūsų mityboje yra nauji – sėklų aliejai.

PUFA blogis

Kas negerai su PUFA – viskas su ja negerai, jau vien tai, kad organizmas jų perteklių kaupia kaip toksinus, pilvuko ir šlaunų srity, o baisiausia yra tai, kad tos PUFA yra baisiai nestabilios ir greitai oksiduojasi, susidaro laisvieji radikalai, pažeidžiamos ląstelės, greičiau senstama.

O mitochondrijos (ląstelių vidaus degimo varikliai) baisiai neefektyviai veikia, kai degina PUFA, na panašiai kaip dyzeliu varomai mašinai užpilt benzino, toli nevažiuosi, tai ir čia taip pat toli nevažiuoji, o energijos reikia, tada ląstelė siurbia gliukozę iš kraujo – greitoji energija, jūsų cukrus kraujyje krenta ir jūs norit cukraus dar ir dar daugiau cukraus, tai jį ir valgot.

Tada išsivysto insulino atsparumas, diabetas, uždegiminiai procesai ir, žinoma, širdies ir kraujagyslių ligos. Taip labai supaprastintai, bet plėstis nėra vietos, nes detaliai galima disertaciją rašyt ta tema. Tai disertacijos nerašysiu, bet daugiau straipsnių analizuojant PUFA blogį tikrai parašysiu.

Trans riebalai

Trans riebalai natūraliai egzistuoja ir gamtoje, tačiau jų kiekis labai mažas, dėl to žalingos įtakos nedaro, tuo tarpu hidrinti riebalai savo sudėtyje turi labai daug trans riebalų. Dėl savo panašumo jie užima būtinųjų nesočiųjų riebalų vieta organizme, bet tinkamai darbo atlikti negali.

Paveikiami visi organai ir audiniai, trans riebalai ypač kenkia imunitetui, daro žalą organizmui daugelyje skirtingų imuninės sistemos funkcijų. Jau įrodyta, kad trans riebalai sukelia diabetą, aterosklerozę, vėžį, neurologines ir psichikos ligas.

Ypač pavojingi nėščiai ir maitinančiai moteriai, nes kūdikio smegenyse gausu nesočiųjų riebalų rūgščių – jas pakeičia gaunamos trans nesočiosios riebalų rūgštys, o tai daro žalą smegenų vystymuisi. Saugi dirbtinių trans riebalų dozė nėra numatyta, bet aišku tik viena, kad šiandieninėje mityboje jų gaunama stipriai per daug.

Visa paslaptis kiekyje

PUFA, konkrečiai omega 6 ir omega 3 yra laikomos būtinomis riebalų rūšimis. Natūraliai kyla klausimas, kaip jos gali būti blogos?

Valgant gyvūninius riebalus mes gauname pakankamai PUFA, vartojant augalinius aliejus jų gauname stipriai per daug ir su tuo pertekliumi organizmas turi tvarkytis.

Būtent čia ir prasideda problemos, riebalinių ląstelių biopsijos rodo, kad mes stipriai per daug prikaupę šių riebalų rūgščių, be to, vartodami augalinius aliejus negauname pakankamai svarbių ir reikalingų sočiųjų riebalų rūšių.

Išnašos:

[1] http://www.acta.sapientia.ro/acta-alim/C2-2/alim22-4.pdf
[2] https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/21735388/
[3] Gut and Psychology syndrome, Dr. N. Cambell-McBride, 2010
[4] https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/26068959
[5] https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/26268692
[6] https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/20071648
[7] https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/24723079
[8] https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/25045347
[9]https://bjsm.bmj.com/content/bjsports/51/15/1111.full.pdf
[10] https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/30084105
[11] https://academic.oup.com/advances/article/6/6/660/4555155