infa.lt

infa.lt montažas

Mes gyvename istorijos laikotarpiu, kai daugelis, jei ne visi, mūsų visuomenės pamatinių ramsčių yra kvestionuojami. Kai kuriais atvejais tie ramsčiai yra beveik visiškai atmesti. Kažkada buvę kertiniais akmenys mūsų amerikietiškoje visuomenėje, dabar kelia abejones viskuo, keldami mums visiems klausimus… Ar vyriausybė tikrai gali būti tokia korumpuota? Ar teismai tikrai yra kompromituoti? Ar pagrindinės žiniasklaidos priemonės iš tiesų yra tik propagandos ruporai? Ar šiuolaikinė medicina yra apgaulė?

„Žmonėms sunku abejoti tuo, ką jie visą gyvenimą laikė „geru“, „sąžiningu“ ar „patikimu“. Kodėl reikėtų abejoti tuo, ką visi aplink jus (įskaitant patikimus draugus ir mylimus šeimos narius) sako esant tiesa, dora ir gėriu?“ – klausia Bobbie Anne Cox „Žinios yra jėga“ Substack puslapyje.

Žinoma, vyriausybė yra tam, kad mus apsaugotų. Žinoma, teisinė sistema yra sukurta tam, kad palaikytų mūsų teisėtus įstatymus ir gintų laisvę. Žinoma, televizijos naujienų vedėjas mums sako tiesą. Žinoma, vaistai, kuriuos mums skiria gydytojai, yra skirti mums padėti pasveikti.

Nors ir sunku abejoti visuomenės normomis, dar sunkiau yra kažką dėl to padaryti. Indijos rašytoja Arundhati Roy yra pasakiusi:

„Problema ta, kad kartą tai pamatęs, nebegali to nepastebėti. O kartą tai pamačius, tylėti, nieko nesakyti – tampa tokiu pat politiniu veiksmu kaip ir kalbėti. Nėra nekaltumo. Bet kuriuo atveju esi atsakingas.“

Kvestionuodami tradicines, tvirtas institucijas, atsiduriame ant tokio didelio ir gilaus triušio urvo krašto, kad jį geriau palyginti su meteorito krateriu nei paprasta duobe.

Dabar aplink mus yra tiek daug kraterių – vyriausybės krateris, teisinis krateris, medicinos krateris, žiniasklaidos krateris ir t. t. Šie krateriai atsiranda vienas po kito, lygiagrečiai, ir kaip domino, jei vienas pradeda kristi, grandininė reakcija, vedanti prie visiško žlugimo, yra neišvengiama.

Pabandykime akimirkai pažvelgti per vieno iš šių kraterių kraštą ir paklauskime savęs…

Ar šiuolaikinė medicina yra apgaulė?

Pirmiausia pažvelkime į išmoktą visuomenės normą… Kai dauguma žmonių išgirsta žodį „medicina“, jų protas iš karto susidaro teigiamą nuomonę ir jie galvoja: „Tai padės man jaustis geriau ir pasveikti“. Kaip Pavlovo šuo, mes esame išmokyti sieti mediciną su tuo, kas išgydo ligą, kai sergate.

Jei sergate, einate pas gydytoją, jis jums išrašo vaistą, kuris išgydys jūsų ligą ir atkurs jūsų sveikatą. Teisingai? Eeeee, na, hmmmm, ne visai. Deja, šiandieniniame pasaulyje „sveikata“ tapo sinonimu „medicinai“, o medicina tapo pramonės šaka – ir ne bet kokia pramonės šaka. Tai milžinas!

Ar žinojote, kad didžiausia lobistinė grupė Jungtinėse Valstijose yra farmacijos pramonė? Ji yra didžiausia, nes gerokai pranoksta visas kitas. Leiskite man pasidalinti su jumis keliais skaičiais. Farmacijos pramonė kasmet išleidžia apie 380 000 000 (tris šimtus aštuoniasdešimt milijonų) dolerių lobistinei veiklai Kongrese.

Kad galėtumėte susidaryti vaizdą, antra pagal dydį lobistinė pramonė mūsų šalyje yra elektronikos gamybos pramonė, kuri kasmet lobizmui Kongrese išleidžia apie 250 000 000 dolerių.

Trečia pagal dydį yra draudimo pramonė, kuri kasmet lobizmui Kongrese išleidžia apie 150 000 000 dolerių. Visos kitos lobistinės pramonės šakos, palyginti su šiomis, yra tiesiog menkos. Vien šie statistiniai duomenys atskleidžia labai daug.

Taigi, sveikata (kuri anksčiau reiškė, kaip gerai jūsų kūnas funkcionuoja, atsižvelgiant į kitus gamtinius veiksnius ir įvykius, pvz., pakankamą Saulės spindulių kiekį, švaraus vandens suvartojimą, švarų orą, pakankamą miegą, tai, ką valgote, ir kiek sportuojate) dabar reiškia vaistus.

Kai einate pas gydytoją, ar jis klausia, kiek vandens geriate ir kiek Saulės spindulių gaunate kasdien, ar klausia, kokias tabletes vartojate? Dėl Covid-1984 katastrofos ar galbūt dėl osmoso medicinos pramonė neseniai įgijo nepatikimos ir neveiksmingos reputaciją – du būdvardžiai, kurie tikrai gali sugadinti visą pramonę, kai nepatikinčių skaičius pasieks kritinę ribą.

Paimkime realaus gyvenimo pavyzdį kaip atvejo analizę. Paimkime mano pavyzdį. Greitai įspėju, kad aš, žinoma, neteikiu jokių medicininių patarimų, o tiesiog dalinuosi savo nesenia patirtimi.

Maždaug prieš savaitę man reikėjo daryti operaciją. Man buvo pranešta, kad procedūrai reikės bendrosios nejautros ir po jos reikės poros savaičių „poilsio“, kad galėčiau atsigauti. Taigi operacijos dieną, kai sėdėjau priešoperacinėje palatoje ir slaugytoja mane ruošė operacijai, ji man paaiškino, kokius vaistus turėsiu vartoti po operacijos… visus šešis.

Po to atėjo anesteziologas pasikalbėti su manimi, o galiausiai atėjo ir mano chirurgas, norėdamas patikrinti, ar esu pasirengusi operacijai. Jis paklausė: „Ar viskas paruošta? Kaip jaučiatės?“ Aš atsakiau, kad esu gana nervinga dėl gausybės vaistų, kuriuos, kaip sakė slaugytoja, turėsiu vartoti po operacijos.

Buvo vienas vaistas nuo skausmo, tada kitas vaistas nuo „stipraus skausmo“, tada dar vienas vaistas nuo bakterijų augimo, tada dar vienas nuo pykinimo, tada keletas kitų vietinių preparatų ir pan.

Tai, žinoma, buvo papildomai prie anestezijos ir antibiotikų, kuriuos man būtų skyrę operacijos metu. Taigi, aš pasakiau savo chirurgui, kad nenoriu jokių pooperacinių vaistų! Jis paklausė manęs, kodėl ne… juk jie turėtų padėti jaustis geriau.

Supraskime, kad tokiu metu dauguma žmonių būtų nusileidę savo gydytojo „autoritetui“ ir visagalei medicinai ir sutikę su jiems primetamu vaistų deriniu. Pripažinsiu, kad ir aš būčiau nusileidusi, jei ne tai, kad neilgai prieš tai, per ankstesnę operaciją, patyriau šios pramonės griežtą ranką, kuri sukėlė baisių pasekmių.

Taigi, aš paaiškinau savo chirurgui, kad paskutinį kartą, kai man buvo atlikta operacija, gydytojas man paskyrė devynis vaistus, kuriuos turėjau vartoti 1–2 savaites po operacijos. Toliau paaiškinau, kad tuo metu buvau „gera pacientė“ ir vartojo man paskirtus vaistus nuo skausmo, pykinimo, bakterijų augimo, imuninės reakcijos ir t. t., kurie vėliau padarė nepageidaujamą žalą mano organizmui.

Mano visas organizmas pateko į perkrovos būseną, nes mane užklupo neigiamų reiškinių cunamis – odos bėrimas, raumenų letargija, nervų dilgčiojimas, patinimas, sąnarių diskomfortas, žarnyno problemos ir pan.

Silpnumas buvo toks didelis, kad aš vieną po kito nustojau vartoti visus vaistus, nepaisydama to, kad mano chirurgas ir (arba) jo slaugytoja nuolat man sakė aiškiai suprantamu „tu tikrai turėtum manęs klausyti“ tonu, kad „aš tikrai turėčiau vartoti šiuos vaistus visą paskirtą kursą“.

Pasakojimo pabaigoje mano chirurgas pažvelgė į mane ir be mažiausio sarkazmo ar elitiškumo pėdsako pasakė: „Jokių problemų. Jei nenorite vartoti mano paskirtų vaistų, tai nevartokite. Sprendimas priklauso jums.“

Buvau priblokšta. Vietoj to, kad kaltintų mane ar griežtai įspėtų (kaip tai darė mano ankstesnis chirurgas), jis nuoširdžiai sakė, kad galiu pati pasirinkti, kokius vaistus vartoti, jei iš viso noriu. Šis ryškus kontrastas mane iš karto sukrėtė.

Ar tai buvo užslėptas prisipažinimas, kad jis žinojo, jog vaistai nėra būtini, bet yra akivaizdus pavyzdys, kaip farmacijos pramonė įsitvirtino šiuolaikinėje medicinoje? Arba galbūt tai buvo todėl, kad ši operacija nebuvo tokia ilga ir invazinė kaip mano ankstesnė operacija?

Arba galbūt tai buvo visai kas kita? Aš nežinau. Bet žinau, kad mano pooperacinė patirtis po praėjusios savaitės operacijos buvo kaip pasivaikščiojimas parke, palyginti su mano pooperacine patirtimi po ankstesnės operacijos, kai man buvo skiriama daug vaistų.

Dar kartą pakartosiu, kad aš neteikiu medicininių patarimų ir nesiūlau ignoruoti savo gydytojo medicininių patarimų. Aš neturiu teisės daryti nė vieno iš šių dalykų.

Vietoj to, dalinuosi realia gyvenimo patirtimi, kad paaiškinčiau jums, kaip mačiau tai, ko negaliu pamiršti: vienas medicinos specialistas privertė mane vartoti nepadorų kiekį vaistų po operacijos (ir aš labai kentėjau), o kitas medicinos specialistas pasakė, kad man nereikia vartoti jokių vaistų po operacijos (ir aš vartojau tik du vietinius vaistus, saikingai, ir visiškai nekentėjau).

Kai kurie gali pasakyti, kad tai sėkmė. Kiti gali pasakyti, kad tai dieviška intervencija. Dar kiti pasakys, kad tai taip akivaizdu, lyg tai būtų parašyta ant sienos. Todėl aš klausiu: ar manote, kad šiuolaikinė medicina yra apgaulė?

Šiame straipsnyje išreikšta nuomonės yra autorės nuomonė.

Autorė: Advokatė Bobbie Anne Flower Cox praktikuoja teisę jau daugiau nei 25 metus. Anksčiau dirbusi advokate Manhatane tarptautinėje advokatų kontoroje „Nixon Peabody, LLP“, dabar advokatė Cox vadovauja savo advokatų kontorai „Cox Lawyers, PLLC“, įsikūrusiai šiaurinėje Niujorko dalyje.