2025.07.21 06:50
Grupė „The Velvet Sundown“, grojanti 70-ųjų stiliaus roką, „Spotify“ tinkle staiga sulaukė daugiau nei milijono klausytojų per mėnesį. Visa tai būtų normalu, tačiau šis projektas yra pilnai sukurtas dirbtinio intelekto – nuo vaizdo iki kompozicijų, rašo CNBC.
Tokie atvejai kelia sudėtingų klausimų: kas yra kūrinių autorius, kaip apsaugoti tikrų muzikantų teises ir kokį vaidmenį muzikos kūrime naujame technologijų raidos etape atliks žmogus.
Nors didžiosios leidybinės kompanijos kovoja su dirbtinio intelekto muziką leidžiančiomis platformomis, o atlikėjai reikalauja uždrausti naudoti jų dainas neuroniniams tinklams mokyti, tokios technologijos jau keičia žaidimo taisykles ir tampa muzikos verslo dalimi.
„The Velvet Sundown“ nėra vienintelis pavyzdys. Dirbtinis intelektas vis dažniau naudojamas dainoms ir net virtualiems muzikantams kurti. Pavyzdžiui, dark-kantri atlikėjas Aventhis „Spotify“ tinkle jau turi daugiau nei 600 000 klausytojų per mėnesį.
Nors dirbtinio intelekto muzikos kokybė pastebimai išaugo, daugelis pramonės specialistų tokius kūrinius vadina „bejausmiais“ ir „šiurpiais“.
Vis dėlto ekspertai pripažįsta, kad šiuolaikinės technologijos leidžia kurti visapusiškos struktūros ir prasmės dainas, ko anksčiau nebuvo įmanoma padaryti.
Tokie servisai kaip „Suno“ ir „Udio“ labai supaprastino muzikos kūrimo procesą, todėl net pradedantieji gali sukurti visą kūrinį vos per kelias minutes.
Abi programos siūlo nemokamą prieigą ir 30 JAV dolerių per mėnesį kainuojančias aukščiausios kokybės prenumeratas.
Prancūzijos srautinio siuntimo platformos „Deezer“ duomenimis, 18% dabar į paslaugą įkeltų kūrinių pilnai sukuriami dirbtinio intelekto pagalba.
Tuo pat metu, pavyzdžiui, grupė „The Velvet Sundown“ per mėnesį iš srautinės transliacijos uždirbo apie 34 tūkst. dolerių.
Masinis dirbtinio intelekto diegimas muzikoje taip pat kelia rimtą susirūpinimą. Pagrindinės leidybinės kompanijos, tokios kaip „Sony“, „Universal“ ir „Warner“, jau pateikė ieškinius prieš ‚Suno‘ ir „Udio“, kaltindamos jas autorių teisių pažeidimu.
Muzikantai reikalauja uždrausti be sutikimo naudoti jų kūrinius dirbtinio intelekto mokymui. Tačiau šių pokyčių neįmanoma pakeisti: generatyvinis dirbtinis intelektas muzikoje tampa neatsiejama industrijos dalimi.
Muzikos verslas jau prisitaikė prie technologinių revoliucijų – nuo „Napster“ platformos atsiradimo dešimtojo dešimtmečio pabaigoje iki srautinio siuntimo paslaugų plitimo 2000-aisiais – ir dabar susiduria su dar vienu didžiuliu pokyčiu.
Reaguojant į šiuos pokyčius, į muzikos mokymą pradedamos įtraukti dirbtinio intelekto studijos, siekiant padėti menininkams naudotis naujomis technologijomis, kad jie galėtų kūrybiškai tobulėti, o ne pakeisti žmogaus darbą. Kai kurie garsūs prodiuseriai, pavyzdžiui, Timbalandas, jau pradeda projektus su dirbtinio intelekto atlikėjais.
Tuo tarpu pradedantys muzikantai nerimauja dėl to, kad jiems ir taip sunku prasimušti, o konkurencija su virtualiais kūrėjais dar labiau apsunkina padėtį.
Viena iš tokių atlikėjų, nepaisant milijoninių perklausų „Spotify“, prisipažino, kad niekada neuždirbo tiek pinigų iš transliacijos platformų, kad galėtų pragyventi vien iš muzikos, ir turi dirbti visą darbo dieną.
Ji teigė, kad ypač atgrasu, kai grupė, kuri iš tikrųjų net neegzistuoja, sulaukia didžiulio dėmesio socialinėje žiniasklaidoje. Kritikai taip pat perspėjo, kad masinis dirbtinio intelekto muzikos plitimas gali užkimšti kultūrinę erdvę ir pakenkti gyvai kūrybai.
Esant tokiai situacijai, ekspertai ir industrijos atstovai ragina užtikrinti skaidrumą ir privalomą dirbtiniu intelektu sukurtos muzikos ženklinimą.
Pasak Amerikos muzikų federacijos prezidento Tino Gagliardi, pagarba autorystei ir sąžiningas atlygis yra pagrindinės sąlygos tvariam muzikos meno vystymuisi ateityje.
→ Šis straipsnis nemokamas. Parengti jį ir išlaikyti čia – kainuoja.. Paremkite infa.lt
270
Dirbtinis intelektas meno kūrinių nesukuria. Jis kopijuoja žmonių sukurtus meno kūrinius į savo duomenų bazę ir po to tiražuoja juos, arba atskiras jų dalis, stilistiką, potėpius, garsų derinius. Yra neaišku, kodėl kopijavimo procesas vadinamas dirbtinio intelekto mokymu. Teisingai daro meninikai siekdami uždrausti dirbtiniam intelektui savo darbus kopijuoti ir po to juos tiražuoti nei kiek nesumokant menininkams bet kraunant pelną dirbtinio intelekto platintojams. Menininkai yra išnaudojami kaip nemokama duomenų bazė.
Panašiai elgiasi ir kiniečiai, kurie kopijuoja žinomų prekės ženklų gaminius ir po to juos gamina, tiražuoja ir pigiai pardavinėja, tuo darydami tiesioginę žalą teisėtiems produktų kūrėjams.
Šiaip teisingai straipsnyje paminėta, kad dirbtinio intelekto kuriami „meno” darbai yra nepaaiškinamai šiurpūs, kaip iš kitos negyvos, tarsi kažkokios nežmonių realybės, kurioje neveikia žmogiškumo, tarpusavio supratimo dėsniai.
Papasakosiu vieną kažkurios rytų šalies legendą, kurią per vieną pamokslą pasakojo kunigas.
Tolimoje rytų šalyje senai senai gyveno vienas princas. Princas sunkiai sirgo, nieko nevalgė, niekuo nesidomėjo, vien gulėjo ir nyko akyse. Geriausi karalystės gydytojai niekuo jam negalėjo pagelbėti.
Vieną kartą princui begulint savo lovoje, prie jo atvirio lango atskrido lakštingala ir ėmė čiulbėti. Princas kaip nekeista sukluso, atgręžė savo išbalusį veidą ir ėmė klausyti. Po to pakilo ir įbėrė lakštingalai grūdelių. Lakštingala palesė ir išskrido.
Sekančią dieną, princui kaip visuomet begulint lovoje, lakštingala vėl atskrido ir ėmė giedoti, ir taip kiekvieną dieną. Princas su lakštingala ilgainiui susidraugavo, laukdavo jos atskrendant, noriai klausydavosi jos giesmių. Ilgainiui princas ėmė domėtis gražiais dalykais, ėmė valgyti, po truputį pradėjo išeiti į kiemą, pradėjo mokytis matematikos.
Tačiau vieną kartą svarbiausias viziris turguje pastebėjo iš užjūrio atvežtą mechaninę lakštingalą, kuri nukopijuotą lakštingalo giesmę atlikdavo tobulai, tobulai pakartodavo visus tikrosios lakštingalos judesius, be to ją galima bu įjungti ir išjungti kada panorėjus, bei pigiai kainavo jos išlaikymas, jos nereikėjo maitinti.
Princas susidomėju naujuoju modeliu, įsijungęs ilgai jos klausėsi. Tuo metu prie lango atskrido tikroji lakštingala, bet rado langą uždaryta ir per langą matė princą, užsiėmusį su mechaniniu lakštingalos modeliu. Sekančią dieną lakštingala vėl atskrido ir vėl rado langą uždarytą. Galų gale lakštingala liovėsi skristi pas princą.
Princas įsigijęs džiaugėsi mechaniniu modeliu, jam buvo įdomus jo veikimas. Tačiau ilgainiui jį vis mažiau ėmė džiuginti mechaninė lakštingala, jam ėmė įgrįsti vienoda mechaninė giesmė, nuolat besiklausydamas šalto, ledinio be jokių emocijų be šilumos balso jis ilgainiui pasijuto esąs vienišas, jis vėl apsirgo.
Kaip baigėsi ši pasaka, ar gerai ar blogai, nebepamenu.
Kunigo išvada po šios pasakos buvo ši – žodis ir gydo ir numarina. Šaltas, bejausmis žodis – tai nuodas sielai ir vėliau kūnui. Gyvai ištartas šiltas žodis – tai vaistas dvasiai, sielai ir galiausiai kūnui.
O labiausiai gydantis yra Dievo Žodis. Nuolatinis Dievo žodžių skaitymas ir klausymas jau pats savaime yra vaistas.