infa.lt

Foto: Fabian Bimmer, Reuters

Vašingtonas nusprendė sustabdyti ginklų tiekimą Ukrainai, kad ribotus JAV karinius išteklius sutelktų Izraelio gynybai užtikrinti didėjant Artimųjų Rytų krizei. Tokią nuomonę savo skiltyje laikraštyje „The Washington Post“ išsakė politikos apžvalgininkas Jasonas Willickas.

Autorius rašo, kad prieš kelias savaites JAV prezidentas Donaldas Trampas pelnė tradicinių griežtosios linijos šalininkų pritarimą, kai viešai parėmė Izraelio smūgius Iranui, o vėliau į operaciją net įtraukė JAV karines oro pajėgas.

Tačiau šią savaitę jis labai nuvylė tuos pačius šalininkus, laikinai įšaldęs itin svarbių ginklų tiekimą kitai JAV sąjungininkei – Ukrainai, kuri toliau kariauja su Rusija. Willickas pažymi: iš pirmo žvilgsnio JAV politika atrodo prieštaringa.

Tačiau, pasak autoriaus, tai yra logiška pasekmė to, kad Amerika šiandien susiduria su dideliu disbalansu tarp užsienio politikos įsipareigojimų ir turimų išteklių, vadinamuoju „Lippmano atotrūkiu“.

Šią sąvoką dar 1943 m. pasiūlė žurnalistas Walteris Lippmanas ir ji reiškia situaciją, kai šalies įsipareigojimai sąjungininkams viršija jos realias galimybes.

Jasonas Willickas pažymi, kad būtent tai verčia prezidentą Donaldą Trampą (Donald Trump) eiti į sunkius kompromisus ir rinktis tarp skirtingų prioritetų. Šiuo atveju Donaldas Trampas, pasirinkdamas Izraelį, palieka Ukrainą pažeidžiamesnėje padėtyje, o tai, nors ir atrodo žiauru, atitinka jo politinius ir strateginius tikslus.

Autorius primena, kad Pentagonas oficialiai aiškina ginklų tiekimo Kijevui sustabdymą amunicijos, ypač priešlėktuvinės gynybos raketinių sistemų „Patriot“, itin svarbių Rusijos atakoms atremti, trūkumu.

Tos pačios raketos tapo būtinos Artimuosiuose Rytuose, kur JAV ir Izraelis jas dislokavo per 12 dienų trukusį konfliktą su Iranu ir siekdami apsaugoti JAV bazes nuo atsakomųjų Irano smūgių.

Willickas rašo, kad Kongreso narys Tomas Cole’as, pirmininkaujantis Atstovų Rūmų asignavimų komitetui, sakė, kad jis priėmė Pentagono paaiškinimą dėl būtinybės perskirstyti išteklius. Jis sakė, kad padėtis Artimųjų Rytų regione privertė JAV panaudoti kur kas daugiau ginklų, nei buvo numatyta dar prieš šešis mėnesius.

Tokių kompromisų tarp karinių įsipareigojimų Europoje ir Artimuosiuose Rytuose būta ir anksčiau. Pavyzdžiui, pernai JAV perdavė Ukrainai šaudmenis, kurie buvo laikomi Izraelyje, o po 2023 m. spalį įvykusio „Hamas“ išpuolio nukreipė šaudmenis iš Ukrainos atgal į Izraelį.

Dabartinis ginklų tiekimo sustabdymas apima 155 mm artilerijos sviedinių, reikalingų ir Kijevui, ir Jeruzalei, tiekimą.

Autorius pabrėžia, kad pagrindinė priežastis, didinanti „Lippmanno atotrūkį“, yra ne tiek Rusija ar Iranas, kiek spartus Kinijos karinių pajėgų stiprinimas Ramiajame vandenyne.

Pentagonas akivaizdžiai siekia sukaupti tam tikrų ginklų, pavyzdžiui, raketų „Stinger“, atsargas būtent tam, kad atgrasytų Kinijos įtaką.

Kartu D. Willickas teigia, kad D. Trampas, kaip populistinis politikas, nėra pasirengęs JAV ekonomiką įjungti į karo režimą ir pradėti masinę ginklų gamybą. Jo vidaus ekonominės iniciatyvos taip pat nenumato pakankamų karinių išlaidų, todėl pasirinkimas tarp skirtingų karo teatrų tampa neišvengiamas.

Autorius pažymi, kad Trampo pirmenybė trumpalaikiams ir ryžtingiems konfliktams (tokiems, kaip neseniai 12 dienų trukęs karas su Iranu), o ne užsitęsusiems ir neapibrėžtiems konfliktams (tokiems kaip karas Ukrainoje) taip pat suprantama atsižvelgiant į jo politinius tikslus.

Be to, Iranas kelia mažesnę grėsmę nei branduolinį ginklą turinti Rusija, o tai mažina riziką JAV.

Todėl, Willicko teigimu, griežta Trampo pozicija Irano atžvilgiu ir labiau saikingas palaikymas Ukrainai suteikia jam politinį pranašumą, leidžiantį įtikti tiek radikaliems politikams, tiek nuosaikiajam savo partijos sparnui.

Autorius tai laiko ne strateginio nenuoseklumo ženklu, o griežtu, amoraliu politiniu kompromisu, kurį Jungtinės Valstijos yra priverstos daryti, kai jų ištekliai yra riboti.