infa.lt

asmeninio albumo nuotr. | infa.lt

Neseniai Serbijos ir Slovakijos vadovai viešame eteryje pranešė, jog Lietuva ir Estija neleido Aleksandrui Vučičiui (Serbijos prezidentui) ir Robertui Fico (Slovakijos premjerui) praskristi savo teritorija į Maskvą, kur jie norėjo dalyvauti pergalės prieš fašistinę Vokietiją 80-ųjų metinių minėjimo iškilmėse.

Žinoma, abu savo šalių lyderiai pateko ten, kur norėjo patekti, aplinkiniais keliais, bet pateko – Serbijos vadovas per Azerbaidžoaną, o Slovakijos – per Lenkiją, kuri nors oficialiai ir nepalaikė tokios iniciatyvos, tačiau praskristi neuždraudė.

Gitanas Nausėda, savo interviu 15min portalui teigė, kad praskristi per Lietuvos teritoriją buvo uždrausta pačių srendančiųjų labui, rūpinantis jų saugumu.

„Tam yra labai rimtas pagrindas, aiškino Lietuvos prezidentas, – mes esame esame labai susirūpinę ir labai rimtai traktuojame visų žmonių keliones lėktuvais, o čia kalbame apie valstybės vadovus, apie vyriausybės vadovus, ir, kas galėtų paneigti, kad esant štai tokiam, aktyviam kibernetiniam fonui, kuomet patiriami toli gražu ne vienas lėktuvas ir ne du, patiria kibernetinius trikdžius, kad kažkas neišnaudos to, kaip galimai provokacijai, sudarant rizikų šių asmenų skrydžiui per Lietuvos Respubliką, draudimo skristi motyvus aiškino G.Nausėda.

Todėl atsižvelgdami į tai, kad, mūsų žmonių ir visų keliaujančių per Lietuvos Respubliką, įskaitant ir valstybės vadovus, saugumas mums yra aukščiausias prioritetas, priėmėme tokį sprendimą“, – reziumavo Lietuvos prezidentas.

Nežinau, kiek žmonių tokiais uždraudimo Europos šalių lyderiams skristi Lietuvos teritorija motyvais patikėjo Lietuvoje, tačiau vargu ar Pasaulyje jie pasirodė bent kiek rimti. Greičiau tik bandymu palaikyti savo visuomenes kvailiais, bijant net prisipažinti kas slypi už to draudimo.

Galima suprasti, kad pačiai oficialiai Lietuvai, kuri iš vienos okupacijos (Vokietijos) pateko į kitą (TSRS) – gegužės 9-oji nėra didelė šventė, nors mūsų šalyje dar yra žmonių, kurių artimieji žuvo kovodami prieš fašistinę Vokietiją.

Prisiminkime lietuviškąją 16-ą diviziją. Galime manyti ką norime, tačiau tai buvo lietuviai, mūsų šalies piliečiai, ir negalime nuo jų nusigręžti lyg jų nebūtų buvę. Tokie buvo laikai ir daugeliui jų rinktis nebuvo iš ko.

Istoriją reikia priimti tokią, kokia ji buvo, jos neneigiant ir neignoruojant. Pripažįstant Rusijos okupaciją nereikėtų atmesti ir fašistinės Vokietijos okupacijos ir nusikaltimų, ką viešai pripažįsta pati Vokietijos URM, vakar visomis kalbomis, tame tarpe ir rusų kalba, apie ta parašiusi „X“ paskyroje.

Vokietijos URM skelbimo vertimas:
„Vargu ar mūsų istorijoje yra dar viena diena, kuri taip giliai įsirėžtų į atmintį kaip 1945 m. gegužės 8 d. Tai buvo išsilaisvinimo diena ne tik milijonams žmonių, iš kurių nacių režimas atėmė teises ir kuriuos kankino“, rašoma Vokietijos URM pranešime.

Gegužės 8 d. pasirašytas Vokietijos kapituliacijos aktas ir įsigaliojęs Vidurio Europos laiku (23:01 val.), yra ta pati gegužės 9 diena Maskvos laiku, skiriasi tik laiko juostos, o ne laiko momentas. Dėl to ir skirtumas ją minint.

Galima jos nešvęsti, neminėti, ignoruoti, bet drausti ir trukdyti tai daryti kitiems? – Juk daugelis Europos šalių švenčia gegužės 8-ąją kaip pergalės prieš nacizmą dieną.

Viso to fone, oficialiosios Lietuvos politika aplink save rinkti vien priešus, ne tik, kad nesuprantama, ji, grubiai šnekant, neadekvati, ir bijau, kad gali pasireikšti šalies izoliacija.

Maža šalis negali sau leisti to, ką gali leisti, sakykime, Vokietija ar Lenkija, tačiau ir pastaroji, nors nenoromis, tačiau davė tą leidimą skristi, palikdama Lietuvos politiką marginalų pakraščiuose.

Dabartinis Lietuvos priešų sąrašas milžiniškomis politinėmis pastangomis auga: Baltarusija, Rusija, Kinija, o dabar dar ir Slovakija su Serbija. Taip pat reiškiamas nepasitenkinimas Donaldo Trampo politika Jungtinėse Valstijose, kuris gegužės 8-ąją paskelbė JAV pergalės diena.

Apie draugų sąrašą galima kalbėti kur kas kukliau – tai Ukraina, Vokietija ir iš dalies Lenkija, vakar išdavusi ir praleidusi Roberto Fico lėktuvą į Maskvą. Tad gal į priešų sąrašą reikėtų perkelti ir Lenkiją? – O paskui ją ir Azerbaidžaną, praleidusį Aleksandro Vučičiaus lėktuvą? – O tada Turkiją, kuri remia Azerbaidžaną? – Ir galiausiai JAV?

Tai beprotiški klausimai, į kuriuos kol kas nėra atsakymo, ir, galima pagrįstai spėti, jog jokios užsienio politikos strategijos Lietuvos politika neturi, ir chaotiški politikų veiksmai leidžia daryti prielaidą, jog ją tampo už virvučių visi, kas tik turi tokią valią ir pakankamą galią.

Kokie užsienio politikos veiksmai duoda Lietuvai naudą kaip valstybei? – Kokio rezultato valstybė konkrečiai siekia, politikams atliekant vienokius ir kitokius veiksmus? – Kiek tie veiksmai atneš naudos Lietuvos žmonėms? – Panašu, kad tokie klausimai Lietuvos valdžios viršūnėse niekam nekyla.

Ir tai mato visas Pasaulis, vertindamas mūsų politikų žingsnius.

Quo vadis, Lietuva?