infa.lt

Posėdžio dalyviai ir žiniasklaidos atstovai buvusios Vokietijos karo inžinerijos mokyklos Karlhorste klubo salėje, kur buvo pasirašytas Vokietijos kapituliacijos aktas, 1945 m. gegužės 8 d. Foto: TASS

Vokietijos kapituliacijos aktai buvo pasirašyti du kartus: 1945 m. gegužės 7 d. Reimse ir gegužės 8 d. Karlshorste.

Kuo skyrėsi šie dokumentai ir kodėl pirmasis buvo laikomas preliminariu?

1945 m. gegužės 7 d. 2:41 val. Vermachto vyriausiosios vadovybės štabo viršininkas generolas pulkininkas Alfredas Jodlas Reimse, amerikiečių generolo Eizenhauerio būstinėje, pasirašė Vokietijos kapituliacijos aktą.

Iš Sąjungininkų pusės dokumentą priėmė generolas majoras Ivanas Susloparovas (sovietų karinės misijos sąjungininkų štabo vadovas) ir JAV kariuomenės generolas leitenantas Walteris Bedellas Smithas, liudininku pasirašant dokumentą buvo Prancūzijos generolas François Sevezas.

Buvo laukiama, kad dokumentas įsigalios gegužės 8 d. 23.01 val.

Gegužės 7 d. popietę Vokietijos radijas pranešė apie kapituliacijos akto pasirašymą. Jau po akto pasirašymo Susloparovas gavo Josifo Stalino telegramą, kurioje buvo sakoma: „Jokių dokumentų pasirašyti negalima!“.

„Reimse pasirašyta sutartis negali būti atšaukta, bet ir negali būti pripažinta. Kapituliaciją reikia dėstyti kaip svarbiausią istorinį aktą ir priimti ne nugalėtojų teritorijoje, o ten, iš kur atėjo fašistinė agresija – Berlyne, ir ne vienašališkai, o būtinai visų antihitlerinės koalicijos šalių vyriausiosios vadovybės sprendimu“, – teigė Stalinas.

Kitą dieną Berlyno priemiestyje Karlshorste buvo pasirašytas galutinis dokumentas – Vokietijos besąlygiškos kapituliacijos aktas.

Ceremonija įvyko gegužės 8 d. 22.43 val. Vidurio Europos laiku, kai Maskvoje jau buvo gegužės 9 d.

Iš Vokietijos pusės dokumentą pasirašė Vokietijos karinės vadovybės vadovas feldmaršalas Wilhelmas Keitelis, generolas pulkininkas Hansas-Jürgenas Stumpfas (iš Luftwaffe štabo) ir admirolas von Hansas-Georgas Friedeburgas.

Sąjungininkų pusėje buvo maršalai Georgijus Žukovas ir Arturas Tedderis, o liudininkais – generolai Karlas Špatsas ir Žanas Žozefas Marija Gabrielis de Latre de Tassigny (Jean Joseph Marie Gabriel de Lattre de Tassigny).

Dokumentą sudarė šeši punktai, įskaitant besąlyginį visų Vokietijos ginkluotųjų pajėgų ir Vokietijos vadovaujamų pajėgų pasidavimą.

Jame taip pat buvo nustatytas karo veiksmų nutraukimo laikas – 1945 m. gegužės 8 d. 23.01 val.

Šis aktas beveik visiškai atkartojo pirmąjį, kurį sąjungininkai sutiko laikyti preliminariu. Tačiau jame buvo išbraukta preambulė:

„Tik šis tekstas anglų kalba yra autentiškas“. Vietoj jos atsirado nauja, šeštoji pastraipa: „Šis aktas parengtas rusų, anglų ir vokiečių kalbomis. Autentiški yra tik tekstai rusų ir anglų kalbomis“.

Be to, vietoj pavadinimo „Sovietų vyriausioji vadovybė“ buvo vartojamas pavadinimas „Raudonosios armijos vyriausioji vadovybė“, o paragrafas dėl karinės technikos išsaugojimo buvo išplėstas ir papildytas.

Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill) ir JAV prezidentas Haris Trumanas (Harry Truman) atmetė vieną iš Stalino reikalavimų – iki 1945 m. gegužės 9 d. neskelbti oficialių pergalės deklaracijų.

Sąjungininkų lyderiai pergalės deklaracijas paskelbė gegužės 8 d. 15.00 val. Tarybų Sąjungoje pergalė per radiją buvo paskelbta gegužės 9 d. apie 2 val. nakties.