infa.lt

Vatikanas | Foto: suetot / Pixabay

Vatikano Apaštališkųjų rūmų Siksto koplyčioje prasideda konklava, kurios metu 133 kardinolai turi nuspręsti, kuris iš jų yra vertas vadovauti Romos Katalikų Bažnyčiai po balandžio 21 d. įvykusios pontifiko mirties.

Apžvalgininkai sutaria, kad pagrindinė būsimojo popiežiaus užduotis turėtų būti užpildyti plyšį, susidariusį Katalikų Bažnyčioje dėl pernelyg spartaus Pranciškaus šuolio į priekį ir konservatyviojo sparno nenoro juo sekti.

Vienas iš 133

Gegužės 7 d., trečiadienis, kardinolams – įtempta diena. Pirmiausia – Pontifikato Mišios. Paskui – susirinkimas Siksto koplyčioje, kur jie sėdės tol, kol balti dūmai iš kamino praneš pasauliui apie išrinktą naująjį popiežių.

Pagal Vatikano įstatymus vyresni nei 80 metų kardinolai balsavime nedalyvauja. Tuo pat metu du kardinolai, galėję dalyvauti konklavoje, į Romą neatvyko dėl ligos.

Liūdna ir Angelo Becciu istorija: jis buvo laikomas mirusio pontifiko bendražygiu, tačiau Pranciškus pašalino jį iš kardinolų misijos dėl Vatikano teismo nuosprendžio (dvasininkas buvo pripažintas kaltu dėl turto pasisavinimo ir sukčiavimo).

Jų laukia nelengva užduotis. Kaip sakė Vatikano ekspertas Marco Politi, kardinolai turi rasti žmogų, kuris sugebėtų „užtaisyti per Pranciškaus pontifikato metus Bažnyčios audinyje atsiradusius įplyšimus“.

Nepaisant didžiulio Pranciškaus populiarumo tarp tikinčiųjų, kurį liudija milijonai žmonių laidotuvių renginiuose, Pranciškaus nenuilstamas darbas atnaujinant Katalikų Bažnyčią nesukėlė panašaus entuziazmo Bažnyčioje, įskaitant kardinolų aplinką.

Visus savo pontifikato metus, ypač po 2014-2015 m. vykusio Šeimos sinodo, Pranciškus buvo smarkiai kritikuojamas konservatyviojo sparno, kuriam vadovauja amerikiečių kardinolas Raymondas Leo Burke’as.

Pasak ANSA korespondentės Vatikane Giovannos Kirri – tos pačios, kuri 2013 m. pirmoji pranešė apie popiežiaus Benedikto XVI abdikaciją, – tokia kritika Romos Katalikų Bažnyčios vadovui senais laikais buvo neįsivaizduojama.

Ir net Pranciškaus šalininkai ne visada pritarė jo pasiūlymams, pavyzdžiui, leisti išsiskyrusiems žmonėms priimti Komuniją ar pripažinti homoseksualų sąjungas.

Afrikoje ir Azijoje, kur vyksta didžioji Katalikų Bažnyčios ekspansija, tokios drastiškos naujovės kardinaliai kertasi su vietos žmonių požiūriu į gyvenimą.

104 iš 133 konklavoje dalyvaujančių kardinolų savo mantijas gavo tiesiogiai iš Pranciškaus.

Tuo pat metu 20 kardinolų buvo paskirti tik praėjusį gruodį. Štai kodėl vadinamieji kingmeikeriai – patyrę ir įtakingi hierarchai, galintys sudaryti politikoje vadinamas rinkimų koalicijas – atliko tokį svarbų vaidmenį kardinolų kongregacijose – kasdieniuose susitikimuose, kurie prasidėjo kitą dieną po Pranciškaus mirties.

Vatikano ekspertas Giacomo Galeazzi iš laikraščio „La Stampa“ prie tokių priskiria tris kardinolus. Pirmasis yra Matteo Zuppi, Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas ir Bolonijos arkivyskupas, nedviprasmiškas Pranciškaus šalininkas. Jis yra pažangiosios bendruomenės favoritas, įgijęs prestižą diplomatine ir labdaringa veikla.

Antrasis – Niujorko arkivyskupas Timothy Dolanas, pasižymintis nuosaikiai konservatyviomis pažiūromis ir palaikantis gerus asmeninius santykius su JAV prezidentu Donaldu Trampu (Donald Trump).

Trečiasis sąraše – filipiniečių kardinolas Luisas Antonio Tagle, dažnai vadinamas azijietiškuoju Pranciškumi, nors jis nepritarė daugeliui pontifiko reformų.

Pavyko išgirsti 85 metų italo kardinolo Agostino Marchetto, nedalyvaujančio konklavoje, žodžius, kuris patvirtino, kad yra „per daug nesutarimų, todėl būtina pasirinkti vairininką, kuris mokėtų suvienyti Bažnyčią“.

Ar jiems tai pavyks – pamatysime netrukus.