infa.lt

foto: Gabrieliaus Sevruko

Atimk iš žmogaus jo namus – ir jis tampa nuplėštu nuo šakos lapu, neturinčiu nei saugumo nei atramos, nei apskritai stabilumo gyvenime.

Turtingi gali sau leisti neturėti namų, tačiau paprasti žmonės, kurių dauguma – ne.

Internete pilna filmuotų vaizdų apie civilizuotų Vakarų miestų gatvėse gyvenančius benamius, kurių kelias – badavimas, narkotikai-alkoholis, ligos ir mirtis.

Sakysit čia civilizacijos kaina?

Bet juk mes galime pasirinkti savo civilizacijos kelią – nebūtina kopijuoti to, kas jau akivaizdžiai ydinga ir veda į susinaikinimą, jau ir taip nykstančioje mūsų valstybėje.

Kad siūlomo įstatymo nuostatos veda būtent link žmonių namų atėmimo, neginčys joks bent truputį matematiką suprantantis žmogus.

Klausimas čia kyla ne dėl paties įstatymo principinio tikslo (kada bus prarastas būstas), o tik dėl to tikslo pasiekimo galutinio laiko – po 20, 40 ar 60 metų.

Ir principas juk visiškai paprastas – žmogus sensta, jo pajamos mažėja, o NT mokestis vis auga.

Neišvengiamai daugeliui ateina metas, kai mokestis tampa didesnis už pajamas.

Kaupiasi skola, ir po kurio laiko namuose pirmą kartą pasirodo antstolis, papildomai dar su savo „paslaugų“ sąskaita.

Tai tampa ne tik eilinio žmogaus gyvenimo griūtimi, tai tampa pasitikėjimo valstybe ir jos santvarka griūtimi.

Atsiveria egzistencinė bedugnė – kur eiti su savo menka pensija, kurios pačios vos pakanka prasimaitinti ir vaistams, nekalbant jau apie kažkokią buto nuomą.

Kur saugoti savo daiktus, išmestus antstolių, tame tarpe nuotraukas, kuriose išsaugotas ankstesnis, stabilus atrodytų gyvenimas, kai tu dar buvai bent ramus dėl rytdienos, tikėjai ateitimi ir šia valstybe, kaip savo Tėvyne motina, kurios valdantieji vėliau tave paprasčiausiai „teisėtai“ apvogė, atėmę viso gyvenimo triūsu uždirbtą butą.

Reikėtų dar prisiminti vieną dalyką apie NT mokestį civilizuotuose Vakaruose, ir kodėl jis praėjo be didesnio pasipriešinimo.

Jis buvo įvedamas ekonominio pakilimo laikotarpiu, kai žmonės nesigilino į atrodytų smulkių sumų mokesčius ir jų tikslus.

Gilintis pradėjo tik tada, kai mokesčių sumos pasiekė triženklius ir keturženklius bei penkiaženklius skaičius, tačiau traukinys jau lėkė visu greičiu. Štai tada gerovės Vakaruose ėmė atsirasti gatvių bendruomenės, apie kurių atsiradimo priežastis žiniasklaida nerašo.

Lietuvoje gi, šis traukinys jau pūškuoja laukdamas starto ir leisdamas paguodos pyptelėjimus – ne visi mokės, o kai kuriems mokėjimai bus itin nedidelį.

Tai visiška manipuliacija – šie valdantieji negali garantuoti nieko dėl to, ką darys sekanti politikų kadencija, juolab, kad NT indeksacija, įrašyta NT mokesčio įstatyme, bus vykdoma automatiškai kas 3-5 metus. Ir tas mokestis augs jau automatiškai.

Kalbėjau su vienu, palyginus, jaunu (44 metų) benamiu. Jis papasakojo, kad iš namų, kuriuose gyveno su vėliau mirusia motina jį iškraustė giminaičiai.

Ne valdžia kol kas, tačiau noriu pasakyti, kad jaustųsi jis ne ką kitaip, jei būtų iškrausčiusi valdžia.

Mano minėtas benamis Arūnas prisijungė prie didelės Vilniaus benamių bendruomenės, maitinasi labdaros valgyklose ir kartais nakvoja jų nakvynės namuose. Ten reikia turėti pasą.

Maistu nesiskundžia, tačiau socialinis ratas jo nelaimės brolių ir seserų tarpe, apsiriboja alkoholiu ir narkotikais bei šiukšlynų knisimu, ieškant maisto atliekų ir kažko, ką galima parduoti, uždirbant alkoholiui ir cigaretėms.

Geria jie ne gėrimui skirtą alkoholį, į kurį įeina odekolonai, ir kitokie cheminiai skysčiai skirti langų valymui.

Ir jokių išeičių iš šio rato Arūnas nemato. Pasak jo, vien tam, kad nueitų pas kokį darbdavį pokalbiui dėl darbo – jam reikėtų bent jau nusiprausti ir apsirengti švariais drabužiais, kas jo atveju, kaip jis pats sako – yra „neįmanoma misija“.

Jis puikiai supranta kas jo laukia ir nesitiki išgyventi bent jau iki 60 metų. Visas ligas išgyvena ant kojų, neturi pinigų vaistams ir neina į poliklinikas, nes gėdijasi savo kvapo bei aprangos.

Į tokį darinį kaip valstybė žiūri iš vartotojo pozicijos – jei jam priklauso pašalpa, jis ją gauna kaip bedarbis, esantis Užimtumo tarnybos sąrašuose, tačiau nesijaučia niekuo skolingas šiai valstybei.

Ji tik vieta, kur egzistuoja jis ir jo benamių bendruomenė. Dėkingas jis tik labdaros organizacijai, kuri jį maitina. Valstybė? – Tai kažkas, kas moka pašalpą, ir ką reikia melžti kol yra galimybė.

Tai tiek apie žmogų be namų, jo socialinę atskirtį, ateitį ir požiūrį į gyvenimą.

Lietuvoje gi, iškraustymo iš namų traukinys, pavadintas NT mokesčiu, jau pūškuoja laukdamas starto ir leisdamas paguodos pyptelėjimus – ne visi mokės, o kai kuriems mokėjimai bus itin nedidelį.

Tai visiška manipuliacija – šie valdantieji negali garantuoti nieko dėl to, ką darys sekanti politikų kadencija, juolab, kad NT indeksacija, įrašyta NT mokesčio įstatyme, bus vykdoma automatiškai kas 3-5 metus. Ir tas mokestis augs jau automatiškai ir neišvengiamai.

Tad tik nuo mūsų priklauso ar leisime tam traukiniui pajudėti.

Antraip teks prisiminti tolimais SSRS laikais skambėjusią to meto populiarią dainą, kurią daugelis atpažins net perfrazuotą: „Mano adresas ne namas ir ne gatvė – mano adresas visas pasaulis“.

Ugnius Kiguolis. Tikra istorija apie NT mokestį