infa.lt

Verslininkas Ugnius Kiguolis savo Facebook paskyroje pasidalino, kaip jis teigia, tikra istorija išversta į lietuvių kalbą. Ją perskaičius nesudėtinga įsivaizduoti, jog Lietuva dar tik šios istorijos pradžioje. Ir dar gali bandyti kažką keisti. Toliau Ugniaus tekstas:

Tikra istorija. išversta į lietuvių kalbą. Labiausia reiktų paskaityti jaunimui, kuris kliedi, kad keliasdešimt eurų – tai mažas mokestis už turtą ir nėra čia ko verkti. Pasidalinkite [šiuo tekstu] su nesuprantančiais esmės:
—
Aš, žinai, buvau dar jaunas, gal kokie 25 metai, kai nusipirkau sklypuką. Nieko ten nebuvo, tik pieva, keli medžiai ir upelis netoliese. Bet man akys degė – svajojau, kaip savo rankom namą pasistatysiu, šeimą užauginsiu. Dirbau tada statybose, gerai mokėjo, plius dar savo šone versliuką turėjau – baldus droždavau, pardavinėdavau.

Pinigai sukosi, jokių bėdų. Per kokius penkerius metus, po darbo ir savaitgaliais, su draugų pagalba, pasistačiau namuką. Nedidelis, bet tvirtas, savas.

Kiekvieną plytą, kiekvieną vinį pats rinkau, pats dėjau. Kai užsikūriau pirmą kartą židinį, tai žinai, toks jausmas, kad visas pasaulis mano. Žmona šypsojosi, vaikai po kiemą lakstė, šuo amsėjo – idilė.

Tuo metu apie jokius nekilnojamo turto mokesčius niekas nekalbėjo. Nė kvapo nebuvo. Gyvenom ramiai, mokėjom tik už elektrą, vandenį, na, žinai, tokias smulkmenas. Paskui, gal po kokių dešimties metų, valdžia sako: „Reikia mokesčiuko, mažo, na, kad keliai būtų, mokyklos, ligoninės.“

Na, mes, aišku, nieko prieš. Juk visi supranta – valstybei reikia padėti. Mokestis buvo nedidukas – gal kažkiek centų per mėnesį, net nesijautė.

Kai kas net džiaugėsi, sakė, va, pagaliau tvarka bus, visi prisidės. Aš irgi taip galvojau. Dirbau gerai, versliukas ėjos, tai kas tas mokestis? Juokas.

Bet, žinai, metai bėgo, viskas keitėsi. Pirmiausia, mokestis ėmė augti. Iš pradžių vos pastebimai – procentą pridėjo, paskui dar vieną. Paskui sako: „Perskaičiuosim turto vertes, nes, na, infliacija, rinkos kainos kyla.“ Ir perskaičiavo.

Mano namukas, kurį pats už savo prakaitą pastačiau, staiga tapo „vertingas“. Kaina popieriuje išaugo kokia dvidešimt kartų, nors namas tas pats – sienos aptrupėjo, stogas jau remonto prašė. O mokestis? Oi, tas mokestis… Jis jau nebe centai.

Iš pradžių buvo gal 50 per metus, paskui 100, paskui 200, o dabar, žiūrėk, jau 9000 per metus! Iš kur, klausiu, pensininkui tokius pinigus traukt?

Jaunystėje nesijautė, nes pinigai buvo. Bet kai atėjo senatvė, viskas apsivertė. Pirmiausia, pašlijo sveikata – sąnariai, širdis, viskas stringa. Darbas statybose? Pamiršk, niekas tokio amžiaus jau neima. Versliukas? Rankos nebe tos, akys irgi.

Vaikai užaugo, savo gyvenimus turi, negi prašysi jų, kad tave išlaikytų? Liko tik pensija. Skaičiuok: komunaliniai, vaistai, maistas, o dar tas prakeiktas mokestis! – O kur dar stogo remontas? Kur dar kokia bėda? Gyveni ir drebi, kad tik kas nesulūžtų, nes nesudursi galo su galu.

Sėdžiu kartais vakare, žiūriu į savo namą, į tą židinį, kurį pats mūrijau, ir ašaros byra. Kodėl, klausiu, taip yra?

Kodėl aš, visą gyvenimą dirbęs, mokesčius mokėjęs, namą savo rankom pastatęs, dabar turiu bijot, kad mane išvarys? Kodėl valdžia, kurią mes patys rinkome, mus, senus žmones, spaudžia, kol oras baigiasi?

Tas mokestis, kuris buvo „centai“, dabar kaip akmuo ant kaklo. Įvedė mažą, visi tylėjo, o dabar jis toks, kad nebeišgali. Ir ne aš vienas – kaimynai, draugai, visi dejuoja.

Vieni jau pardavė namus, kiti skolas kaupia, treti vos galą su galu suduria.

Tai sakyk man, kodėl taip daro? Kodėl reikia senus žmones vyt iš jų pačių namų, kuriuos jie savo prakaitu statė?

Kur mes eisime? Į gatvę? Aš tik vieno noriu – ramiai nugyvent savo dienas savo namelyje. Bet atrodo, kad net to per daug prašau.