infa.lt

© infa.lt / Arvydas Daunys

Emilija Sagienė

Prisiminsim netolimos praeities vieno romano-sakmės išleidimo į gyvenimą istoriją ir rasim nemažai paralelių su šia diena, nors jau ir kitas respublikos statusas ir kita šalyje santvarka.
Bet, apie viską iš pradžių.

Gal yra šias eilutes skaitančių, kurie dar atsimena, kai LTSR valdė pirmasis toks Antanas Sniečkus, turėjęs ir stuburą, ir autoritetą, kurio vardu net buvo pavadintas miestas, tiesa, jau po jo mirties.

Tai štai, jam mirus valdė Petras Griškevičius, kuris, skirtingai nuo pirmojo, visų ir visko bijojo. Kartą pas jį ateina rašytojas Vytautas Petkevičius ir prašo CK sutikimo išleisti sakmę-romaną istoriniais motyvais „Molio Motiejus – žmonių karalius“, – tuo metu tai buvo būtina.

Be abejo, kinkadrebys Griškevičiaus tokio sutikimo nedavė, dar ko, – Lietuvos istorijos motyvais (!). Ir nesvarbu, kad ten ne dokumentika, o daugiausia kūrybinė išmonė. Ir, visas liūdnas V.Petkevičius vyksta į Maskvą, į kažkokį sąjunginį rašytojų suvažiavimą, kur sutinka puikius savo bičiulius rašytojus R.Roždestvenskį ir A.Voznesenskį, kur šie pasidomi ko toks pastarasis nusiminęs, kaip žemes pardavęs?

Į ką rašytojas atsako, jog respublikos CK neduoda leidimo spausdinti naująjį jo kūrinį. Tai rusai ir sako, duok mums savo romano rankraštį, mes išversime į rusų kalbą, atspausdinsim Maskvoje, tada nieko neliks daryti ir Griškevičiui, kaip tik leisti ir lietuvių kalba, kas realiai ir įvyko 1978 metais.

Kaip čia tinka paminėti ir V.Kudirkos apibūdinimą, „Iš ko pažinsi lietuvių inteligentą? Iš kinkų drebėjimo“.

Prisiminkime ir tuos, kuriems kinkos net anuomet nedrebėjo, vienetus, ir kurie galvojo apie namus visomis prasmėmis.

Tiesa, dabar „didiesiems“ Lietuvos ir Visatos „valdovams“ labai rūpi anuo metu rusų statytus namus paversti nuomojamu būstu, o žmones-kampininkais, tikslu apsaugoti mus ir mūsų namus nuo rusų!

Belieka tik džiaugtis, kad atsisakyta ankstesnės idėjos – juos nugriauti. O ko ne? Juk neblogai būtų „pagerinti“ gerovės valstybę dar vienu rodikliu: prie 600 tūkst. skurstančių pridėti dar 600 tūkst. benamių?

Tikiuosi, nepavyks. Kodėl?

O todėl, kad ir ką bedarytų bemoksliai, be išminties, be logikos, be idėjų ir be kultūros atsitiktiniai parsidavėliai, įsikibę į valdžiukės vairą, kaip į paskutinę išgyventi viltį, jiems niekas nepavyksta. Ir negali pavykti.

Neprofesionalai, švelniai tariant, nes tokie nežino kas tai yra profesionalumas, kaip toks, bent vienoje srityje, jau nekalbant apie sergančius psichiniais sutrikimais. Jei didieji pastarųjų dienų kalbėtojai iš tikro išmanytų bent vieną sritį, nesiimtų kalbėti apie kitas, kuriose jie yra beviltiški nuliai ir bent jau išmintingai patylėtų.

Bet, jei to net neįtari esant, tai ar tu kalbi, ar tu kaip statistas laikai vieną JAV vėliavėlę, susireikšminimui užsidėjus kažką ant galvos, rezutatas toks pats, beviltiškas.

Geriausias ir labiausiai netikėtas buvo Pelkės dramos finalas: staiga moterėlė kalba jau ne pavasarėjančios gamtos ir vikšrinių gausmo fone, o tyliam kambarėly su vienintele žinia, kad, pasirodo, visa ši Pelkės istorija yra slapta!

Savaitė laiko buvo vieša iki sekundžių ir milimetrų, o štai balandžio pirmosios proga – tapo slapta. Pirma mintis, kad tai tiesiog pokštas. Ir tai dar labiau sustiprino žinia apie generalinės prokuratūros iškeltą ikiteisminį tyrimą dėl žmonių žūties, bei laidojimo autobusiukų vaizdai TV ekrane.

Ir vis didėjantis neatsakytų klausimų skaičius, kuris ritasi nuo kalno kaip sniego gniūžtė, apaugdama milžinišku sniego (klausimų) kiekiu.

Kai bet kuris adekvačiai save suvokiantis valstybės pareigūnas, prisidėjęs prie šios situacijos ne geriausiu būdu, galvotų apie atsistatydinimą, šitie ir toliau, sėdėdami pelkėje iki ausų, vaidina esantys be galo svarbūs ir reikšmingi sau, ir savo „strateginiam partneriui“, nepamiršdami pakeiksnoti jų prezidento ir savo nemažos dalies mąstančios tautos.

O mes einame savo keliu, gražiai atbundančios tėviškės vieškeliais, gėrėdamiesi plačiais laukais, išlikusiais miškais, čiurlenančiais upeliais, vis nepamišdami pakelti akis nuo kelio, kuriuo einam, į dangų, kuris veda…