infa.lt

ESA nuotrauka

Romas Cibas

Nuo žodžio patro – tėvas, patrio – tėvynė. Tai žmonės mylintys savo tėvynę…

Bet meilė meilei nelygi. Pas tibetiečius yra geras pasakymas apie saiką „truputis – vaistas, daugiau – maistas, per daug – nuodas“. Tik ar šis pasakymas „galioja“ ir meilės atveju?

Paimkime konkretų pavyzdį, viešai žinomus personažus. Ar buvo Vokietijos patriotu Hitleris? Ar Vladimiras Putinas yra Rusijos patriotas? O, su savo lozungu „pirmiausia Amerika“, dabartinis Trampas?

Mano manymu taip, jie visi trys savo šalių patriotai, bet…

Bet tokiu laipsniu, kad kitoms šalims ir jų patriotams, vietos Žemėje darosi per maža… Kas tai per meilė?

Tokia meilė nėra retenybė, priešingai, netgi labai dažnas reiškinys. Kad ir meilė šunims ar kitiems gyvūnams, atrodytų vienareikšmiškai pozityvus reiškinys. Bet jeigu šunys pikti, dideli ir dar palaidi? O reakcija į kaimynų priekaištus – susierzinimas ir priešiškumas…

Meilė tik saviems ir priešiškumas „kitiems“, tai amžinų konfliktų kelias. Jis niekada neatves į taiką. Iš mano paminėtos trijulės du personažai taikos niekada ir nesiekė, o trečiajam – taika tarsi didžiausias tikslas, bet jis tiek sklidinas priešiškumu „kitiems“, kad į jokius (taikos vartus) jam neįvažiuoti.

Kristus sakė „aš esu kelias ir gyvenimas“. Suprask – esu sektinas pavyzdys. Tapęs panašiu į mane, pasieksi „amžinąjį gyvenimą“. O pagal rytų religijas – išsilaisvinimą iš „sansaros“ – (mirčių ir gimimų) rato.

Ar įmanoma taika visiems? Koks nors „bendras vardiklis“? Juk dabartinės vertybinės poliarizacijos tik aklas gali nematyti. Iš kur ji? Kaip ją aiškina ezoterika?

Involiucija ir Evoliucija

Tai sąvokos tarytum priešingos, bet ne visai. Tai panašu į bumerango skrydį, kai pradžioje, paleistas žmogaus rankos, jis tolsta, bet pasiekęs esminę ribą, pradeda artėti, sugrįždamas į pradžią. Tai ta pati kelionė, tik į abu galus.

Simboliškai ją atspindi Dovydo žvaigždė , kurią sudaro du trikampiai. Vienas, viršūne nukreiptas į apačią, simbolizuoja involiuciją. O kitas, kurio kryptis į viršų – evoliuciją. Involiucija, tai kryptis į materiją, o evoliucija – į dvasią. Iš esmės, tai du energijų – sielų srautai.

Kelionė prasideda iš pirminio šaltinio, „Tėvo namų“, „rojaus“, „keter“ (kabalistinis terminas). Čia amžinos palaimos ir meilės vandenyne viskas yra Viena… Nei mažiausio šešėlio atskirties. Tik vėliau, pradėjus kelionę link materijos, per kelis etapus (chochma, bina, tiferet) palaipsniui pradeda reikštis atskirtumas, taip atsiranda individualios sielos.

Paskutiniame lygmenyje – „malchut“ – randasi fiziniai pasauliai, tokie, kaip mūsų. Tokiame grubios materijos „poligone“, kur viskas atskira ir unikalu, ryšys su pirminiu šaltiniu prarandamas. Jauna siela pasijaučia vieniša…

Jai nebelieka nieko kito, kaip pradėti gyventi iš savęs. Taip jaunos, nesavarankiškos sielos, per daugelį įsikūnijimų, praeidamos įvairias gyvybės formas, vis labiau prisitaiko prie fizinio pasaulio.

Tai ir yra involiucija, judėjimas į materiją. Šitame etape su kiekvienu įsikūnijimu vis daugiau įgaunama individualumo, savarankiškumo, užsiauginamos savos „šaknys“, suformuojamas savas „stuburas“.

♦◊♦

Kabaloje labai daug specifinių terminų, detalių, smulkmenų, kuriose didelis pavojus „užbuksuoti“. Bet jeigu į jas per daug nesiveliama, tada įmanoma atsisijoti tik esminius dalykus. O jų pagalba žymiai lengviau suprasti, bet kokio blogio apraišką.

Involiucijos pabaiga reiškia evoliucijos pradžią. Šį etapą individuali siela prieina turėdama žmogaus pavidalą. Protas, kuriuo žmogus išsiskiria iš savo „jaunesniųjų brolių“, suteikia galimybę ne tik pasiekti maksimalų individualumą, bet ir pakeisti vertybinę orientaciją iš materializmo į dvasingumą.

Anksčiau ar vėliau, net būdamas didžiausiu egoistu ir savanaudžiu, imantis žmogus pajaus nepatogumą, gėdą, savo menkumą prieš tą, kuris duoda. Duoti yra dieviška. Duodama iš stiprybės, iš pertekliaus.

Imti tampa nepatogu, dėl užsiauginto orumo.

„Duoti palaimingiau“, nes galvojant apie kitus, plečiasi sąmonė. Iš to laimės pojūtis.

Ši riba, kada žmogus imdamas pradeda jaustis nepatogiai, o duodamas priešingai – patiria pakylėjimą, kabalistų vadinama „cimcum-alef“. Nuo jos prasideda pakilimas, evoliucija. Iki šios ribos žmogaus dar nėra, yra tik „padaras“ – „dvikojis padaras“.

Nuo šios ribos iki „Pirminio šaltinio“ dar 120 pakopų, bet tai jau artėjimas, o ne tolimas nuo jo, tai jau grįžimas namo.

Involiucijos prasmė – individualios sielos susiformavimas, įsigalėjimas. Evoliucijos – jos dvasinis brendimas. O visos Kelionės prasmė – šios sielos, jau kaip savarankiško dvasinio vieneto, grįžimas namo ir įsiliejimas į bendrą meilės vandenyną…

Tik ar visi „bumerangai“ sugrįžta? Juk žinomi biblijiniai Liuciferio, Šėtono, Kaligastijos atvejai. Kada individuali siela „pastringa“ involiucijoje ir nebegrįžta. O pagal dabartinius duomenis, taip gali atsitikti ištisoms civilizacijoms.

Ši riba esminė, skirianti šviesą nuo tamsos, gėrį nuo blogio.

Užsiauginti savas šaknis, turėti stiprų stuburą, dalykas būtinas – pirmiausia savarankiškumui, tikrai asmenybei. Bet kita vertus, apsiribojimas tiktai savuoju „aš“, veda į sąmonės susiaurėjimą, į egoizmą.

O bendruomenės masteliais – i konkurenciją, į autoritarinius režimus, griežtą hierarchiją baimės pagrindu, į vienokį ar kitokį visuomenės susluoksniavimą ar net segregaciją. Nes INVOLIUCIJOS etape dominuoja atskirtis ir, kaip jos pasekmė – ego sąmonė…

Todėl atskiriems asmenims, jų grupėms ar ištisoms civilizacijoms, užsibuvusioms INVOLIUCIJOS fazėje būdingas – savanaudiškumas, kitų išnaudojimas, pasitelkiant melą, apgavystes, įvairiausias manipuliacijas ir prievartą.

Visai kita kryptimi nuveda sielą, nubudusi empatija, užuojauta kitam… Bendrystės jausena, vidinis žinojimas, kad Dievas – visur esantis, kiekviename materijos atome, kiekviename žmoguje, galbūt (dar) esantis giliau, bet viskam savas laikas… Tai pakilimas, tai – EVOLIUCIJA, kryptis į dvasią.

Toks ezoterinis požiūris į vertybių poliarizaciją, sprendimo, kaip pasiekti pasaulinę taiką, nepateikia, bet įneša aiškumo. O tai jau šis tas.

Ne mažiau svarbu ir tai, kad šis reiškinys su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis nėra tik „vietinis“ (mūsų civilizacijos) reikalas. Tai reiškinys kosminis…

Yra civilizacijų, techniškai mus gerokai pralenkusių, bet (dvasiniu požiūriu) pastrigusių involiucijos fazėje. Jos sudaro, taip vadinamą „sąjungą šešių“. O priešingoje pusėje – „ galaktinė šviesos federacija“.

Kadangi oficiozinė žiniasklaida panašaus pobūdžio informaciją ignoruoja, tai aš neprovokuodamas galimo konflikto, apsiriboju tik minimaliu jos kiekiu ir, tiktai, kaip galima versija…

Visais laikais būta „pranašų“, „mediumų“, aiškiaregių ar pan. Dabar prisidėjo „kontaktuotojų“ terminas. Skirtumas tik tas, kad vis mažiau mistikos ir „stebuklų“ šitoje srityje, nes vis daugiau supratimo, kad pasaulis ribų neturi. „Plečiasi“ ne pasaulio ribos, o žmogaus sąmonė.

Paminėsiu tik pora tokių kontaktuotojų: Jurijus Fridri, Irina Padzorova, per kuriuos (jutubėje) galima susipažinti su kitomis kosminėmis civilizacijomis, astraliniu ar dvasiniu planu.

Evoliucionuoja ne tik atskiros sielos, bet ir planetos. Mūsų Žemė yra ant „perėjimo“ į aukštesnę pakopą slenksčio. Dėl pakilusių vibracijų, atsinaujinusioje Žemėje, involiucijos stadijoje užsibuvusioms sieloms gyvenimas darysis vis mažiau komfortišku.

Žmonės patys prašysis perkeliami į jiems įprastas trečios dimensijos planetas, kurias kuruoja destrukcinės reptilojdų civilizacijos.

Tokios yra prognozės iš kontaktuotojų.