infa.lt

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Olga Posaškova)

Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos kalba Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 35-mečio minėjime, skyrėsi nuo ankstesnių – joje jis nepaminėjo Ukrainos pergalės, ką nuolat darydavo anksčiau, tačiau nepamiršo raginimo ją remti. Paskutinį kartą Gitanas Nausėda apie Ukrainos pergalę kalbėjo 2024 m. gruodį.

Mieli Lietuvos žmonės,

Gerbiami Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke,

Gerbiami Estijos, Latvijos, Lenkijos, Suomijos, Ukrainos parlamentų Pirmininkai, Islandijos Altingo Pirmininko pirmoji pavaduotoja,

Brangūs Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai,

Jūsų Ekscelencijos ambasadoriai,

Gerbiami Seimo nariai,

prieš 35-erius metus šioje istorinėje salėje sužaliavo mūsų Laisvės pavasaris. Taip ilgai lauktas tautos, visuomenės, valstybės atgimimas prasiskleidė atkurtos Nepriklausomybės žiedu.

Galingas laisvės troškimas, kylantis iš šimtametės Lietuvos istorijos – brangių „Aušros“ puslapių, pokario pasipriešinimo, laisvės kovotojų aukų, Baltijos kelio vienybės, tądien nepaliko vietos abejonei. Vėlų Kovo 11-osios vakarą jautėmės besąlygiškai, galutinai laisvi. Taip, kaip laisva gali būti tauta, atsukusi nugarą prievartai ir baimei, kad dar kartą didvyriškai prikeltų savo valstybę iš pelenų.

Gerbiamų Nepriklausomybės Akto signatarų apsisprendimas mums padėjo išsinerti iš varžančių kruvinos imperijos marškinių. Nuo tos akimirkos oriai žengėme savo keliu, trokšdami, kad pasaulis mus matytų drąsiai besistiebiančius aukštyn, skubančius kurti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Šiandien, matuodami bendromis pastangomis įveiktą atstumą, suprantame, kad svarbiausias mūsų stiprybės šaltinis visada buvo Tautos vienybė. Tas nemarus, krūtinę deginantis bendros idėjos, bendro tikslo, bendrų vertybių siekis.

Nepriklausomybės aušroje jautėmės pašaukti ginti lietuvišką žodį, šalies laisvę ir joje gyvenančių žmonių orumą. Tai padėjo mums atlaikyti Sausio 13-osios išbandymus, nuolatines provokacijas, ekonominę blokadą, barbariškus pasienio punktų puldinėjimus.

Dabar ne metas atsipalaiduoti. Stovėdami gyvosios istorijos kryžkelėje ir vėl turime susivienyti. Petys į petį, remdami vienas kitą, atlaikyti mums tenkančias audras. Investuoti į savo saugumą ir pilietinį atsparumą. Toliau visomis išgalėmis remti kovojančią Ukrainą.

Tad šią Kovo 11-ąją pasitikime kaip niekad tvirti, orūs, ryžtingi. Įkvėpę pavasariškos vilties, drauge švęskime mūsų visų Laisvę.

O svarbiausia – ir toliau patys atsakingai kurkime savo istoriją. Konkrečiais veiksmais apsibrėžkime, kas iš tikrųjų esame. Iš kur atėjome. Ir ko niekada neatiduosime.

Gražios šventės visiems!