infa.lt

Džefris Saksas Europos Parlamente
Foto: Yputube kadras

Tai redaguota profesoriaus Džefrio Sakco (Jeffrey Sachs) kalbos Europos Parlamente, transkripcija, – renginyje „Taikos geopolitika“, kurį 2025 m. vasario 19 d. organizavo buvęs JT generalinio sekretoriaus padėjėjas ir dabartinis Europos Parlamento narys nuo BSW, Michaelas von der Schulenburgas. Nuorašas ir komentarai buvo redaguoti siekiant aiškumo, rašo „Consortium News“ leidinys, pristatydamas sprogstamą tekstą.

Įvadas
Ačiū jums visiems už galimybę būti kartu ir kartu mąstyti. Dabar iš tiesų sudėtingas, greitai besikeičiantis ir labai pavojingas metas. Todėl mums tikrai reikia aiškių minčių. Man ypač rūpi mūsų pokalbis, todėl pasistengsiu būti kuo glaustesnis ir aiškesnis.

Pastaruosius 36 metus labai atidžiai stebėjau įvykius Rytų Europoje, buvusioje Sovietų Sąjungoje, Rusijoje ir Ukrainoje. Buvau Lenkijos vyriausybės patarėjas 1989 m., prezidento M. Gorbačiovo ekonomikos komandos patarėjas 1990 ir 1991 m., prezidento B. Jelcino ekonomikos komandos patarėjas 1991-1993 m. ir prezidento L. Kučmos ekonomikos komandos patarėjas 1993-1994 m. Ukrainoje.

Padėjau įvesti Estijos valiutą. Padėjau kelioms buvusios Jugoslavijos šalims, ypač Slovėnijai. Po Maidano naujoji [Ukrainos] vyriausybė paprašė manęs atvykti į Kijevą, mane aprodė Maidaną ir daug ką sužinojau iš pirmų lūpų.

Su Rusijos vadovais bendrauju jau daugiau nei 30 metų. Taip pat iš arti pažįstu Amerikos politinę vadovybę. Ankstesnė mūsų iždo sekretorė Janet Yellen prieš 52 metus buvo mano puiki makroekonomikos mokytoja. Mes draugaujame jau pusę amžiaus.

Pažįstu šiuos žmones. Taip sakau todėl, kad tai, ką noriu paaiškinti savo požiūriu, nėra [informacija] iš antrų rankų. Tai nėra ideologija. Tai tai, ką mačiau savo akimis ir patyriau per šį laikotarpį.

Noriu pasidalyti su jumis savo supratimu apie įvykius, ištikusius Europą įvairiomis aplinkybėmis, ir čia įtrauksiu ne tik Ukrainos krizę, bet ir 1999 m. Serbiją (Jugoslaviją), karus Artimuosiuose Rytuose, įskaitant Iraką, Siriją, karus Afrikoje, įskaitant Sudaną, Somalį, Libiją.

Tai labai didele dalimi yra labai klaidingos JAV politikos rezultatas. Tai, ką pasakysiu, gali jus nustebinti, bet aš kalbu remdamasis patirtimi ir žiniomis apie šiuos įvykius.

JAV užsienio politika
Šiems karams vadovavo ir juos sukėlė Jungtinės Valstijos. Ir tai tęsiasi jau daugiau nei 30 metų. Jungtinės Valstijos, ypač 1990-1991 m., o paskui, pasibaigus Sovietų Sąjungos gyvavimui, pradėjo manyti, kad JAV dabar valdo pasaulį ir, kad JAV neprivalo atsižvelgti į niekieno nuomonę, raudonąsias linijas, nuogąstavimus, susirūpinimą, saugumo požiūrius, tarptautinius įsipareigojimus ar kokią nors Jungtinių Tautų sistemą. Apgailestauju, kad sakau tai taip paprastai, bet noriu, kad suprastumėte.

1991 m. labai stengiausi gauti *finansinę pagalbą M. Gorbačiovui, kuris, mano nuomone, buvo didžiausias šių laikų valstybės veikėjas. (*Tai tapo projekto, kuriam vadovavo Harvardo Kenedžio Vyriausybės mokyklos profesorius Grahamas Allisonas kartu su Gorbačiovo patarėju ekonomikos klausimais Grigorijumi Javlinskiu ir kuris buvo paskelbtas knygoje „Galimybių langas“, dalimi: Didysis sandėris dėl demokratijos Sovietų Sąjungoje, Pantheon Books, 1991 m.)

Neseniai perskaičiau archyvinį 1991 m. birželio 3 d. Nacionalinio saugumo tarybos memorandumą apie mano pasiūlymo svarstymą ir pirmą kartą perskaičiau, kaip Baltieji rūmai jį visiškai atmetė ir iš esmės nušlavė nuo stalo mano prašymą, kad JAV padėtų Sovietų Sąjungai finansiškai stabilizuoti padėtį ir finansiškai paremti jos reformas.

Atmintinėje* užfiksuota, kad JAV vyriausybė nutarė padaryti minimumą, kad išvengtų katastrofos, bet tik minimumą.

(*Richardas Darmanas, dirbantis OMB, pasakė taip.

„Apibrėždami JAV interesus, turime būti šiek tiek makiaveliški. Kokia yra mažiausia suma, reikalinga režimui, su kuriuo norime bendradarbiauti dėl kitų klausimų, nuraminti? Kitaip tariant, koks yra minimumas, kad reikalai judėtų į priekį? Nemanau, kad mums reikia nerimauti dėl SSRS irimo. Jei toks yra mūsų vidinis supratimas, galime eiti į priekį viešai“. Vėliau Darmanas priduria: „Noriu atrodyti rimtas, bet kartu neapgaudinėti savęs. Jau dabar turime pakankamai ingredientų geram viešųjų ryšių paketui“. Pabrėžta originale).

Jie nusprendė, kad ne JAV darbas padėti. Atvirkščiai.

Kai 1991 m. baigėsi Sovietų Sąjungos gyvavimas, šis požiūris tapo dar labiau perdėtas. Galiu išvardyti skyrius ir eilutes, bet vyravo nuomonė, kad mes [JAV] valdome šou. [Dickas] Cheney, [Paulas] Wolfowitzas ir daugelis kitų vardų, kuriuos jūs pažįstate, tiesiogine prasme tikėjo, kad dabar tai yra JAV pasaulis, ir mes darysime, ką norime.

Mes išvalysime buvusią Sovietų Sąjungą. Pašalinsime visus likusius sovietmečio sąjungininkus. Tokios šalys, kaip Irakas, Sirija ir t. t., išnyks.

Šią užsienio politiką iš esmės vykdome jau 33 metus. Europa už tai sumokėjo didelę kainą, nes per šį laikotarpį Europa neturėjo jokios užsienio politikos. Jokio balso, jokios vienybės, jokio aiškumo, jokių Europos interesų, tik lojalumą Amerikai.

Buvo akimirkų, kai buvo nesutarimų ir, manau, labai puikių nesutarimų. Paskutinis svarbus atvejis buvo 2003 m., rengiantis Irako karui, kai Prancūzija ir Vokietija pasakė, jog mes nepritariame tam, kad Jungtinės Valstijos apeitų Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą dėl šio karo.

Tą karą tiesiogiai sugalvojo Netanyahu ir jo kolegos JAV Pentagone. (Žr. Denniso Fritzo knygą Deadly Betrayal: Tiesa apie tai, kodėl JAV įsiveržė į Iraką, OR Books, 2024 „ Deadly Betrayal: The Truth about why the United States Invaded Iraq“,).

Nesakau, kad tai buvo ryšys ar abipusiškumas. Sakau, kad tai buvo Izraelio naudai vykdomas karas. Tai buvo karas, kurį Polas Volfovicas (Paul Wolfowitz) ir Daglas Feitas (Douglas Feith) koordinavo su [Izraelio vadovu] Benjaminu Netanjahu (Benjamin Netanyahu).

Ir tai buvo paskutinis kartas, kai Europa panaudojo savo balsą. Tuomet kalbėjausi su Europos lyderiais, ir jie buvo labai aiškūs, ir buvo nuostabu girdėti jų nepritarimą nepriimtinam karui.

Po to Europa visiškai prarado savo balsą, o ypač 2008 m. Po 1991 m. įvyko tai, kad Jungtinės Valstijos nusprendė, jog vienpoliškumas reiškia, kad NATO žingsnis po žingsnio plėsis nuo Briuselio iki Vladivostoko.

NATO ekspansija

NATO plėtra į rytus nesibaigtų. Tai būtų JAV vienpolis pasaulis. Jei vaikystėje, kaip ir aš, žaidėte žaidimą „Rizika“, tai yra JAV idėja: turėti figūrėlę kiekvienoje lentos dalyje. Bet kuri vieta, kurioje nėra JAV karinės bazės, iš esmės yra priešas. Neutralumas JAV politinėje leksikoje yra nešvarus žodis.

Neutralumas, ko gero, yra pats nešvariausias žodis pagal JAV mąstyseną. Jei esi priešas, mes žinome, kad esi priešas. Jei esi neutralus, esi diversantas, nes iš tikrųjų esi prieš mus, tik mums to nesakai. Jūs tik apsimetate esąs neutralus.

Taigi, iš tiesų taip buvo mąstoma, o sprendimas buvo oficialiai priimtas 1994 m., kai prezidentas Bilas Klintonas pasirašė NATO plėtrą į rytus.

Prisimenate, kad 1990 m. vasario 7 d. Hansas-Dietrichas Genscheris ir Jamesas Bakeris III kalbėjosi su M. Gorbačiovu. Po to Genscheris surengė spaudos konferenciją, kurioje paaiškino, kad NATO nepajudės į rytus.

Vokietija ir JAV nebūtų pasinaudojusios Varšuvos pakto iširimu. Supraskite, prašau, kad šis įsipareigojimas buvo prisiimtas teisiniame ir diplomatiniame, o ne atsitiktiniame kontekste. Šie įsipareigojimai buvo derybų dėl Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kurios sudarė sąlygas Vokietijos suvienijimui, pagrindas.

Buvo pasiektas susitarimas, kad NATO nepajudės nė per centimetrą į rytus. (Tai buvo susitarimas, nors ir žodinis, nes M. Gorbačiovas pabrėžė JAV ir Vokietijai, JAV ir Vokietijos įsipareigojimo nepraplėsti NATO į rytus, svarbą).

Ir tai buvo aiškiai išreikšta, ir tai yra nesuskaičiuojamoje daugybėje dokumentų. Ir tereikia surasti Džordžo Vašingtono universiteto Nacionalinio saugumo archyvą, ir gausite dešimtis dokumentų. Tai interneto svetainė, pavadinta „Ką Gorbačiovas girdėjo apie NATO“.

Pasižiūrėkite, prašau, nes viskas, ką jums sako JAV apie šį pažadą, yra melas, bet archyvuose viskas visiškai aišku. (Daugelį svarbiausių dokumentų rasite čia ir čia.)

Taigi 1994 m. Klintonas priėmė sprendimą išplėsti NATO iki pat Ukrainos. Tai ilgalaikis JAV projektas. Tai nėra vienos ar kitos administracijos nuopelnas. Tai JAV vyriausybės projektas, pradėtas daugiau nei prieš 30 metų.

1997 m. Zbignevas Bržezinskis (Zbigniew Brzezinski) parašė knygą „Didžioji šachmatų lenta“, kurioje aprašė NATO plėtrą į rytus.

Ši knyga – tai ne tik Z. Bržezinskio pamąstymai. Tai jo visuomenei pristatomi Jungtinių Valstijų vyriausybės jau priimti sprendimai, o būtent taip veikia tokia knyga. Knygoje Europos ir NATO plėtra į rytus aprašoma kaip vienu metu vykstantys ir tarpusavyje susiję įvykiai. Knygoje yra geras skyrius, kuriame klausiama, ką Rusija darys, kai Europa ir NATO plėsis į rytus?

Zbignevą Bržezinskį pažinojau asmeniškai. Jis man buvo labai malonus. Aš konsultavau Lenkiją, ir jis man labai padėjo. Jis taip pat buvo protingas žmogus, tačiau 1997 m. viską suprato neteisingai.

JAV prezidentas Barackas Obama susitiko su buvusiais patarėjais nacionalinio saugumo klausimais, tarp jų ir Z. Bržezinskiu Baltuosiuose rūmuose 2010 m. kovo 24 d. 1997 m. jis išsamiai rašė, kodėl Rusija negali daryti nieko kito, kaip tik pritarti NATO ir Europos plėtrai į rytus.

(Čia Brzezinskis knygos „Didžioji šachmatų lenta“ 118 puslapyje:

„Vienintelė reali geostrateginė Rusijos galimybė – galimybė, kuri galėtų suteikti Rusijai realų tarptautinį vaidmenį, taip pat maksimaliai padidinti galimybę transformuotis ir socialiai modernizuotis – yra Europa. Ir ne bet kokia Europa, o transatlantinė Europa, kurią sudaro besiplečianti ES ir NATO. Tokia Europa formuojasi, kaip matėme 3 skyriuje, ir, tikėtina, kad ji ir toliau bus glaudžiai susijusi su Amerika. Tai Europa, su kuria Rusija turės užmegzti ryšius, jei norės išvengti pavojingos geopolitinės izoliacijos”).

Iš tikrųjų jis sako, kad į rytus plečiasi ne tik Europa, bet ir NATO. Tai buvo JAV planas, projektas. Ir Bržezinskis aiškina, kaip Rusija niekada nesusilygins su Kinija. Neįsivaizduojama. Rusija niekada nesusivienys su Iranu.

Pasak Bržezinskio, Rusija neturi kito pašaukimo, kaip tik Europos pašaukimą. Taigi, Europai judant į Rytus, Rusija nieko negali padaryti. Taip teigia dar vienas amerikiečių strategas.

Ar kyla klausimų, kodėl mes nuolat kariaujame? Nes Amerika turi vieną savybę – mes visada „žinome“, ką mūsų partneriai ketina daryti, ir visada klystame! Ir viena iš priežasčių, kodėl mes visada klystame, yra ta, kad pagal amerikiečių strategų žaidžiamą nebendradarbiavimo žaidimų teoriją iš tikrųjų su kita puse nesikalbama.

Jūs tiesiog žinote, kokia yra kitos pusės strategija. Tai nuostabu. Tai sutaupo tiek daug laiko. Tiesiog nereikia jokios diplomatijos.

Juodosios jūros strategija

Taigi, šis projektas rimtai pradėtas 1994 m., ir mes turėjome vyriausybės politikos tęstinumą 30 metų, galbūt iki vakar. (Turiu omenyje 2025 m. vasario 12 d. D. Trampo ir V. Putino pokalbį telefonu ir po jo greitai sekusius pareiškimus).

30 metų trukmės projektas. Ukraina ir Gruzija buvo šio projekto raktai. Kodėl? Nes Amerika visko, ką žino, išmoko iš britų.

Mes esame norinti tapti Britų imperija. O tai, ką Britų imperija suprato 1853 m. su ponu Palmerstonu, atsiprašau, lordu Palmerstonu [kartu su Napoleonu III], yra tai, kad jūs apsupsite Rusiją Juodojoje jūroje ir neleisite jai patekti į rytinę Viduržemio jūros dalį.

Tai, ką stebite, yra Amerikos projektas, kuriuo siekiama tą patį padaryti XXI amžiuje. JAV sumanė, kad Ukraina, Rumunija, Bulgarija, Turkija ir Gruzija, visos priklausančios NATO, atimtų iš Rusijos bet kokį tarptautinį statusą, užblokuodamos Juodąją jūrą ir iš esmės neutralizuodamos Rusiją, kad ji taptų tik vietinio lygmens galia.

Bržezinskis aiškiai pasakoja apie šią geografiją.

Po Palmerstono ir prieš Bržezinskį, žinoma, 1904 m. buvo Halfordas Makinderis (Halford Mackinder): „Kas valdo Rytų Europą, tas valdo širdį; kas valdo širdį, tas valdo pasaulio salą; kas valdo pasaulio salą, tas valdo pasaulį“. (1919 m. H. Mackinderis parašė knygą „Demokratiniai idealai ir tikrovė“, remdamasis savo ankstesniu 1904 m. veikalu „Geografinis istorijos posūkis“).

Pažinojau prezidentus ir (arba) jų komandas. Nuo Klintono, Bušo jaunesniojo, Obamos, Trampo ir Baideno niekas iš esmės nepasikeitė. Galbūt jie žingsnis po žingsnio darėsi blogesni.

Joe Bidenas, mano nuomone, buvo blogiausias. Galbūt taip nutiko ir dėl to, kad pastaruosius porą metų jis nebuvo compos mentis. Sakau tai rimtai, o ne kaip kandžią pastabą. Amerikos politinė sistema yra įvaizdžio sistema. Tai kasdienių žiniasklaidos manipuliacijų sistema. Tai ryšių su visuomene (PR) sistema.

Galite turėti prezidentą, kuris iš esmės nefunkcionuoja, ir dvejus metus laikyti jį valdžioje bei siekti perrinkimo. Vienintelis reikalavimas – jis turėjo 90 minučių stovėti scenoje vienas, ir tuo viskas baigėsi.

Jei ne tas nesklandumas, jis būtų toliau kandidatavęs, nesvarbu, ar būtų miegojęs po 16 val. vakaro, ar ne. Taigi, tokia yra realybė. Visi su tuo susitaiko. Nemandagu sakyti tai, ką sakau, nes dabar šiame pasaulyje beveik apie nieką nekalbame tiesos.

Taigi, šis projektas tęsėsi nuo 1990-ųjų. Belgrado (Jugoslavija) bombardavimas 78 dienas iš eilės 1999 m., buvo šio projekto dalis. Tos šalies padalijimas, kai sienos yra „neliečiamos“, ar ne? Išskyrus Kosovą.

Sienos yra neliečiamos, išskyrus tuos atvejus, kai Amerika jas keičia. Sudano suskaldymas buvo kitas susijęs JAV projektas. Prisiminkime Pietų Sudano sukilimą. Ar tai įvyko tik todėl, kad sukilo Pietų Sudano gyventojai? O gal man jums pateikti CŽV vadovėlį?

Prašau, supraskime kaip suaugę žmonės, dėl ko tai vyksta. Karinės kampanijos kainuoja brangiai. Joms reikia įrangos, mokymų, bazinių stovyklų, žvalgybos, finansų. Šią paramą teikia didžiosios valstybės. Ji neateina iš vietinių sukilimų.

Pietų Sudanas neįveikė Sudano genčių mūšyje. Sudano sugriovimas buvo JAV projektas. Dažnai vykdavau į Nairobį ir susidurdavau su JAV kariškiais, senatoriais ar kitais asmenimis, „giliai besidominčiais“ Sudano vidaus politika. Tas karas buvo JAV vienpoliškumo žaidimo dalis.

JAV užsienio politika ir NATO plėtra

Kaip žinote, NATO plėtra prasidėjo 1999 m., kai į ją įstojo Vengrija, Lenkija ir Čekija. Rusija dėl to buvo labai nepatenkinta, bet tai buvo šalys, kurios vis dar buvo toli nuo Rusijos sienos. Rusija protestavo, bet, žinoma, nesėkmingai.

Tada į valdžią atėjo Džordžas Bušas jaunesnysis. Kai įvyko Rugsėjo 11-oji, prezidentas Putinas pažadėjo visokeriopą paramą JAV. 2001 m. rugsėjo 20 d. JAV nusprendė, kad per penkerius metus pradės septynis karus!

Galite pasiklausyti, kaip apie tai vaizdo įraše kalba generolas Wesley Clarkas. (Žr. 2011 m. Clarką laidoje „Democracy Now!“, kur Pentagono pareigūnas jam sakė: „Per penkerius metus ketiname pulti ir sunaikinti septynių šalių vyriausybes – pradėsime nuo Irako, o paskui pereisime į Siriją, Libaną, Libiją, Somalį, Sudaną ir Iraną“.

1999 m. Klarkas buvo NATO vyriausiasis vadas. Į Pentagoną jis išvyko apie 2001 m. rugsėjo 20 d. Jam buvo įteiktas popieriaus lapas, kuriame buvo paaiškinta septynių JAV pasirinktų karų perspektyva. Iš tikrųjų tai buvo Netanjahu karai.

JAV vyriausybės planas buvo iš dalies išvalyti [pašalinti] senus sovietų sąjungininkus, o iš dalies pašalinti „Hamas“ ir „Hezbollah“ šalininkus. Netanyahu idėja buvo ir yra ta, kad visoje iki 1948 m. Palestinoje bus viena valstybė, ačiū jums. Taip, tik viena valstybė. Tai bus Izraelis. Izraelis kontroliuos visą teritoriją nuo Jordano upės iki Viduržemio jūros.

Jei kas nors paprieštaraus, mes juos nuversime. Na, tiksliai ne Izraelį, o mūsų draugą – Jungtines Valstijas. Tokia buvo JAV politika iki šio ryto. Nežinome, ar ji pasikeis. Dabar vienintelė klaidelė yra ta, kad galbūt JAV „valdys Gazą“ [anot prezidento D. Trampo], o ne Izraelis valdys Gazą.

Netanyahu idėja gyvuoja mažiausiai 25 metus. Ji siekia dokumentą, pavadintą „Švarus lūžis“ (angl. Clean Break), kurį Netanyahu ir jo amerikiečių politinė komanda parengė 1996 m., siekdami užbaigti dviejų valstybių sprendimo idėją. Tą dokumentą taip pat galite rasti internete.

(1996 m. Netanjahu ir jo amerikiečių patarėjai paskelbė dokumentą „Švarus lūžis: Naujoji karalystės užtikrinimo strategija“ kartu su Pažangiųjų strateginių ir politinių studijų institutu. Šioje naujoje „švaraus lūžio“ strategijoje Izraelis buvo raginamas atsisakyti „žemė už taiką“ sistemos. Taip faktiškai buvo pasisakoma už tai, kad Izraelis nesitrauktų iš 1967 m. okupuotų palestiniečių žemių mainais į taiką regione. Vietoj to, Izraelis tęs savo okupacijos politiką, kol užsitikrins „taiką už taiką“, pertvarkydamas Artimuosius Rytus pagal savo norus. Regiono žemėlapio perbraižymas reiškė Izraelio dominavimui prieštaraujančių vyriausybių nuvertimą).

Taigi, tai ilgalaikiai JAV projektai. Neteisinga klausti: „Ar tai Klintonas? Ar tai Bushas? Ar tai B. Bushas, ar B. Obama?“ Tai nuobodus būdas žvelgti į Amerikos politiką kaip į kasdienį ar kasmetinį žaidimą. Tačiau Amerikos politika yra ne tokia.

Po 1999 m. kitas NATO plėtros etapas įvyko 2004 m., kai į NATO įstojo dar septynios šalys: trys Baltijos šalys, Rumunija, Bulgarija, Slovėnija ir Slovakija. Tuo metu Rusija buvo gerokai nusivylusi.

Ši antroji NATO plėtros banga visiškai pažeidė pokario tvarką, dėl kurios buvo susitarta Vokietijos suvienijimo metu. Iš esmės tai buvo esminė JAV apgaulė arba nukrypimas nuo bendradarbiavimo su Rusija susitarimo.

Kaip visi prisimena, nes praėjusią savaitę kaip tik vyko Miuncheno saugumo konferencija, 2007 m. Rusijos prezidentas Putinas nuvyko į MSC ir pasakė: „Stop, užteks“. Žinoma, JAV nepaklausė.

2008 m. Jungtinės Valstijos užspaudė Europai gerklę savo ilgalaikiu projektu išplėsti NATO į Ukrainą ir Gruziją. Tai ilgalaikis projektas. 2008 m. pavasarį Niujorke klausiausi M. Saakašvilio, kai jis kalbėjo Užsienio santykių taryboje.

Jis mums sakė, kad Gruzija yra Europos širdyje ir todėl įstos į NATO. Išėjau, paskambinau žmonai ir pasakiau: „Šis žmogus pamišęs, jis ketina susprogdinti savo šalį“.

Po mėnesio tarp Rusijos ir Gruzijos kilo karas, kuriame Gruzija pralaimėjo. Pastarieji įvykiai Tbilisyje vėlgi nėra naudingi Gruzijai, o jūsų EP nariai vyksta ten kurstyti protestų. Tai Gruzijos neišgelbės; dėl to Gruzija bus sunaikinta, visiškai sunaikinta.

2008 m., kaip visi žino, mūsų buvęs CŽV direktorius Williamas Burnsas, kuris tuo metu buvo JAV ambasadorius Rusijoje, nusiuntė ilgą diplomatinę telegramą valstybės sekretorei Condoleezzai Rice, kuri buvo garsiai pavadinta „Ne reiškia Ne“. Burnso žinutė buvo ta, kad NATO plėtrai priešinasi visa Rusijos politinė klasė, ne tik prezidentas V. Putinas.

Apie šią telegramą žinome tik iš Džuliano Asandžo (Julian Assange). Patikėkite manimi, mūsų vyriausybė ar pagrindiniai laikraščiai šiomis dienomis Amerikos žmonėms apie tai nepasakė nė žodžio. Taigi už šią atmintinę, kurią galime išsamiai perskaityti, turime dėkoti Džulianui Asandžui.

Kaip žinote, 2010 m. Viktoras Janukovyčius buvo išrinktas Ukrainos prezidentu, pasisakydamas už Ukrainos neutralumą. Rusija neturėjo jokių teritorinių interesų ar planų Ukrainoje. Aš žinau.

Per tuos metus ten buvau su pertraukomis. 2010 m. Rusija derėjosi dėl Sevastopolio karinio jūrų laivyno bazės nuomos 25 metams iki 2042 m. Štai ir viskas. Nebuvo jokių Rusijos reikalavimų dėl Krymo ar Donbaso. Nieko panašaus. Mintis, kad Putinas atkuria Rusijos imperiją, yra vaikiška propaganda. Atsiprašau.

Jei kas nors žino dienos ir metų istoriją, tai yra vaikiški dalykai. Tačiau vaikiški dalykai, regis, veikia geriau nei suaugusiųjų. Taigi prieš 2014 m. perversmą [Ukrainoje] apskritai nebuvo jokių teritorinių reikalavimų.

Tačiau Jungtinės Valstijos nusprendė, kad Janukovyčių reikia nuversti, nes jis pasisakė už neutralumą ir priešinosi NATO plėtrai. Tai vadinama režimo keitimo operacija.

Nuo 1947 m. JAV įvykdė apie šimtą režimo keitimo operacijų, daug jų buvo jūsų šalyse [kalbama su Europos Parlamento nariais] ir daug visame pasaulyje.

(Politologė Lindsey O’Rourke dokumentavo 64 slaptas JAV režimo keitimo operacijas 1947-1989 m. ir padarė išvadą, kad „režimo keitimo operacijos, ypač tos, kurios buvo vykdomos slaptai, dažnai sukėlė ilgalaikį nestabilumą, pilietinius karus ir humanitarines krizes nukentėjusiuose regionuose“. Žr. 2018 m. išleistą O’Rourke’o knygą „Slaptas režimų keitimas: Amerikos slaptasis šaltasis karas (Covert Regime Change: America’s Secret Cold War.). Po 1989 m. yra daug įrodymų apie CŽV dalyvavimą Sirijoje, Libijoje, Ukrainoje, Venesueloje ir daugelyje kitų šalių).

Būtent tuo C.I.A. ir gyvena. Prašome tai žinoti. Tai labai neįprasta užsienio politikos rūšis. Amerikos vyriausybė, jei tau nepatinka kita pusė, tu su ja nesideri, o bandai ją nuversti, pageidautina, slaptai. Jei tai nepavyksta slapta, darote tai atvirai. Visada sakote, kad tai ne mūsų kaltė. Jie yra agresoriai. Jie yra kita pusė.

Jie yra „Hitleris“. Tai iškyla kas dvejus ar trejus metus. Ar tai būtų Sadamas Huseinas, ar [nuverstasis Sirijos prezidentas Bašaras] al Asadas, ar Putinas – tai labai patogu. Tai vienintelis užsienio politikos paaiškinimas, kurį Amerikos žmonės kada nors gauna.

Na, o mes susiduriame su 1938 m. Miunchenu. Negalime kalbėtis su kita puse. Jie yra blogi ir nesutaikomi priešai. Tai vienintelis užsienio politikos modelis, kurį kada nors girdime iš mūsų vyriausybės ir žiniasklaidos. Žiniasklaida jį pilnai kartoja, nes yra visiškai subordinuota JAV vyriausybės.

Maidano revoliucija ir jos padariniai

2014 m. spalio 8 d: JAV ambasadorius Ukrainoje Džefris Pjatas (Geoffrey Pyatt) ir JAV valstybės sekretoriaus padėjėja Viktorija Nuland Ukrainos valstybės sienos apsaugos tarnybos bazėje Kijeve. (JAV ambasada Kijeve, Flickr)

Foto: 2014 m. spalio 8 d: JAV ambasadorius Ukrainoje Džefris Pjatas (Geoffrey Pyatt) ir JAV valstybės sekretoriaus padėjėja Viktorija Nuland Ukrainos valstybės sienos apsaugos tarnybos bazėje Kijeve. (JAV ambasada Kijeve, Flickr)

2014 m. JAV aktyviai dirbo, kad nuverstų V. Janukovyčių. Visi žino mano kolegės iš Kolumbijos universiteto Viktorijos Nuland (Victoria Nuland) ir JAV ambasadoriaus Džefrio Pjato (Geoffrey Pyatt) perimtą telefoninį pokalbį. Geresnių įrodymų negausite. Rusai perėmė jos skambutį ir patalpino jį internete.

Tai žavinga. Tai padarę jie visi buvo paaukštinti Bideno administracijoje. Toks jau tas darbas. Kai įvyko Maidanas, man netrukus paskambino. „Profesoriau Sachsai, naujasis Ukrainos ministras pirmininkas norėtų su jumis susitikti ir pasikalbėti apie ekonomikos krizę“.

Taigi, nuskridau į Kijevą, ir mane pavedžiojo po Maidaną. Ir man papasakojo, kaip JAV mokėjo pinigus už visus žmones aplink Maidaną, už „spontanišką“ orumo revoliuciją.

Ponios ir ponai, prašau, kaip Maidano metu staiga atsirado visos tos Ukrainos žiniasklaidos priemonės? Iš kur atsirado visa ši organizacija? Iš kur atsirado visi tie autobusai? Iš kur atsirado visi tie žmonės?

Ar jūs juokaujate? Tai organizuotos pastangos. Ir tai nėra paslaptis, išskyrus galbūt Europos ir Jungtinių Valstijų piliečiams. Visi kiti tai supranta gana aiškiai.

Po perversmo buvo pasirašyti Minsko susitarimai, ypač Minsko II susitarimas, kuris, beje, buvo sudarytas Pietų Tirolio autonomijos, skirtos Italijos etniniams vokiečiams, pavyzdžiu.

Belgai taip pat gali labai gerai susieti Minską II, nes jame buvo reikalaujama Rytų Ukrainos rusakalbių autonomijos ir kalbos teisių. Minską II vienbalsiai palaikė JT Saugumo Taryba. (Jungtinių Tautų Saugumo Taryba pritarė Minsko II susitarimui 2015 m. vasario 17 d. vienbalsiai priimta Rezoliucija 2202).

Tačiau Jungtinės Valstijos ir Ukraina nusprendė, kad susitarimas nebus vykdomas. Vokietija ir Prancūzija, Normandijos proceso garantai, taip pat leido jo nepaisyti. Šis Minsko II susitarimo atmetimas buvo dar vienas tiesioginis Amerikos vienpolis veiksmas, o Europa, kaip įprasta, atliko visiškai nenaudingą pagalbinį vaidmenį, nors buvo susitarimo garantas.

Donaldas Trampas laimėjo 2016 m. rinkimus ir tada išplėtė ginklų tiekimą Ukrainai. Per Ukrainos vykdomą Donbaso apšaudymą žuvo daug tūkstančių žmonių. Nebuvo įgyvendintas Minsko II susitarimas.

Tada 2021 m. į valdžią atėjo J. Bidenas. Tikėjausi, kad bus geriau, bet vėl giliai nusivyliau. Anksčiau buvau Demokratų partijos narys. Dabar nesu jokios partijos narys, nes abi vis tiek yra vienodos. Laikui bėgant demokratai tapo visiškais karo kurstytojais, o partijoje nebuvo nė vieno balso, raginančio siekti taikos.

Lygiai taip pat, kaip ir daugumos jūsų parlamentarų atveju.

2021 m. pabaigoje V. Putinas padėjo ant stalo paskutines pastangas pasiekti modus operandi su JAV – du saugumo susitarimo projektus, vieną su Europa, kitą su Jungtinėmis Valstijomis. Rusijos ir JAV susitarimo projektą jis padėjo ant stalo 2021 m. gruodžio 15 d.

Po to Baltuosiuose rūmuose turėjau valandą trukusį pokalbį su [nacionalinio saugumo patarėju] Jake’u Sullivanu ir maldavau: „Jake’ai, venk karo. Tu gali išvengti karo. Viskas, ką JAV turi padaryti, tai pasakyti: „NATO nesiplės į Ukrainą“. Jis man atsakė: „O, NATO nesiruošia plėstis į Ukrainą. Nesijaudink dėl to.“

Aš pasakiau: „Džeikai, pasakyk tai viešai“.

„Ne. Ne. Ne. Ne. Negalime to pasakyti viešai“.

Paklausiau: „Džeikai, jūs ketinate pradėti karą dėl to, ko net nebus?“

Jis atsakė: „Nesijaudink, Džefai. Jokio karo nebus.“

Tai nėra labai protingi žmonės. Sakau jums, jei galiu pasakyti savo nuoširdžią nuomonę, jie nėra labai protingi žmonės. Jie kalba patys su savimi. Jie nekalba su niekuo kitu. Jie žaidžia žaidimų teoriją. Pagal nebendradarbiavimo žaidimų teoriją su kita puse nesikalbama.

Jūs tiesiog kuriate savo strategiją. Tokia yra nebendradarbiavimo žaidimų teorijos esmė. Tai nėra derybų teorija. Tai ne taikos sudarymo teorija. Tai vienašališka nebendradarbiavimo teorija, jei išmanote formaliąją žaidimų teoriją.

Štai ką jie žaidžia. Tokia žaidimų teorija pradėta [taikyti] RAND korporacijoje. Jie vis dar ją žaidžia. 2019 m. pasirodė RAND dokumentas „Rusijos išplėtimas: RAND: „Konkurencija iš palankių pozicijų“.

Neįtikėtina, bet viešojoje erdvėje esančiame dokumente klausiama, kaip JAV turėtų erzinti, supriešinti ir silpninti Rusiją. Tai tiesiogine prasme yra strategija. Mes bandome išprovokuoti Rusiją, siekiame, kad Rusija suskiltų, galbūt pasikeistų režimas, galbūt kiltų neramumai, galbūt ekonominė krizė.

Štai ką jūs Europoje vadinate savo sąjungininku. Taigi, štai aš, nusivylęs telefono skambučiu su Sullivanu, stovėjau šaltyje. Taip jau atsitiko, kad bandžiau praleisti slidinėjimo dieną.

„O, karo nebus, Džefai“.

Žinome, kas nutiko vėliau: J. Bideno administracija atsisakė derėtis dėl NATO plėtros. Kvailiausia NATO idėja yra vadinamoji atvirų durų politika, grindžiama 1949 m. NATO sutarties 10 straipsniu. NATO pasilieka teisę eiti, kur nori, jei tik sutinka priimančios šalies vyriausybė, ir nė vienas kaimynas, pavyzdžiui, Rusija, neturi jokios balso teisės.

Na, o meksikiečiams ir kanadiečiams sakau: „Nebandykite“. Žinote, Trampas gali norėti užimti Kanadą. Taigi Kanados vyriausybė galėtų pasakyti Kinijai: „Kodėl jums nepastatyti karinės bazės Ontarijuje?“. Aš to nepatarčiau.

JAV nesakytų: „Na, tai atviros durys. Tai Kanados ir Kinijos, o ne mūsų reikalas“. JAV įsiveržtų į Kanadą.

Tačiau suaugusieji, taip pat ir Europoje, šiame Parlamente, NATO, Europos Komisijoje, kartoja absurdišką mantrą, kad Rusija neturi jokios įtakos NATO plėtrai. Tai nesąmonė.

Tai net ne kūdikių geopolitika. Tai yra tiesiog nemąstymas. Taigi, karas Ukrainoje prasidėjo 2022 m. vasario mėnesį, kai J. Bideno administracija atsisakė bet kokių rimtų derybų.

Karas Ukrainoje ir branduolinių ginklų kontrolė

Kokių ketinimų siekė V. Putinas per šį karą? Galiu pasakyti, koks buvo jo ketinimas. Jis siekė priversti V.Zelenskį derėtis dėl neutralumo. Tai įvyko per kelias dienas nuo invazijos pradžios.

Turėtumėte suprasti šį pagrindinį dalyką, o ne propagandą, kuri rašoma apie invaziją, teigiančią, kad Rusijos tikslas buvo užkariauti Ukrainą su keliomis dešimtimis tūkstančių karių.

Nagi, ponios ir ponai. Prašom suprasti kai ką esminio. Rusijos invazijos idėja buvo neleisti NATO patekti į Ukrainą. O kas iš tikrųjų yra NATO? Tai JAV kariuomenė su savo raketomis, CŽV dislokavimu ir visa kita. Rusijos tikslas buvo neleisti JAV priartėti prie jos sienos.

Kodėl Rusija tuo taip suinteresuota? Pagalvokite, jei Kinija ar Rusija nuspręstų turėti karinę bazę Rio Grandės upėje ar Kanados pasienyje, Jungtinės Valstijos ne tik išsigąstų, bet ir per dešimt minučių kiltų karas.

Kai 1962 m. Sovietų Sąjunga pabandė tai padaryti Kuboje, pasaulis vos nesibaigė branduoliniu Armagedonu.

Visa tai labai sustiprėjo, nes 2002 m. Jungtinės Valstijos vienašališkai atsisakė Antibalistinių raketų sutarties ir taip nutraukė santykinio stabilumo branduolinės ginkluotės kontrolės sistemą.

Tai labai svarbu suprasti. Branduolinės ginkluotės kontrolės sistema didele dalimi grindžiama siekiu atgrasyti nuo pirmojo [dekapitacijos] smūgio. ABM sutartis buvo labai svarbi šio stabilumo sudedamoji dalis.

2002 m. JAV vienašališkai pasitraukė iš ABM sutarties. Tai išmušė Rusiją iš vėžių. Taigi, viskas, ką aprašiau apie NATO plėtrą, įvyko JAV sunaikinus branduolinės sistemos kontrolę. Nuo 2010 m. Lenkijoje, o vėliau ir Rumunijoje JAV pradėjo diegti priešraketines sistemas „Aegis“. Rusijai tai nepatinka.

Nuotrauka: 2019 m. rugsėjo 1 d.: JAV karinio jūrų laivyno bazė Deveselu mieste, Rumunijoje, kurioje įsikūrusi NATO priešraketinės gynybos sistemos „Aegis Ashore“ bazė. (JAV karinis jūrų laivynas, Amy Forsythe, viešoji nuosavybė)

Vienas iš 2021 m. gruodį ir 2022 m. sausį, svarstomų klausimų buvo tai, ar Jungtinės Valstijos reikalauja teisės dislokuoti raketų sistemas Ukrainoje. Pasak buvusio CŽV analitiko Rėjaus Makgovernno (Ray McGovern), 2022 m. sausį Blinkenas pasakė [Sergejui] Lavrovui, kad Jungtinės Valstijos pasilieka teisę dislokuoti raketų sistemas Ukrainoje.

Tai, brangūs draugai, yra jūsų tariamas sąjungininkas. O dabar JAV nori įrengti vidutinio nuotolio raketų sistemas Vokietijoje. Nepamirškite, kad 2019 m. Jungtinės Valstijos pasitraukė iš INF sutarties.

Dabar nėra jokios branduolinės ginkluotės sistemos. Iš esmės jos nėra. (Jungtinės Valstijos oficialiai pasitraukė iš Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų (INF) sutarties 2019 m. rugpjūčio 2 d. po šešių mėnesių sustabdymo laikotarpio, kuris prasidėjo 2019 m. vasario 2 d.).

Kai praėjus kelioms dienoms po Rusijos invazijos V. Zelenskis pareiškė, kad Ukraina yra pasirengusi neutralumui, taikos susitarimas buvo pasiektas. Žinau šio susitarimo detales, nes išsamiai kalbėjausi su pagrindiniais derybininkais ir tarpininkais ir daug sužinojau iš viešų kitų asmenų pasisakymų.

Netrukus po derybų pradžios, 2022 m. kovą, šalys apsikeitė dokumentu, kuriam pritarė V. Putinas ir kurį pristatė S. Lavrovas. Tam vadovavo Turkijos tarpininkai. 2022 m. pavasarį skridau į Ankarą, kad iš pirmų lūpų ir išsamiai išgirsčiau, kas vyko tarpininkaujant. Esmė yra tokia: Ukraina vienašališkai pasitraukė iš beveik pasiekto susitarimo.

Ukrainos karo pabaiga

Nuotrauka: Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Borisas Johnsonas ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis vaikšto po Kijevo centrą 2022 m. balandžio 9 d. (Ukrainos prezidento biuras, viešoji nuosavybė)

Kodėl Ukraina pasitraukė iš derybų? Todėl, kad taip liepė Jungtinės Valstijos, ir todėl, kad Jungtinė Karalystė pridėjo ledų ant torto, nes BoJo [Borisas Johnsonas, buvęs Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas] balandžio pradžioje nuvyko į Kijevą pas Ukrainą, kad pareikštų tą patį.

Pasirodo, kad [Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas] Keiras Starmeris yra dar blogesnis, dar didesnis karo kurstytojas. Tai neįsivaizduojama, bet tai tiesa. Borisas Džonsonas paaiškino, ir tai galite rasti internete, kad ant kortos čia pastatyta ne kas kita, kaip Vakarų hegemonija! Ne Ukraina, o Vakarų hegemonija.

2022 m. pavasarį su Michaeliu von der Schulenbergu ir grupe ekspertų susitikome Vatikane ir parašėme dokumentą, kuriame paaiškinome, kad iš besitęsiančio karo nieko gero nebus. (Susitikimas Vatikane buvo broliškos ekonomikos sesija, skirta jubiliejiniams 2025 metams: „Viltis laiko ženkluose”).

Mūsų grupė atkakliai, bet nesėkmingai įrodinėjo, kad Ukraina turėtų nedelsiant pradėti derybas, nes delsimas reikš didžiules žmonių žūtis, branduolinių ginklų eskalavimo riziką ir galbūt visišką karo pralaimėjimą.

Nenorėčiau pakeisti nė vieno žodžio iš to, ką tada parašėme. Tame dokumente nebuvo nieko blogo. Nuo tada, kai JAV atkalbėjo Ukrainą nuo derybų, žuvo arba buvo sunkiai sužeisti gal milijonas ukrainiečių.

O Amerikos senatoriai, kurie yra tokie bjaurūs ir ciniški, kokius tik galima įsivaizduoti, sako, kad tai puikus JAV pinigų panaudojimas, nes jokie amerikiečiai nemiršta. Tai grynas tarpinis (proxy) karas.

Vienas iš mūsų senatorių nuo Niujorko valstijos, Ričardas Blumentalis (Richard Blumenthal) iš Konektikuto, tai pasakė garsiai. Mittas Romney tai pasakė garsiai. Tai geriausi pinigai, kuriuos Amerika gali išleisti. Jokie amerikiečiai nemiršta. Tai nerealu.

Dabar, kad grįžtume prie vakarykštės dienos, pasakysiu, kad JAV projektas Ukrainoje žlugo. Pagrindinė projekto idėja visą laiką buvo ta, kad Rusija nuleis rankas. Pagrindinė idėja visą laiką buvo ta, kad Rusija negali pasipriešinti, kaip 1997 m. teigė Zbignevas Bržezinskis. Amerikiečiai manė, kad JAV tikrai turi pranašumą.

JAV laimės, nes mes juos blefuosime. Rusai tikrai nesiruošia kovoti. Rusai iš tikrųjų ketina mobilizuotis. Mes panaudosime ekonominį „branduolinį variantą“ – išbrauksime Rusiją iš SWIFT sistemos. Tai sužlugdys ekonomiką. Mūsų sankcijos privers Rusiją atsiklaupti. HIMARS juos pribaigs. ATACMS, F-16 lėktuvai juos pribaigs.

Tiesą sakant, tokių kalbų klausiausi daugiau nei 50 metų. Mūsų nacionalinio saugumo vadovai dešimtmečius kalbėjo nesąmones.

Prašiau ukrainiečių: išlikite neutralūs. Neklausykite amerikiečių. Pakartojau jiems garsųjį Henry Kissingerio posakį, kad būti Jungtinių Valstijų priešu yra pavojinga, bet būti draugu – pražūtinga. Leiskite man tai pakartoti Europai: Būti Jungtinių Valstijų priešu yra pavojinga, bet būti draugu – pražūtinga.

Donaldo Trampo administracija

Pabaigai norėčiau tarti keletą žodžių apie Prezidentą Donaldą Trampą. D. Trampas nenori, kad J. Bidenas pralaimėtų.

Štai kodėl D. Trampas ir V. Putinas greičiausiai susitars nutraukti karą. Net jei Europa ir toliau kurstys karą, tai nebus svarbu. Karas baigiasi. Taigi, prašau, išmeskite jį iš galvos. Prašom pasakyti savo kolegoms. „Jis baigėsi.“ Baigėsi, nes Trampas nenori laikyti pralaimėtojo. Ta, kurią išgelbės dabar vykstančios derybos, yra Ukraina. Antroji yra Europa.

Jūsų akcijų rinka pastarosiomis dienomis kyla dėl „siaubingų naujienų“ apie derybas ir galimą taiką. Žinau, kad ši derybų dėl taikos perspektyva šiuose EP rūmuose buvo sutikta su visišku siaubu, tačiau tai geriausia žinia, kokią tik galite gauti.

Bandžiau susisiekti su kai kuriais Europos lyderiais. Sakiau, kad nevažiuokite į Kijevą, važiuokite į Maskvą. Derėkitės su savo kolegomis. Jūs esate Europos Sąjunga. Jūs turite 450 milijonų žmonių ir 20 trilijonų JAV dolerių ekonomiką. Elkitės taip.

Europos Sąjunga turėtų būti pagrindinė Rusijos prekybos partnerė. Europos ir Rusijos ekonomikos papildo viena kitą. Tinkamumas abipusiai naudingai prekybai yra labai stiprus. Beje, jei kas nors norėtų aptarti, kaip JAV sužlugdė „Nord Stream“, mielai pakalbėsiu ir apie tai.

D. Trampo administracija yra imperialistinė. D. Trampas akivaizdžiai tiki, kad pasaulyje dominuoja didžiosios valstybės. JAV bus negailestingos ir ciniškos, taip, taip, ir Europos atžvilgiu. Neikite maldauti į Vašingtoną. Tai nepadės. Tikriausiai tai paskatins negailestingumą. Vietoj to vykdykite tikrą Europos užsienio politiką.

Taigi, nesakau, kad mes pasiekėme naują taikos amžių, tačiau šiuo metu vykdome visai kitokią politiką – grįžtame prie didžiųjų galių politikos. Europai reikia savos užsienio politikos, o ne tik rusofobijos užsienio politikoje.

Europai reikia tokios užsienio politikos, kuri būtų realistiška, suprastų Rusijos padėtį, suprastų Europos padėtį, suprastų, kas yra Amerika ir ką ji reiškia, ir stengtųsi, kad Jungtinės Valstijos neužpultų Europos.

Tikrai nėra neįmanoma, kad Trampo Amerika išlaipins karius Grenlandijoje. Aš nejuokauju ir nemanau, kad Trampas juokauja. Europai reikia užsienio politikos, tikros užsienio politikos.

Europai reikia kažko kito nei „Taip, mes derėsimės su D. Trampu ir susitiksime su juo pusiaukelėje“. Ar žinote, kas tai bus? Paskambinkite man po to.

Prašome vykdyti Europos užsienio politiką. Dar ilgai gyvensite su Rusija, todėl prašome derėtis su ja. Tiek Europai, tiek Rusijai kyla realių saugumo klausimų, tačiau pasipūtimas ir rusofobija visiškai nepasitarnauja jūsų saugumui.

Tai visiškai netarnauja Ukrainos saugumui. Šis amerikietiškas nuotykis, kurį jūs pasirašėte ir kuriame dabar esate pagrindinis lyderis, prisidėjo prie maždaug 1 mln. ukrainiečių aukų.

Apie Artimuosius Rytus ir Kiniją

Beje, kalbant apie Artimuosius Rytus, JAV prieš 30 metų visiškai perdavė užsienio politiką Netanyahu. Izraelio lobistai dominuoja Amerikos politikoje. Prašom tuo neabejoti. Galėčiau valandų valandas aiškinti, kaip tai veikia. Tai labai pavojinga.

Tikiuosi, kad D. Trampas nesunaikins savo administracijos ir, kas daug blogiau, Palestinos žmonių dėl Netanyahu, kurį laikau karo nusikaltėliu, kuriam Tarptautinis baudžiamasis teismas tinkamai pateikė kaltinimus.

Vienintelis būdas Europai turėti taiką prie savo sienų su Artimaisiais Rytais yra dviejų valstybių sprendimas. Tam yra tik viena kliūtis – Jungtinių Valstijų veto Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, kurį užsako Izraelio lobistai.

Taigi, jei norite, kad ES turėtų tam tikrą įtaką, pasakykite Jungtinėms Valstijoms, kad jos atsisakytų veto teisės. Tokiu būdu Europos Sąjunga būtų kartu su maždaug 160 kitų pasaulio šalių.

Palestinos valstybei iš esmės priešinasi tik Jungtinės Valstijos, Izraelis, Mikronezija, Nauru, Palau, Papua Naujoji Gvinėja, Argentina ir Paragvajus. (Jungtinės Tautos gali užbaigti Artimųjų Rytų konfliktą priimdamos Palestiną į savo gretas, žr. mano straipsnį apie tai čia. )

Artimieji Rytai yra vieta, kur Europos Sąjunga galėtų daryti didelę geopolitinę įtaką. Tačiau Europa tylėjo dėl JCPOA ir Irano, o maždaug pusė Europos tylėjo dėl Izraelio karo nusikaltimų ir dviejų valstybių sprendimo blokavimo.

Didžiausia B. Netanyahu gyvenimo svajonė – Jungtinių Valstijų ir Irano karas. Ir jis to neatsisako. Neatmestina, kad JAV ir Irano karas taip pat įvyks. Vis dėlto Europa galėtų jį sustabdyti – jei turės savo užsienio politiką.

Tikiuosi, kad D. Trampas nutrauks Netanyahu įtaką Amerikos politikai. Net jei ne, ES gali bendradarbiauti su likusiu pasauliu, kad Artimuosiuose Rytuose įsivyrautų taika.

Galiausiai, kalbant apie Kiniją, norėčiau pasakyti, kad Kinija nėra priešas. Kinija yra tik didelės sėkmės istorija. Štai kodėl Jungtinės Valstijos į ją žiūri kaip į priešą, nes Kinijos ekonomika yra didesnė nei Jungtinių Valstijų (vertinant tarptautinėmis kainomis).

JAV priešinasi tikrovei. Europa neturėtų taip elgtis. Pakartosiu: Kinija nėra priešas ir nekelia grėsmės. Ji yra natūrali Europos partnerė prekyboje ir gelbstint pasaulio aplinką.

Štai ir viskas. Labai dėkoju.

Klausytojas: Kaip Europa turėtų diplomatiškai bendrauti su Rusija?

Jeffrey Sachsas: Manau, kad Europai yra nepaprastai svarbių klausimų, dėl kurių ji turėtų tiesiogiai derėtis su Rusija. Todėl raginčiau Prezidentą Kosta ir Europos vadovus pradėti tiesiogines diskusijas su Prezidentu Putinu, nes kalbama apie Europos saugumą.

Gerai pažįstu Rusijos vadovus, daugelį iš jų. Jie yra geri derybininkai, ir jūs turėtumėte su jais derėtis, ir turėtumėte derėtis gerai.

Norėčiau užduoti Rusijos kolegoms keletą klausimų. Norėčiau jų paklausti, kokios saugumo garantijos gali būti veiksmingos, kad šis karas baigtųsi visam laikui? Kokios yra Baltijos šalių saugumo garantijos? Dalis derybų proceso yra paklausti kitos pusės apie savo problemas.

Užsienio reikalų ministrą Lavrovą pažįstu 30 metų. Laikau jį puikiu užsienio reikalų ministru. Pasikalbėkite su juo. Derėkitės su juo. Išgirskite jo idėjas. Pateikite jam savo idėjas.

Svarbiausia – nustoti rėkauti, nustoti kurstyti karą ir diskutuoti su kolegomis iš Rusijos. Ir neprašykite, kad sėstumėte prie stalo su Jungtinėmis Valstijomis. Jums nereikia būti kambaryje su Jungtinėmis Valstijomis. Jūs esate Europa.

Turėtumėte būti kambaryje Europa ir Rusija. Neperduokite savo užsienio politikos niekam – nei Jungtinėms Valstijoms, nei Ukrainai, nei Izraeliui. Laikykitės europietiškos užsienio politikos. Tokia yra pagrindinė idėja.