infa.lt

Džeimsas Deividas Vensas (JD Vance)
Foto: AP Photo / Carolyn Kaster

Causeur: Džeimsas Deividas Vensas priminė Europai jos civilizacijos pagrindus

Džeimso Deivido Venso (James David Vance) kalba Miunchene sukėlė paniką Europos lyderiams, rašo prancūzų „Causeur“ leidinys. Jie įsitikino tuo, kad Amerika keičia kursą ir su tais, kurie anksčiau kalbėdavo Europos vardu, jai ne pakeliui. Be to, buvo suabejota pačia jų teise kalbėti Europos vardu.

JAV viceprezidentas ragina europiečius patiems pasirūpinti savo gynyba, pasisako už žodžio laisvę ir perspėja dėl nepageidaujamos imigracijos.

Europiečius sukrėtusioje kalboje Džeimsas D. Vensas taip pat pažymėjo, kad Vakarai nėra pasmerkti būti pavaldūs besiformuojančiai pasaulio Pietų bendruomenei.

Vakarai pagaliau išgirdo Aleksandro Solženicyno žodžius, pasakytus 1978 m. birželio 8 d. Harvarde pasakytoje kalboje apie „drąsos žlugimą“. Šis suvokimas buvo skaitomas JAV viceprezidento Džeimso Deivido Venso kalboje Miunchene 2025 m. vasario 14 d. Ir tai buvo ne šiaip aidas.

Žinoma, kalbame apie dvi labai skirtingas kalbas. Apie slavišką sielą ir amerikietišką verslumo troškulį. Apie disidentą tremtyje ir viceprezidentą valdžioje. Stačiatikiai ir katalikai.

Ir vis dėlto. Du nepaprastai protingi tikėjimo vyrai, kurie yra aukštos nuomonės apie Vakarus, kurie labai gerbia jų tautas ir didybę, sako mums tai, ką tiesiog privalome išgirsti.

Didysis brolis pyksta

Nebūsime naivūs: Vensas pirmiausia tarnauja Amerikos interesams, toks jo vaidmuo.

Be to, kad ir kaip entuziastingai skambėtų ta trijulė su Donaldu Trampu ir Elonu Musku, kad ir kokia džiugi būtų jų žinia „Vakarai sugrįžo!“, bet kam aišku: nėra jokios garantijos, kad po ketverių metų Jungtinės Valstijos vėl neatsidurs vadinamųjų progresyvistų, pasiryžusių sunaikinti šią civilizaciją, rankose.

Negalime, neturime tinginiauti ir pasikliauti Amerikos „didžiuoju broliu“, kurio ateitis vis dar neaiški, net jei dabar yra rimtų priežasčių optimizmui.

Iš tikrųjų Džeimsas D. Vensas ragina Europą pačiai spręsti savo likimą ir atmesti perspektyvą būti nustumtai į istorijos paraštes. Jis teigia, kad negalima nuolankiai sutikti su masine imigracija, nes tai būtų savižudybė.

Jis ragina Europos lyderius leisti savo šalių žmonėms naudotis žodžio laisve ir įsiklausyti į jų nuomonę, kad iš dabartinės demokratijos krizės išeitume su kuo mažesniais nuostoliais.

Tas faktas, kad ES užvaldžiusiai „pažangiųjų“ stovyklai ši kalba pasirodė nedraugiška, daug ką pasako. Ir tai įrodo – jei tokio įrodymo reikia – kad tikrai ne per ryšį su šia stovykla galėsime sukurti galingą Europos valstybę.

„Progresyvistų“ rankose esanti galia bus panaudota prieš Europos tautas ir Europos civilizaciją, taigi ir prieš pačią Europą, kurios, žinoma, nereikėtų painioti su Europos Sąjungos institucijomis.

Kai kuriuos Džeimso D. Venso žodžius galima kritikuoti, kai kurias jo demokratijos vizijas galima vertinti kaip pernelyg optimistiškas ar net naivias. Jo entuziazme yra kažkas iš Periklio, o Amerikos hegemonija Vakaruose turi savo tamsiąją pusę, kaip ir Atėnų hegemonija Delosų sąjungoje.

JAV jau seniai laiko planetą savo šachmatų lenta (nors Trumpas – daug mažiau nei daugelis prezidentų, kurie vienas kitą keitė Ovaliajame kabinete nuo oficialios Šaltojo karo pabaigos).

„Likimo nulemtumo“ teorija (Amerikos intelektualų ir politikų sluoksniuose populiari samprata apie ypatingą Jungtinių Valstijų vaidmenį pasaulio istorijoje) ir jos beveik religinis pobūdis gali pralinksminti arba išgąsdinti.

Pasaulio ekonomikos pajungimas doleriui naudingas tik JAV. Nuomonė, kad D. Trampas ir V. Putinas organizuos naują pasaulio padalijimą pagal Jaltos konferencijos pavyzdį – tik šį kartą be V. Čerčilio – priimama geriau nei Trečiojo pasaulinio karo perspektyva ar vokizmo, islamizmo ar narkotikų prekeivių triumfo perspektyva, tačiau joje nėra nieko itin džiuginančio. Tebūnie.

Tačiau kviečiu skaitytojus patiems susidaryti nuomonę, pasiklausyti ar perskaityti JAV viceprezidento kalbą. Nepasitenkinkite tuo, ką sako kiti, įskaitant mane! Ir patys tuo įsitikinsite.

Nedrįstu joje išgirsti draugo žodžių: Valstijos neturi draugų, tik interesus. Bet tai tikrai yra tikro sąjungininko, kuris nori, kad jo sąjungininkai būtų stiprūs ir garbingi, žodžiai, ir ragina mus savo šalyse daryti tai, ką jis ką tik padarė savo šalyje (Vance’as neneigia JAV padarytų klaidų), pakelti galvas ir vėl tapti tuo, kuo niekada neturėjome nustoti buvę – ir kuo mus ragino tapti Solženicynas.

Harvardo kalboje jau buvo užsiminta apie žodžio laisvę:

„Vakarų spauda, kaip visuma, taip pat turi bendrą simpatijų kryptį (amžiaus vėjas), visuotinai priimtas vertinimo ribas ir galbūt net bendrus korporacinius interesus, kurie visi kartu veikia vieningai, o ne konkurencingai.

Nevaržoma laisvė egzistuoja pačiai spaudai, bet ne skaitytojams: laikraščiai gana aiškiai ir garsiai perteikia tik tas nuomones, kurios pernelyg neprieštarauja jų pačių ir šiai bendrai tendencijai.“

Nuo to laiko politinių kairiųjų ir „kraštutinio centro“ atstovų cenzūros troškulys nesumažėjo.

Prisiminkime François Suraud žodžius, pasakytus jo priėmimo į Prancūzijos akademiją 2022 m. dieną: „Nežinau, ką apie šį momentą pagalvotų Maxas Gallo: (….) pilietis nužeminamas iki to, kad jis nebėra suverenas, o tik rūpesčio objektas tų, kurie jį valdo ir tvirtina, kad ne tarnauja jam, o jį saugo, be žadėto veiksmingumo, galutinio šių klaidų pateisinimo.

Ne, nemanau, kad šis Voltero ir Hugo mokinys būtų patenkintas dabartine padėtimi, kai visi šaukiasi vyriausybės, prokurorų ir visuomeninių iniciatyvų uždrausti reikšti juos įžeidžiančias nuomones; (….) kai vyriausybė ir parlamentas kartu skelbia, tarsi Prancūzija nebūtų peržengusi teisėtos mažumos ribų, bet kokios neapykantos draudimą, pamiršdami, kad neapykanta yra pagrįsta ir, kad Respublika buvo įkurta neapykantos tironams dėka.

Laisvė – tai gebėjimas maištauti, patirti kančią, mažų mažiausiai netikėtumą, dėl nuomonių, priešingų tavo nuomonei. Niekas nenorėtų gyventi šalyje, kurioje institucijos, paprastai nevykdančios savo pagrindinių tiek atstovavimo, tiek veikimo funkcijų, keršija nurodydamos, ką galvoti, kaip kalbėti ir kada tylėti.“

„Krūva atmatų“ ir “nepaklusnūs galai“

Pasibaigus Džeimso D. Venso kalbai, „progresyvieji“ Europos lyderiai supanikavo. Jų atstovai kalba apie „kišimąsi“, nors tai buvo tik eilinė kalba, pasakyta iš tribūnos. Įdomu tai, kad tie patys atstovai niekada nematė nieko blogo dėl tikro Amerikos kišimosi, kai USAID siunčiami milijardai maitino jų pačių stovyklos propagandos pastangas.

Jie bando nukreipti dėmesį, sutelkdami jį į Ukrainos klausimą. Kartais nueinama taip toli, kad gilinamasi į sąmokslo teorijas, kaltinant Trampą ir Vensą tarnavimu Putinui. Emmanuelis Macronas vasario 17 d. surengė Europos aukščiausiojo lygio susitikimą būtent šiuo klausimu.

Beveik prieš metus stebėjausi keistu mūsų prezidento ir jo šalininkų karingumu, kurį jie demonstruoja kiekvieną kartą užsiminus apie Ukrainą. Tiksliau, apie ryškų kontrastą tarp šio karingumo ir sistemingo abejingumo, rodyto daugeliu kitų aplinkybių.

Būkime tikslūs: tie, kurie remiasi tam tikrais dideliais principais, kai kalbama apie Ukrainą, labai lengvai juos „pamiršta“ Komorų, Alžyro, Azerbaidžano, Irano ir Kataro atveju, akivaizdžiai nesivadovauja tais principais, kuriais viešai remiasi – net ir savo požiūriu į Ukrainos klausimą.

Prieš metus iškėliau keletą hipotezių apie galimus Emmanuelio Macrono ir „progresyvistų“ motyvus. Žvelgdamas retrospektyviai, ypač prisimenu dvi: „pretekstas perduoti dar daugiau galių nerinktoms ES institucijoms, kenkiant demokratijai ir galbūt siekiant didesnės informacijos kontrolės; apetitas galimybėms, kurias „karo ekonomika“ galėtų sukurti Bercy. (Paryžiaus Bercy rajone įsikūrusi Prancūzijos ekonomikos ir finansų ministerija).

O šiandien norėčiau pridėti dar du.

Pirmasis – tai USAID pabaiga. „Progresyvistai“ pagal apibrėžimą valdo prieš tautų interesus: abiejose Atlanto pusėse jie nori primesti tai, ką vadina ‚pažanga‘, ‚gaujai padugnių‘ ir „nepaklusniems galams“. Jie yra valdžioje tik dėl begėdiškos propagandos, primetamos mums nuo vaikystės.

Tačiau šiandien sužinome, kad ši propaganda labai rėmėsi USAID – iš tiesų nuo jos pilnai priklausė. Šios agentūros veiklos nutraukimas ir tai, kad tokios korporacijos kaip „Google“, „Apple“, „Facebook ‚*, ‘Amazon“, „Microsoft“ ir net „Disney“ skelbia atsisakančios savo apsėdimo wokistinės „įvairovės, lygybės ir įtraukties“ politikos atžvilgiu, rodo Europos „progresyvistams“, kad jų valdžia silpsta ir vienas pagrindinių jų ramsčių nyksta.

Todėl jiems skubiai reikia preteksto įtvirtinti savo kontrolę tautose, kurios, jei nuolatinė propaganda neužmigdo jų budrumo, gali pareikalauti savo lyderių atsakomybės.

Antrasis dalykas yra galbūt dar svarbesnis: Donaldas Trampas, Džeimsas Deividas Vensas ir Elonas Muskas įrodo pasauliui, kad veikti įmanoma. O tai reiškia, kad jei mūsų lyderiai nieko nedaro, tai ne todėl, kad negali, o todėl, kad nenori.

Arba dėl to, kad mūsų šalių perkėlimas į „trečiąjį pasaulį“ atitinka jų interesus, arba dėl to, kad jie pernelyg bailūs, kad tam pasipriešintų.

Nuo 2025 m. sausio 20 d. Amerika mums rodo, kad nėra „teisingos istorijos pusės“, prie kurios būtinai turime prisijungti, kad Vakarų nuosmukis „pasaulio Pietų“ akimis ir Vakarų tautų pajungimas „įvairovės“ politikai nėra neišvengiamas.

Galvą pakėlusi tauta gali vėl tapti savo likimo šeimininke.

Būtent to labiausiai ir bijo „progresyvistai“: kad Europos tautos pakels galvas. Būtent tam mus ragina Solženicynas ir Vensas.