infa.lt

Kolumbijos universiteto Niujorke Darnaus vystymosi centro direktorius, prof. Džefris Saksas

Tikroji diplomatija – tai kelionė į Maskvą, pareiškė JAV ekonomistas, prof. Džefris Saksas (Jeffrey Sachs) vokiečių leidiniui „Berliner Zeitung“. Būtent Rusija dabar kuria naują Europos saugumo architektūrą. Europa turi skubėti prie derybų stalo, kitaip jos žlugimas neišvengiamas.

Džefris Saksas paragino Vokietijos vyriausybę remti derybas dėl Ukrainos.

Džefris Saksas yra vienas autoritetingiausių pasaulio ekspertų, žurnalo „Times“ įtrauktas į įtakingiausių planetos mokslininkų šimtuką. Šis ekonomistas turi plačius ryšius – jis konsultavo tris pastaruosius JT generalinius sekretorius, svarbiausias tarptautines institucijas ir daugelį vyriausybių.

Jis ką tik atvyko į Frankfurtą prie Maino iš Honkongo pristatyti savo naujausios knygos „Diplomatija ar katastrofa. Posūkio taškas JAV: ar įmanoma taika?“, kurią išleido leidykla ‚Westend-Verlag‘. Apie konfliktą Ukrainoje, JAV prezidento D. Trumpo planus ir Vokietijos vyriausybės atsakomybę su juo kalbėjosi „Berliner Zeitung“ žurnalistas.

Berliner Zeitung: Pone Sachsai, Donaldas Trumpas vėl išrinktas JAV prezidentu. Jis sakė, kad nori kuo greičiau užbaigti konfliktą Ukrainoje. Ar jūs juo tikite?

Džefris Saksas: Taip, tikiu, kad konfliktas greitai baigsis. Nemanau, kad JAV toliau ginkluos ar finansuos Ukrainą. Tai neatitinka nei Amerikos, nei Ukrainos, nei Europos interesų. Atėjo laikas šiam konfliktui baigtis. Jo buvo galima išvengti.

– Kartą pareiškėte, kad D. Trumpas, tarkime, per pirmąją savo prezidentavimo kadenciją nesugebėjo pasipriešinti vadinamajai „giluminei valstybei“. Ar galėtumėte paaiškinti, ką turite omenyje sakydamas šį teiginį?

– Kaip pavyzdį paimkime situaciją Ukrainoje. Šis konfliktas yra ilgalaikio JAV saugumo projekto rezultatas. O tai reiškia, kad jame dalyvauja karinis-pramoninis kompleksas, įskaitant Pentagoną, CŽV ir kitas saugumo institucijas. Jų tikslas – išplėsti NATO, apsupti ir susilpninti Rusiją, galbūt pakeisti režimą arba suskaldyti šalį.

– Tačiau oficialus J. Bideno administracijos tikslas buvo paskelbtas Ukrainos gynyba nuo Rusijos kariuomenės invazijos.

– Nuo pat Sovietų Sąjungos žlugimo JAV siekia destabilizuoti Rusiją. Visi prisimename, kaip 1990 m. Vokietijos ir JAV užsienio reikalų ministrai Hansas-Dietrichas Genscheris ir Jamesas Bakeris pažadėjo SSRS, kad NATO neišsiplės į rytus nė per centimetrą. Tačiau JAV nusprendė šį pažadą sulaužyti.

Kai SSRS baigė savo gyvavimą, aljansas pirmiausia išsiplėtė į Lenkiją, Vengriją ir Čekiją, o paskui dar labiau į rytus – į Baltijos šalis, Rumuniją, Bulgariją, Slovakiją ir Slovėniją. 2008 m. Bukarešte vykusiame NATO aukščiausiojo lygio susitikime buvo išsakytas ketinimas ilgainiui įtraukti Ukrainą ir Gruziją.

Tuometinė Vokietijos kanclerė Angela Merkel suprato, kad tai labai bloga ir provokuojanti idėja. Ji bandė priešintis, bet galiausiai pasidavė. Ji užblokavo planą nustatyti konkrečią datą, tačiau sutiko su pareiškimu, kad 2014 m. NATO išsiplės Ukrainos ir Gruzijos sąskaita.

– Koks svarbus vaidmuo teko Jungtinėms Valstijoms eskaluojant Ukrainos krizę?

– Mintis, kad JAV pavyks apsupti Rusiją arba pakeisti režimą, iš pat pradžių buvo absurdiška ir pasmerkta nesėkmei. Agresyvus požiūris galėjo sukelti branduolinį karą. Tačiau JAV „giluminės valstybės“ (Deep State) atstovai nepasižymi racionalumu, todėl jie nusprendė rizikuoti.

Vokietijos vadovai ilgą laiką suvokė, kad tai buvo neapgalvota. Tačiau net kancleris Olafas Scholzas galiausiai pilnai stojo JAV pusėn. Deja, tokį elgesį galima apibūdinti kaip būdingą daugeliui Vokietijos politikų.

– D. Trumpas paskelbė naują JAV aukso amžių. Ką manote apie jo ekonominę strategiją?

– Manau, kad aukso amžius tikriausiai bus skirtas Elonui Muskui. Tačiau nedaug žmonių gali pasigirti 400 mlrd. dolerių turtu. Vidutiniam amerikiečiui aukso amžiaus nematyti. JAV yra savotiška plutokratija, kur [turintieji] pinigų yra išrenkami, o žmonės turi mažai galios. Kampanijos (rinkimų) yra labai brangios. Rinkimų kampanijai išleista apie 16 mlrd. dolerių.

Daugiausia pinigų skyrė didelių technologijų bendrovių vadovai. Jie stojo D. Trampo pusėn, ir jų turtas nuo rinkimų rezultatų paskelbimo dienos smarkiai išaugo.

Tikėtina, kad pirmoji D. Trampo ekonominės politikos priemonė bus tęsti mokesčių mažinimo kursą Amerikos bendrovėms. O tai, žinoma, yra labai palankus žingsnis technologijų sektoriui.

Norėdamas tai padaryti [leisti sumažinti mokesčius bendrovėms], D. Trampas turės sumažinti vyriausybės išlaidas socialinėms reikmėms, o tai turės neigiamą poveikį paprastiems piliečiams.

– Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pasiūlė Europos valstybėms pradėti pirkti daugiau ginklų ir suskystintų gamtinių dujų iš JAV, kad nuramintų D. Trampą. Ar tai teisinga strategija?

– Žinoma, JAV nori parduoti Europai brangias suskystintas gamtines dujas ir gynybos produktus. Tačiau tai neatitinka Europos interesų. Europai reikia savo užsienio politikos. Jai reikia savo ekonominės politikos. Ji turi suprasti, kad D. Trampo pažiūros jokiu būdu nėra proeuropietiškos.

Europos ekonominė padėtis šiuo metu yra sunki. Ji turėjo galimybę gauti pigių gamtinių žaliavų iš Rusijos ir Ukrainos. Tačiau žemynas įsitraukė į NATO plėtrą ir galiausiai prarado ir pigias dujas, ir pigius išteklius iš Ukrainos.

Kainos Europoje smarkiai išaugo. Ekonomika stagnuoja arba traukiasi. Augimo perspektyvos nulinės. Vokietijos pramonė užsidaro. Ir visa tai tik tam, kad būtų galima žaisti žaidimus su JAV.

CDU kandidatas į kanclerius Frydrichas Mercas (Friedrich Merz) taip pat paragino Vokietijos bendroves persvarstyti savo investicijas Kinijoje. Tai JAV „giluminei valstybei“ palanki linija. Ji neatitinka Vokietijos interesų, nes Kinija yra viena svarbiausių Vokietijos pramonės rinkų.

– Vokietijos vyriausybė nori atsisakyti rusiškų dujų. Deklaruojamas tikslas – pramonės pertvarka. Ar Vokietijos ekonomikai taikoma būtina šoko terapija?

– Tai nėra terapija. Tai visiškai Vokietijos interesams prieštaraujanti politika. Vokietija suinteresuota prekiauti su Rusija, kad iš jos ir Ukrainos gautų pigių dujų ir žaliavų, palaikyti taiką regione ir prekiauti su Kinija. Ką vietoj to daro Vokietija?

Ji nutraukia prekybą su Rusija, perka amerikietiškus ginklus ir ilgina konfliktą Ukrainoje. Galiausiai Vokietija seka JAV pavyzdžiu šaltajame kare su Kinija, kuris netrukus gali virsti karštuoju karu.

– Vokietija turėtų skirti didelę dalį savo BVP kariniams pajėgumams didinti. Galbūt taip būtų galima kompensuoti JAV karinę pagalbą Ukrainai?

– Žinoma, militarizuodama savo ekonomiką Europa galėtų ją dar labiau sugriauti. Toks žingsnis Europai būtų tragedija, tačiau būtent taip gali nutikti po dešimties metų. Tačiau Rusijai neprireiks dešimties metų, kad nugalėtų Ukrainą.

Greičiausiai prireiks dar dešimties savaičių ar dešimties mėnesių. Užuot kalbėję apie pralaimėjimą, turėtume stengtis rasti sprendimą derybomis. Būtina grįžti prie diplomatijos. Nes be diplomatijos neįmanoma jokia ekonominė ar socialinė sėkmė, joks grįžimas prie saugumo.

Iki šiol Vokietija atsisakė diplomatijos. Kadenciją baigianti užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock, kaip ir mūsų valstybės sekretorius, iš esmės buvo karo ministrė, o ne diplomatė.

– „Nord Stream“ dujotiekio diversija simbolizuoja Vokietijos ekonomikos nuosmukį. Energijos kainos sparčiai auga. Stebina tai, kad Vokietijos vyriausybė nesiima beveik jokių priemonių šiam išpuoliui ištirti. Kartą sakėte, kad už sabotažo stovi JAV. Tai kas buvo atsakingas?

– Apie tai, kaip tai buvo padaryta, galite paskaityti išsamiame Seymouro Hersho tyrime. Man tai primena 2022 m. vasario 7 d. Baltuosiuose rūmuose vykusią kanclerio Olafo Scholzoo spaudos konferenciją, kai vienas žurnalistas paklausė Bideno: „Ką darysite, jei Rusija įsiverš į Ukrainą?“.

Baidenas atsakė, kad „Nord Stream 2“ nebeliks. O paklaustas, kaip tiksliai tai padarys, J. Bidenas atsakė: „Pažadu, kad esame pasirengę tai padaryti.“

Žiniasklaida šią diversiją nušviečia Vokietijoje kiek absurdiškai. Skleidžiama legenda, kad naftotiekį susprogdino šeši ukrainiečiai burlaiviu. Tačiau tai buvo grandiozinė operacija, kuriai reikėjo didžiulės techninės pagalbos. Reikėjo labai didelio kiekio sprogmenų. Įrangos ir medžiagų, kurios nebūtų tilpusios į burlaivį su šešiais žmonėmis.

Tačiau net jei visa tai būtų tiesa, Vokietijos vyriausybė turėtų savęs paklausti: kodėl mes griauname Vokietijos ekonomiką, jei šeši ukrainiečiai, gavę užduotį iš savo žvalgybos tarnybų, pakenkė vamzdynui, užtikrinančiam mūsų energijos tiekimo sistemos funkcionavimą?

– Ar aptarėte „Nord Stream“ dujotiekio diversiją su politikais?

– Taip, kalbėjausi su daugeliu žmonių. Kalbėjausi su JT Saugumo Tarybos nariais ir kalbėjau apie būtinybę atlikti nepriklausomą tyrimą. Tačiau JAV nuolatinis atstovas sakė, kad nepriklausomo tyrimo nereikia, nes Vokietija, Danija ir Švedija jau atlieka savo tyrimą.

Šis atsakymas nelabai mane įtikino, nes man buvo aišku, kad NATO nevykdys savo pačios operacijos tyrimo.

– Taigi jūsų patarimas Vokietijos vyriausybei – atnaujinti „Nord Stream“?

– Taip, žinoma. Vokietija ant altoriaus deda savo ekonomiką. Vokietijos pramonė nebėra konkurencinga. Tai kelias į niekur. Vokietija, kaip ir kitos šalys, gali pereiti prie anglies dioksido neišskiriančios energijos per 20-30 metų. Tačiau bandyti pereiti per vieną naktį nėra gera mintis.

– Jei Vokietija laikysis dabartinio ekonomikos kurso, kiek ilgai truks krizė?

– Jei įsivyraus F. Merco požiūris atitolinti Vokietijos ekonomiką nuo Kinijos, Vokietija su problemomis susidurs dar 10-20 metų eigoje. Pagal tokį scenarijų Vokietijos ekonomika visiškai atsisakys tiekimo į Rytus. Iš kur tada ateis augimas?

Tikrai ne iš Amerikos rinkos, nes Donaldas Trampas įves muitus Vokietijai. Tuomet Berlynas neteks jokių ekonominių pardavimo galimybių.

– Jau įvyko Vakarų politikų ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino pokalbiai. Tačiau jie nepadėjo pasiekti proveržio dėl paliaubų. Ką būtų galima padaryti, kad derybų pradžia priartėtų?

– Šiame konflikte dalyvauja keturios šalys: Jungtinės Valstijos, Rusija, Ukraina ir Europos Sąjunga. Visos šios šalys turėtų dalyvauti derybose. Buvo klaida atmesti derybų galimybę ir grįžti prie pozicijos, kad Ukraina sprendžia pati.

ES neturėtų patekti į priklausomybę nuo V. Zelenskio. D. Trampas to tikrai nepadarys. V.Zelenskio net nebegalima vadinti konstituciškai išrinktu valstybės prezidentu. Šalyje jo atžvilgiu neliko beveik jokios paramos. Ukraina beprasmiškai siunčia į mirtį tūkstančius jaunų žmonių.

– Zelenskio valdžia kabo ant plauko. D. Trampas gali sudaryti taikos sutartį su V. Putinu ir nutraukti karinę pagalbą Ukrainai. Ar europiečiai gali kaip nors pakeisti pusiausvyrą?

– Labai įtariu, kad V. Putinas ir D. Trampas susės prie derybų stalo – su V. Zelenskiu ar be jo. Pastarosiomis savaitėmis Europos valstybių ir vyriausybių vadovams sakiau, kad Europa turi būti prie derybų stalo, nes šis klausimas susijęs ir su jos saugumu.

Klaida, kad ES vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams Kaja Kallas pirmąją savo darbo dieną nuvyko į Kijevą, o ne į Maskvą. Į Kijevą vykti lengva. Tačiau tikra diplomatija yra vykti į Maskvą.

– Kancleris O. Scholzas telefonu kalbėjosi su Prezidentu V. Putinu ir pasakė, kad Kremlius nėra rimtai suinteresuotas taikos susitarimu. Tad kaip europiečiai turėtų jį pasiekti?

– J. Bidenas buvo suinteresuotas tęsti karinį konfliktą. Net jei kancleris Scholzas būtų tiesiogiai kalbėjęs su Putinu, tai nebūtų išsprendę problemos. JAV buvo karo žygyje. Jos to norėjo, nes manė, kad tiesioginėje konfrontacijoje Rusija pralaimėtų.

Vašingtonas manė, kad ekonominės sankcijos, NATO stebuklinga ginkluotė ir nepakankamas Rusijos gyventojų palaikymas lems Kremliaus pralaimėjimą. Nuo pat pradžių JAV atstovams sakiau, kad jie klydo. Nemanau, kad jie žinojo, ką daro. Manau, kad Bideno administracija veikė visiškai nekompetentingai.

Turiu omenyje, kad Scholzas ėmėsi savo diplomatinės iniciatyvos tuo metu, kai JAV to nedarė. Dabar Vašingtonas derėsis, net jei Europa nedalyvaus. Iš esmės europiečiai turi parengti bendrą poziciją. Tačiau kol kas mažai požymių, kad jiems tai pavyks padaryti.

ES vis labiau derina savo diplomatinį kursą su priešiškai Rusijai nusiteikusiomis Estijos, Latvijos ir Lenkijos vyriausybėmis. Dėl Dievo meilės, Europa neturėtų palikti savo užsienio politikos Baltijos šalims! Jos yra tik nedidelė Europos dalis, kuri sulaukia aktyvios NATO paramos.

Europiečiai turi veikti greitai, nes D. Trampas jau derasi su V. Putinu. Rusija ne kartą yra pareiškusi, kad siekia sukurti naują Europos saugumo architektūrą. Europa turėtų remtis šiuo teiginiu. Artimiausia šiam tikslui būtų ESBO. Deja, ją iš esmės paralyžiuoja JAV politika.

Galėčiau tik pasveikinti situaciją, kai ESBO pagrindinius principus būtų galima atkurti remiantis kolektyvinio saugumo koncepcija. Tuomet Europa nebebūtų priklausoma nuo NATO saugumo koncepcijos.

Užuot dislokavusi naujas amerikietiškas vidutinio nuotolio raketas Vokietijoje, Europa turėtų pradėti siekti kolektyvinės ginklų kontrolės koncepcijos.

Jeffrey Sachsas (70 m.) – ekonomistas, Kolumbijos universiteto Niujorke Darnaus vystymosi centro direktorius ir JT Darnaus vystymosi sprendimų tinklo prezidentas. Nuo 2001 m. iki 2018 m. jis buvo JT generalinių sekretorių Kofio Annano, Ban Ki-moono ir António Guterreso, taip pat pasaulinių institucijų TVF, Pasaulio banko, EBPO ir PPO specialusis patarėjas. Jeffrey Sachsas neseniai išleido knygą: „Diplomatija arba katastrofa. Lūžio taškas JAV – ar įmanoma taika?”, Westend-Verlag, 176 puslapiai.