infa.lt

nuotr.: © Arvydas Daunys

Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, vykdydamas parlamentinę kontrolę, svarstė maisto kainų tendencijas Lietuvoje, dalyvaujant Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos banko ir Valstybės duomenų agentūros atstovams.

Komiteto pirmininkas, socialdemokratas Algirdas Sysas akcentavo, kad statistiniai kainų vidurkiai, kuriais operuoja valstybės institucijų šnekėtojai, taip smarkiai skiriasi nuo realybės, su kuria pirkėjai susiduria parduotuvėse, kad žmonės tiesiog negali patikėti savo ausimis, kai girdi ekspertų nuomonę, esą maisto kainos Lietuvoje nėra ypatingai didelės.

„Mes juk Lietuvoje gyvenam, kiekvienas iš mūsų einam į parduotuvę. Aš matau įvairius statistinius duomenis, bet kai nueinu į parduotuvę ir pažiūriu į lentynas, tai ten, na, niekaip nerandu tos „vidutinės kainos“.

Visos kainos yra didesnės negu vidutinės! Tai gal kas nors galėtų paaiškinti, kodėl kainos lentynose ir kainos biurokratų statistikose taip skiriasi?“, – klausia A. Sysas.

Pasak komiteto pirmininko, kokiame nors mažame miestelyje sviestas gal ir kainuoja 9 eurus, bet „jūs nerasite tokių kainų visame Vilniuje“.

„Kiti gamintojai gauna 30–40% nuo produkto, o štai tamsios duonos atveju mažmeninė ir didmeninė prekyba pasiima virš 70%, o gamintojas gauna 4% nuo duonos kepaliuko (ar kitokio gaminio). Kaip tai paaiškinti?“ – valdininkų teiravosi A. Sysas.

Atsakingų institucijų atstovai pažadėjo pateikti papildomos informacijos vėliau.

Vyriausybės inicijuojama Maisto taryba prisidės prie skaidrinimo

Premjero, socialdemokrato Gintauto Palucko inicijuojama Lietuvos maisto taryba, be kitų funkcijų, galės išsamiau ir visapusiškiau įvertinti „lietuviškų“ maisto kainų fenomeną, kuriuo mūsų šalis išsiskiria Europos Sąjungoje.

Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) Žemės ūkio komiteto pirmininkas Mindaugas Maciulevičius pažymi, kad kitose šalyse maisto tarybos atlieka svarbią funkciją, ypač jeigu valstybės institucijos yra įpareigojamos joms teikti grįžtamąją informaciją ir pagrįstus atsakymus.

„Maisto tarybų misija – užtikrinti socialinę pažangą per maistą. Maisto tarybų veikla Europos šalyse grindžiama pilietiniu dialogu: įtraukiami pažeidžiamų ir marginalizuotų visuomenės grupių, kaimo vietovių atstovai, socialiniai partneriai, o jas sudaro akademinės bendruomenės ekspertai ir mokslininkai, maisto tiekimo grandinės dalyviai (ūkininkai, maisto verslo įmonės ir perdirbėjai, mažmenininkai, profesinės sąjungos), švietimo sistemos dalyviai ir pilietinės visuomenės organizacijos (kovos su skurdu tinklai, maisto bankai, socialinės platformos), jaunimo atstovai“, – vardija socialdemokratas.

Anot M. Maciulevičiaus, maisto tarybos teikia įrodymais pagrįstas maisto politikos rekomendacijas. „Tikslas – mažinti kaimo ir miesto atskirtį, derinti gamintojų, prekybininkų ir vartotojų interesus. Realybė tokia, kad ne visi gyventojai turi lygias galimybes gauti sveiko, įperkamo ir tvaraus maisto“, – pažymi M. Maciulevičius.

Anot eksperto, Lietuvos maisto taryba galėtų imtis tokių klausimų kaip maisto grandinės skaidrumas, vertės pasiskirstymas grandinėje, nesąžiningų prekybos praktikų direktyvos įgyvendinimas, smulkiųjų tiekėjų diskriminavimas, prekybininkų taikomi „lentynos mokesčiai“, kiti rinkodaros mokesčiai, geresnis produktų pozicionavimas, fiskalinės paskatos, papildomų kaštų įtaka galutinei produktų kainai (pvz., didėjantis pakuotės mokestis), pagalba grandinės dalyviams taupant (pvz., įrengiant saulės paneles), maisto kokybė, importo iš trečiųjų šalių iššūkiai.

„Ir ES institucijos ragina stiprinti demokratiją maisto srityje ir maisto politikos procese“, – pabrėžia LSDP žemės ūkio komiteto pirmininkas M. Maciulevičius.

infa.lt: „demokratija maisto srityje“ – girdėjote ką nors panašaus? – Ar ne paprasčiau būtų atsisakyti „demokratijos“ ir įvesti kainų maržos lubas?