infa.lt

foto: Arvydas Daunys / infa.lt

Žmonių, raginančių Vakarus grįžti prie savo moralinių, taip pat ir religinių, šaknų, balsas šiandien yra ypač vertingas, rašo „The Telegraph“ straipsnio autorius.

Kaip pavyzdį jis pateikia komentatorę, kuri nesiliauja priminti judaizmo ir krikščionybės vaidmenį kuriant Vakarų civilizaciją. Tačiau kartu ji provokuojančiai teigia, kad islamui ten ne vieta.

Neseniai iš Izraelio į Londoną grįžusi britų visuomenės komentatorė Melanie Phillips, sėdėdama su manimi prie kavos puodelio, užbūrė mane savo skvarbiu žvilgsniu ir jai būdinga šiluma, o paskui pastebėjo: „Kaip žinai, Džekai, mano karjeroje nebuvo tokios aukštumos, kurioje nebūčiau žuvusi.“

Šios moters įžvalgumą žino kiekvienas, susipažinęs su jos darbu. Tačiau jos šilumą geriausia patirti asmeniškai. Abi šios savybės aiškiai atsiskleidžia jos naujoje knygoje „Mūrijimas: kaip žydai ir krikščionys pastatė Vakarus“ (Builder’s Stone: How Jews and Christians built the West) ir kodėl tik jie gali juos išgelbėti.

Ji skaitoma kaip gedulingas laiškas draugui ir kartu kaip krauju ir neviltimi persmelktas mūšio žemėlapis.

Pagrindinė Melanie tezė – Vakarus galima išgelbėti tik sugrąžinus judėjų ir krikščionių tikėjimui deramą kertinio akmens vietą. Religija kaip vaistas sergančiai visuomenei?

Šiais laikais, kai žmonės suimami už tai, kad tyliai meldžiasi prie abortų klinikų, tai yra pati nesaugiausia aukštuma ir viena nepopuliariausių. Atvykome į Melanie Phillips’s Mažąjį Bighorną (1876 m. įvykusio mūšio tarp Dakotų indėnų sąjungos-Šiaurinių šajenų ir JAV kariuomenės 7-ojo kavalerijos pulko vieta).

Tačiau pakeliui yra daug kitų aukštų taškų, ir ji įžūliai imasi gintis kiekviename iš jų.

Tai pavojinga knyga. Melanie kelia muškietą prieš vaikystės naikinimą, nepaisydama tikro cunamio „prizai turi atitekti visiems“, nesibaigiančių istorijų apie drag queen*, narkotikų liberalizavimą ir šeimos nykimą.

Ji taip pat taikosi į religijos žlugimą, demografines problemas, Vakarų atgrasymo nuosmukį, islamizmo neigimą, žmogaus teisių pavertimą ginklais ir išnaudojimą to paties konservatizmo, kuris pamiršo, ką turėtų puoselėti ir saugoti.

Kai kurios kruvinos aukštumos privers jus susimąstyti. Senovės graikai. Evoliucijos biologas Dawkinsas. Froidas. Rytų religija („besitęsiančios Vakarų kultūrinės tragedijos dalis“). Tatuiruotės („mane subadė, vadinasi, aš egzistuoju“).

Ir paskutinis, iš eilės, bet ne pagal svarbą. Pavojingiausioje iš visų aukštumų knygos autorė atsiklaupia, ruošdamasis atlikti harakiri. Ji stumia islamą anapus pažangos ir modernumo, abiem rankomis griebiasi durklo.

Nė viena iš šių diskusijų nėra pavienė. Melanijos nuomone, tai vieno didelio karo mūšiai, kurį galima laimėti tik tada, kai pavyks atgaivinti tikėjimą sugedusioje ir išdžiūvusioje visuomenės širdyje.

Kas tai – balsas šaukiančiojo tyruose? Nors pastaraisiais metais bažnyčios lankytojų padaugėjo, apie tai plačiai ir gausiai kalbama, tai tėra menkas nukrypimas nuo bendros dvasinio nuosmukio tendencijos.

Viename iš skyrių Melanija ragina surengti religijos „viešųjų ryšių kampaniją“. Jei Vakarų ateitis priklauso nuo praktinio supažindinimo su krikščionybe programos, aš kraunuosi lagaminus ir važiuoju į Izraelį.

Vis dėlto jos raginimas visuomenei mokytis iš žydų apie prarastą atsparumą yra labai patrauklus, o jos prašymas Vakarams vėl atrasti savo sielą – jaudinantis ir gyvybiškai svarbus.

Praėjusį sekmadienį su savo krikščione žmona keliavome į Vinčesterio katedrą, kur vyko vakarinės pamaldos. Sėdėjome ant raižytų suolų XIV a. bažnyčioje tarp navos ir altoriaus ir klausėmės dieviškiausio chorinio giedojimo, kokį tik galima išgirsti Anglijoje. Šventykloje buvo 30 žmonių. Vinčesteryje gyvena 128 000 gyventojų.

Kodėl pamiršome tikėjimo paguodą ir didybę? Abejoju, ar bent vienas skaitytojas stos Melanijos pusėn visuose jos susirėmimuose, tačiau šiuo atveju su ja neįmanoma ginčytis.

Nesvarbu, ką manote apie tatuiruotes ar net islamą, dvasinės tuštumos padariniai matomi visur aplink mus.

Tai nėra knyga silpnų nervų žmonėms. Tačiau būtent todėl ji ir yra svarbi. Melanija nusipelno pagyrimo už drąsą kovojant tolimose aukštumose, nes jei barbarai nusileis į mūsų slėnius, mūsų kultūra bus prarasta. Galbūt mes ją jau praradome.