infa.lt

Arvydas Daunys

Išrinktojo JAV prezidento unikalumas (kiti pasakytų marginalumas ir radikalumas) pasireiškia tuo, kad ji be apylankų rėžia tai, ką galvoja, apeidamas visus diplomatinio etiketo niuansus.

Diplomatija bus vėliau, kai reikės aptarti jo jau priimto sprendimo įgyvendinimo detales. Į pasaulį jis žvelgia 17-18 a. valdovo akimis. Jei turi jėgos – gali savo planus įgyvendinti vien pareiškęs, kad tau kažko reikia, ir, kad tu tai gausi bet kokia kaina.

Ir, jei politinis oponentas nenori to duoti gražiuoju, tiesiog atsisakai paneigti, kad to siekdamas gali panaudoti ir karinę jėgą. Kas ta Grenlandija, ir kodėl ji svarbi?

Donaldui Trampui (Donald Trump) ji svarbi dėl naudingų iškasenų ir strategiškai svarbaus priėjimo prie Arkties vandenyno, kuriame Kinija ir Rusija gerokai pasistūmėjo, įgyvendindamos besivaduojančio nuo ledų naujo Pasaulinės prekybos kelio projektą.

O kuo Grenlandija svarbi Europai ir likusiems Vakarams?

Tuo, kad joje dūžta Vakarų vertybinio pranašumo iliuzijos.

Dūžta sienų neliečiamumo principai, „taisyklėmis grįsta pasaulio tvarka“, ir svarbiausia – dūžta vieningo Vakarų bloko naratyvas.

Na koks čia vieningumas, kai užjūrio Trampui pareiškus pretenzijas į NATO ir ES šalies autonominę teritoriją, pasigirsta tik Prancūzijos URM vadovo cyptelėjimas, kad ES su tuo nesutiks, visoms kitoms ES narėms draugiškai ir vieningai tylint, ir laukiant, kas čia bus toliau.

Tyli ir Europos Komisijos vadovė, Ursula von der Leyen, nepakviesta į D.Trampo inauguraciją, tačiau užkulisiuose bandanti su juo surengti susitikimą dar iki jos.

Kur vieningas ES atsakas pasikėsinusiam į teritorinę neliečiamybę agresoriui? Ar reikia ginti tik tas teritorijas, į kurias kėsinasi Putinas? – Ir kaip jas ginti? – Kai nuo Putino gynė JAV, kurios šiuo atveju pačios tampa agresoriumi?

Šioje vietoje ES ištiko taip vadinamas kognityvinis disonansas, kai iš esmės panašius atvejus tenka vertinti per deklaruojamą vertybinę prizmę.

O pamatyti, kad jie panašūs nesudėtinga – pakanka palyginti. Ir Krymas ir Grenlandija – autonominės teritorijos. Kryme Vladimiras Putinas surengė referendumą, Grenlandijoje, labai tikėtina, bus ruošiamas nepriklausomybės referendumas, apie ką jau pusę lūpų užsiminė ir Danijos premjerė Mette Frederiksen ir Grenlandijos premjeras Mute Egede. Jo idėją garsiai palaikė ir Donaldas Trampas. Toliau viskas eis jau praminta vaga.

D.Trampas savo planų neslepia ir iš dar iš efemeriškai galiojančių ES vertybių kampo juos galima vertinti tik kaip ketinimą aneksuoti Grenlandiją iš Danijos.

Kam to reikia, jei JAV ir taip turi ten savo bazę ir susitarusios gali ją išplėsti iki reikiamo dydžio be visų šių cirkų?

Tai būdas parodyti kas čia ponas ir kas nustato taisykles JAV pavaldžiose teritorijose, kurios prireikus tampa JAV teritorijomis.

Tai siekis pademonstruoti, kad „vertybiniai“ ES pagrindai neverti ir kiaušinio lukšto, kol jiems nepritaria JAV. Kad jokių bendrai priimtų taisyklių nėra – tėra tik tos, kurias įveda JAV.

Ir dar – tai akivaizdus konstatavimas, kad JAV nelaiko Europos atskiru žaidėju. Jis laiko ją valstybių sambūriu, su kuriomis jis gali elgtis kaip nori.

Ir šiuo atveju jis teisus – kam tartis su savo politikos vykdytojais, savo vasalais, kai galima jiems tiesiog įsakyti ir jie tylomis nuris nekramtę. Nes tarp jų nėra nė vieno lyderio, kuris Europą matytų kaip vieningą kontinentą.

Olafas Shcholzas, Mette Frederiksen, Emmanuelis Macronas, Markas Rutte, Kaja Kallas, Karlas Nehammeris, nekalbant apie EK pirmininkę, ir kiti morališkai bankrutavę ES šalių vadovai, iki šiol vadinami „lyderiais“ – nepajėgūs be instrukcijos atvirai vertinti susidariusios situacijos, kai ją keičia tas, kuris ir rašo „vertinimo instrukcijas“.

Reali interesų politika, sugrįžusi Donaldo Trampo asmenyje, jiems smūgis į paširdžius, kurį vargu ar atlaikys. Galima įsivaizduoti sumaištį jų galvose, kai jų „demokratijos citadelė“ vienu mostu sugriauna visas dar likusias iliuzijas.

Ir jie dar tariasi apie išlaidų gynybai didinimą gintis nuo Rusijos, kad patenkintų D.Trampo pretenzijas, kuriomis tas tesirūpina savo karinio pramoninio komplekso finansavimu, kai pasirodo, kad čia jau gintis reikia nuo pačių JAV.

Yra dėl ko eiti iš proto.

Mano, kaip apžvalgininko, nuomone – ES, kaip politinės sąjungos, projektas eina į pabaigą. Jis, galbūt, dar turi šansų išlikti kaip bendros prekybos rinkos zona, tačiau apie bendras vertybes, ir jų pagrindu įgyvendinamą politiką – teks pamiršti.

Tas pats tinka ir eurozonai. Ji tampa tiesiog neaktuali nesant bendrų politinių interesų ir bendros vizijos, ką būtų pasiryžusios ginti bendrai visos Sąjungos valstybės, prireikus ir ginklu, vienos pačios.

Rekomenduoju įdėmiai pasiskaityti apie tai, ką Vokietijos atžvilgiu kalba Alice Weidel, viena iš dešiniųjų partijos „Alternatyva Vokietijai“, lyderių. Ateina supratimas apie tai, kas iš tikrųjų yra kas dabartiniame Vakarų bloke.  Ir kaip tai mato tie, kurie netrukus, tikėtina, užims lyderių pozicijas.

Ar aš smerkiu D.Trumpą? – Ne, jokiu būdu. Jis įgyvendina tai, ką pažadėjo rinkėjams – „Padaryti Ameriką vėl didžią“. Kad ji taptų puiki jų gyvenimui. Ir visi pasaulyje laukė sukrėtimų. Jie ateina.

Kartu su D.Trampo nešama „perestroika“. Kuri sugriaus, performatuos mūsų mąstymą, valdymo sistemą ir iškels naujus lyderius. Tai neišvengiama.

Formuojasi naujas realus pasaulis, kurio byrantys Vakarai atkakliai nenorėjo matyti tol, kol moralinis jų lyderių bankrotas netapo badančiu akis.

Pasitikime tą pasaulį.