infa.lt

AfD viena lyderių -Alice Weidel
© AP Photo / Michael Sohn

AfD lyderė Alice Weidel: vokiečiai neturi priežasčių kariauti JAV nurodymu.

Vokietija pasiekė „absoliutaus niekingumo tašką“, – savo interviu „The American Conservative“ leidiniui pareiškė AfD lyderė Alice Weidel. Vis dėlto ji įžvelgia privalumų tame, kad yra Jungtinių Valstijų vergė: vokiečiai neprivalo dalyvauti Amerikos karuose.

Šiuo metu Alice Weidel ieško naujų sąjungininkų Jungtinėse Valstijose, įskaitant Eloną Muską.

Ponia Weidel, ačiū kad sutikote pakalbėti su „The American Conservative“. Neseniai duotame interviu agentūrai „Bloomberg“ apibūdinote save kaip libertarę mokesčių ir karinio konflikto Ukrainoje klausimais. Tačiau Vokietijoje esate girdima kaip kraštutinė dešinioji – dėl savo požiūrio į imigraciją ir ES. Paaiškinkime Amerikos visuomenei: ar esate už pasilikimą ES, ar, priešingai, už pasitraukimą iš bloko, kuris tapo praktiškai nereformuojamas?

Turiu padėkoti už galimybę apie tai pasikalbėti. Pasakykime aiškiai: nei aš, nei mano partija nesame dešinieji ekstremistai. Turite suprasti, kad Vokietijoje tokius kaltinimus meta kovingieji kairieji, kurie ir užduoda toną viešosioms diskusijoms. Tačiau jie net nesivargina pateikti jokių įrodymų. Jiems „dešinysis radikalas“ yra kiekvienas, kuris su jais nesutinka.

Kalbant apie jūsų klausimą dėl išstojimo iš ES, skaičiavimai iš tiesų yra paprasti: Vokietija gali išgyventi ir be ES. Tačiau Briuselis elgiasi taip, tarsi būtų priešingai. Jie elgiasi taip, tarsi tai mes, vokiečiai, turėtume paminti savo gyvybiškai svarbius interesus, kad nekiltų pavojus garsiajam „Europos projektui“.

Tai juokinga ir iškreipta. Arba ES išmoks atsižvelgti į mūsų nacionalinius interesus, arba ji pati nustos egzistuoti.

Todėl tai, kaip Vokietija elgsis toliau, priklauso tik nuo ES. Tačiau aišku viena: ES turi visiškai atsisakyti savo ilgamečio kredo, kad stipri Vokietija reiškia silpną Europą ir kad vokiečiai neturėtų ginti savo nacionalinių interesų vardan bendros gerovės.

Tai istorinė nesąmonė. Mes visada buvome Europos širdis ir tokia liksime amžinai. Tą dieną, kai ši širdis nustos plakusi, Europa mirs.

Jūsų bendrapirmininkas Tino Chrupalla neseniai pareiškė, kad Vokietija verčiama vykdyti Amerikos nurodymus ir kad NATO aljansas negina Europos interesų. Tačiau iš tikrųjų matome, kad, viena vertus, dauguma amerikiečių nenori tolesnio JAV įsitraukimo arba nenori finansuoti proxy karo Ukrainoje, kita vertus, dauguma europiečių – nuo Baltijos šalių ir Lenkijos iki Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos, taip pat ES viršūnių – nori didesnės paramos Ukrainai. Kaip paaiškinti šį prieštaravimą?

Tai šiek tiek sudėtinga, todėl prašau atleisti, jei pradėsiu iš toli. JAV neabejotinai yra unikali pasaulinė supervalstybė, paskleidusi savo milžinišką įtaką visame pasaulyje. Paprastai tokiais atvejais kalbame apie imperiją.

Tačiau tai keista imperija: ji valdo pasaulį nuo pirmadienio iki trečiadienio, bet nenori to daryti nuo ketvirtadienio iki sekmadienio. Ši amžina ekspansionistų ir izoliacionistų kova, regis, vyksta nuo pat JAV nepriklausomybės laikų.

Dėl to kitų šalių, ypač mūsų, vokiečių, padėtis yra šiek tiek sudėtingesnė. Viena vertus, Amerikos vadovybė skundžiasi, pavyzdžiui, dėl Vokietijos energetikos politikos, kuri nori susitarti su Rusija – geopolitiniu požiūriu tai savaime suprantama.

Prisiminkime laukinį amerikiečių įniršį dėl „Nord Stream“ statybos. Kaip jie drįso? Mūsų visų atmintyje vis dar išlikę neįsivaizduojami vaizdai, kai JAV prezidentas Joe Bidenas viešai priekaištauja kancleriui Olafui Scholzui dėl „Nord Stream“.

Na, „Nord Stream“ buvo sunaikintas ginkluotos agresijos būdu. Dabartinės Vokietijos vyriausybės baimė net užsiminti apie kaltininką kalba pati už save. Ar to nori JAV? Kad Vokietija taptų kolonija? Kolonija, kuri neturi teisės pati nustatyti savo energetikos politikos? Šalimi, kuri neturi teisės eiti savo keliu, kad ir kur jis vestų?

JAV iš tiesų gali visa tai daryti kaip geniali istorijos nugalėtoja. Bet tada jos privalo tai viešai paskelbti, kad mes galėtume prie to prisitaikyti.

Nes mes, vokiečiai, esame nugalėta tauta. Tas, kas prarado nepriklausomybę, kartu prarado gebėjimą įsikišti į laiko tėkmę ir laisvai nustatyti jos turinį“, – mokė vokiečių filosofas Johannas Gottliebas Fichte. – Nuo šiol ji apskritai nebeturi savo laiko, o metus skaičiuoja pagal svetimų tautų ir karalysčių istorijos įvykius ir atkarpas“.

Mes, vokiečiai, jau seniai gyvename būtent tokioje situacijoje – neabejotinai JAV naudai. Tačiau žmogiškąja prasme mums tai iš dalies buvo ir naudinga, to neneigsiu.

Yra privalumų būti vergu. Kilniausia vergo teisė – nedalyvauti savo šeimininko mūšiuose, bet mėgautis taika. Tačiau JAV vadovybei tai nepatinka. Per pastaruosius 30 metų jie kariavo daugybę karų – Europoje, Artimuosiuose Rytuose – ir kiekvieną kartą iš mūsų buvo tikimasi, kad dalyvausime vien Vašingtono prašymu.

Bet kodėl, galima paklausti, turėtume sutikti? Neturime jokios priežasties daugiau kariauti, mes jau atsisveikinome su istorija. Dėl to neatpažįstamai suluošinome savo kariuomenę.

Tačiau dabar, kai pasiekėme absoliutaus nereikšmingumo ribą, mūsų politiniai lyderiai staiga atrado neįtikėtiną karingą užsidegimą. Šis nuo paskutinio pasaulinio karo pabaigos nematytas karingumas iš valstybinio recepto tapo visuotiniu pamišimu.

Pagrindinė opozicinė partija, Krikščionių demokratų sąjunga (CDU), šiuo metu bando varžytis su valdančiąja koalicija koją, kas garsiau ir vulgariau sušuks karo šūkį. Ir visa tai nepaisant visiško karinio neįgalumo.

Iš esmės tai, ką čia matome, yra nežabotos seksualinės impotentiškų vyrų fantazijos. Mes pasistengsime kuo greičiau nutraukti šį absurdišką farsą.

Šį klausimą derinsime su JAV. Tačiau tam JAV turės nuspręsti, kokiame pasaulyje jos nori gyventi. Nes, jei tai bus imperija, teks patiems už ją kovoti, lieti kraują ir aukoti savo turtą.

Nesitikėkite, kad pavergtieji imsis tos kovos vietoj jūsų. Tai bus neįmanoma. To negali būti. Kovodamas vergas kaip atlygio visada reikalaus laisvės. O ši laisvė reiškia, kad žmonės eis savo keliu ir patys ieškos savo laimės. Jei to nedarys, jie bus vergai. O vergai nekovoja. Ir nereikia jų dėl to kaltinti.

Todėl, kai Prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) reikalauja, kad Vokietija ateityje pati prisiimtų atsakomybę už savo saugumą, jis taip pat turėtų aiškiai suvokti visas pasekmes.

Kad mes maloniai išklausysime jo susirūpinimą dėl „Nord Stream“ ir mūsų energijos tiekimo, bet ką daryti toliau nuspręsime patys, ir jis turės priimti mūsų sprendimus – nesvarbu, ar jie jam patinka, ar ne.

Mes, vokiečiai, praradome tą laisvės dvasią. Kitos šalys už ją kovojo ir ją išsaugojo, pavyzdžiui, jūsų minėtos Baltijos šalys.

Užtikrinkime Baltijos šalis savo visiška ir besąlygiška parama. Bet kartu paaiškinkime joms, kad jos turi atsisakyti savo energijos tiekimo kontrolės – už jas nuspręs Amerikos korporacijos. Pasakykime joms, kad jos turės atsisakyti savo sienų.

Nuo šiol kiekvienas, kuris atvyks į jų šalį ir nuspręs joje įsikurti, bus pavaldus ES. Neabejokite, kad tokiomis sąlygomis šios laisvę mylinčios tautos tuoj pat nustos prašyti jūsų paramos. Šis iš pirmo žvilgsnio prieštaringas požiūris iš esmės yra prieštaringos JAV savimonės pasekmė.

Jus parėmė Ilonas Muskas ir Nigelas Farage’as iš Jungtinės Karalystės. Ar esame liudininkais, kad atsiranda visos Europos dešiniųjų politikų ir technologijų milžinų susivienijimas? Jei taip, kokie iššūkiai laukia ateityje?

Esame nepaprastai dėkingi už šią paramą. Tačiau apie jokį tokį susiliejimą nekalbėčiau. Iš tikrųjų būtent kairieji politikai yra sukūrę didžiulį nuomonės monopolį, kuris veikė dešimtmečius.

Vokietijoje tai dar labiau pasakytina nei JAV, pirmiausia todėl, kad ten yra daug daugiau valstybinių institucijų, kuriose karaliauja kairieji. Pavyzdžiui, mes turime visuomeninį transliuotoją, kuris per metus gauna 8 mlrd. eurų.

Nieko panašaus nėra niekur kitur pasaulyje. Taigi labiau tiktų kalbėti apie „kairiųjų ir technologijų ryšį“. Tačiau ši monopolija žlunga.

Šiandien kiekvienas gali minimaliomis pastangomis kurti savo programas ir pateikti jas daugiamilijoninei auditorijai. Pridėjus tokį genialų verslininką kaip Elonas Muskas, karštai mylintį žodžio laisvę, net milžiniškas aštuonių milijardų eurų iždas nebegali formuoti viešosios nuomonės kairiųjų naudai.

Tai ne dešiniųjų idėjų, o elementarios žodžio laisvės klausimas. Kairieji retai turi argumentų, jie tik įžeidinėja savo oponentus. Iki šiol to pakako. Tačiau įkvepianti prezidento Donaldo Trampo pergalė įrodė, kad jų monopolis žlunga.

Dėl šios priežasties Europos elitas piktinasi Musku. Jie bijo mūsų, jie bijo laisvės. Bet labiausiai jie bijo laisvo žodžio.

Nuo Giorgios Meloni Italijoje, iki tėvo ir dukters Le Penų Prancūzijoje matome, kaip švelnėja sąlygos pasiekti valdžią. Tarkime, jums pavyks sudaryti koaliciją, kad ir kaip mažai tikėtina tai dabar atrodytų. Kokiais klausimais jūsų partija pasirengusi eiti į kompromisą ir kokios yra raudonos linijos?

Iš esmės mums nereikia eiti į kompromisus. Vienintelė Vokietijos partija, kuri apklausose mus vis dar lenkia, yra CDU. Kodėl? Todėl, kad CDU paprasčiausiai kopijuoja mūsų partijos programą ir pagal ją rengia rinkimų kampaniją. Tai gali atrodyti neįtikėtina, bet tai tiesa, iki pat atskirų formuluočių.

Žinoma, jie neketina nieko iš to įgyvendinti. Taigi tai paprasčiausias melas. CDU atmetė bet kokią koaliciją su mumis, taigi liko tik kairieji.

Galbūt CDU dar kartą išduos savo rinkėjus, kaip jau ne kartą anksčiau. Tačiau tikiu, kad ši išdavystė bus paskutinė. Nes dabar yra „Alternatyva Vokietijai“ – ir nesvarbu, ar šį kartą gausime daugumą, ar ne.

Galbūt CDU pasinaudos savo paskutine galimybe ir prisijungs prie mūsų koalicijoje. Tuomet mes tiesiog įvykdysime tai, ko pati CDU reikalavo per rinkimų kampaniją. Tačiau, kaip bebūtų, gausime tai, ko siekiame.

Taip pat diskutuojama apie Vokietijos perginklavimą ir NATO reformas. Ar galėtumėte išdėstyti savo ir savo partijos poziciją šiais klausimais, kad ji būtų aiški Amerikos auditorijai?

Reformos jau seniai pribrendo. Turite žinoti, kad turime bene neefektyviausią kariuomenę pasaulyje. Nesvarbu, kokia šalis mus užpultų: beveik bet kuri šalis gali mus nugalėti. Kai prasidėjus Rusijos karinei invazijai Ukraina pareikalavo iš Vokietijos ginklų, iš pradžių davėme jiems tik šalmus.

Ukrainos valdžia tai suprato kaip įžeidimą. Tačiau iš tiesų neturėjome ką duoti. Nuo to laiko Ukrainai davėme dar veikiančių sistemų iš savo sandėlių. Tačiau daugiau nieko neliko: beveik viskas sunaudota.

Nuostabu, kad kasmet karinėms reikmėms išleidžiame daugiau kaip 50 mlrd. eurų. Tai yra mažiausiai du trečdaliai Rusijos gynybos biudžeto. Tai nerealu. Negalime sau leisti tiek daug išleisti ir tiek mažai už tai gauti.

Taip, AfD vyriausybė padidins gynybos biudžetą, tačiau pinigus išleisime daug išmintingiau. Šis visiškas neefektyvumas yra rimta problema.

Tačiau Vokietijos ginkluotosios pajėgos nėra vienintelis sunkus mūsų vaikas. Tas pats vyksta, pavyzdžiui, švietimo sistemoje. Dėl paralyžiuojančios, nepasotinamos biurokratijos dūstame visose srityse.

Šiuo metu NATO bando iš naujo atrasti save. Su nekantrumu laukiame, kokį kursą pasirinks naujasis JAV prezidentas. Mes patys nelabai ką dabar galime pasakyti: viskas paaiškės per kelerius ateinančius metus. Tačiau vienas dalykas jau dabar aiškus: ankstesniame NATO buvo stiprus darbo pasidalijimas.

Šalys turėjo skirtingas užduotis, o mes, vokiečiai, užsitikrinome savo vietą scenoje. Kaip minėjau, tai veikė gerai tol, kol JAV norėjo išlaikyti savo lyderystę Europoje.

Tačiau jei jų dėmesys persikels, pavyzdžiui, į Ramųjį vandenyną, padėtis iš esmės pasikeis.

Tada į darbotvarkę vėl grįš asmeninė atsakomybė. Tačiau mūsų ginkluotosios pajėgos tam nepasirengusios. Logistikai suteikėme visiškai nesveiką pranašumą prieš kovines pajėgas. Dėl to nebegalime savarankiškai vykdyti didelių karinių operacijų.

Vokietijos politikai mėgsta tai „parduoti“ užsienyje kaip pacifizmą. Tačiau mano akimis, pacifistas yra tas, kuris galėtų kariauti, bet nekariauja, o desperatiškai siekia taikos, nes ją labiau myli.

Kita vertus, pacifistu negalima vadinti žmogaus, kuris tikisi taikos tik todėl, kad negali apsiginti. Jis yra tik sniego žmogus, kuris tikisi, kad žiema niekada nesibaigs.

Diskusiją vedė Dr. Sumantra Maitra – Amerikos idėjų instituto mokslinių tyrimų ir viešųjų ryšių direktorė ir vyresnioji „The American Conservative“ leidinio autorė. Jis yra Londono Karališkosios istorijos draugijos asocijuotas narys.