2025.01.11 06:58
Facebook naudotojas, Saulius Veržikauskas savo asmeninėje paskyroje paskelbė dėmesio vertą kūrinį, kurį dalijamės su jumis, gerbiami skaitytojai:
Instrukcija velniui prieš pakylant į Žemės paviršių pas žmones:
– Tamsybę, o galima keletą klausimų?
– Žinoma, klauskite. Kai busite Žemės paviršiuje, bus jau per vėlu.
– Jei teisingai supratau jūsų dėstytą kursą, ten, Žemės paviršiuje, sielų supirkimui turime naudoti savo asmeniškai uždirbtas lėšas?
– Be abejo. Stebuklų nebūna, o Pragare spausdinti pinigai tikrai sukeltų įtarimą ten, viršuje. Todėl, kaip jau minėjau, keletą metų turėsite padirbėti iš širdies: galvoti, stengtis, būti pavyzdingais samdomais darbuotojais, o po to, patys gabiausi galės ir savo įmones kurti. Taip uždirbsite lėšų, kurias išmesite į rinką neapsisprendusioms sieloms. Gal susivilios.
– Jei mums reikės daug dirbti ir būti tokiais pavyzdingais, tai kokie mes, po velnių, velniai?
– O kaip jūs, nekenčiamieji mano, įsivaizduojate velnio darbą Žemės paviršiuje, tarp žmonių?
– Na, aš maniau, kad mes, kipšai, galėsime atsiduoti visoms savo aistroms: gersime, rūkysime, ištvirkausime…
– Jūs neteisingai supratote. Geria, rūko ir ištvirkauja neapsisprendę žmonės. Jūsų darbas – kurstyti šias jų aistras, kol žmogus savo viduje nuspręs, kad jam viskas leidžiama, kad jam visada sekasi. Štai tada jų siela – mūsų priklausomybėje.
– O jei žmogus valingas? Abejingas alkoholiui ir kitoms žmogiškosioms ydoms?
– Na, tada pabandykite pasitelkti kokią nors religiją, dvasinį kelią ar kitokias poveikį psichikai turinčias priemones. Juk jūsų darbo esmė tame, kad žmogus nutoltų nuo realybės, sunkiai susivoktų savyje, patikėtų dievų egzistavimu danguje, pradėtų kažkam melstis, tikėti kažkuo nebūtu… Na, kažkokiomis fantazijomis, pasakomis…
– Suprantu… Taip pat pamenu, Jūsų Šlykštybe, išmoktą taisyklę: nesvarbu kuo žmogus susižavi – svarbu, kad nutolsta nuo savęs, nuo realybės. Tik nežinojau, kad ištvirkavimas ir didelis tikėjimas yra to pačio medžio vaisiai…
– Deja, taip, mano šlykštuk.
– O Dievas? Ar jis smarkiai priešinsis mano bandymams atkovoti sielą?
– O taip: labai smarkiai. Juk mokėmės: Dievas ir Žmogus – vienas kūnas, viena būtybė. Įsivaizduok, kaip tu jaustumeisi ir priešintumeisi, jei tau bandyčiau nurauti uodegą? Juk tai tavo kūnas, tavo kraujas!
– Jeigu sugirdytumėte kibirą nuskausminamųjų – ne taip jau ir kentėčiau!
– Teisingai, bjaurybe tu mano. Matau – mąstai. Palaidas gyvenimo būdas, padraikos mintys, galva, pilna fantazijų ir pasakų – tai mūsų nuskausminamieji. Užburk žmogų kuo nors, griebk jo dvaselę ir drąsiai plėšk!
– Kaip atskirti žmogų, su kuriuo neverta net prasidėti? Kokia jo elgsena, mintys?
– Įsidėmėk: žmogus, gyvenantis su Dievu, visada bus paprastas, neišsiskiriantis. Jis niekada neaiškins, žinąs daugiau už kitus, o jei ką ir norės pasakyti, geriau palauks, kol tu pats jo paklausi. Jis – paprastas dirbantysis, nepuoselėjantis jokių iliuzijų dėl stebuklingo ir greito praturtėjimo.
Jis savimi pasitiki tiek, kiek tam turi realaus pagrindo. Baimė jam – nesvetimas jausmas. Pergyvenimai – taip pat. Jis bijo dėl savęs, savo vaikų, savo antrosios pusės.
Pergyvena, jei jiems atsitinka nelaimės. Jis viską atiduotų dėl vaikų sveikatos, artimo žmogaus šypsenos.
Jis nori turėti draugų, taip pat nori, kad jie būtų tikri. Jam nereikia per daug didelių susibūrimų, jis beveik niekada nebus politiku. Visas jo rūpestis skirtas jo paties, artimųjų ir draugų gyvenimams.
Jei paprasčiau, jis – pilkas, nepastebimas paukštelis, besirūpinantis savo paukštyčiais. Su tokiais geriau neprasidėk!
– O jei jį bandyčiau jį įtikinti, kad Dievo nėra? Gal pasiduos?
– Ne. Dauguma jų ir patys nežino apie savo ryšį su Dievu, tačiau dėl tokio nežinojimo ryšys nei kiek ne silpnesnis. Girdyk tokį negirdęs, pasakok jam pasakas nepasakojęs, jo mintys vis tiek bus kartu su artimaisiais, vaikais, šeima…
Jis tvirtai suaugęs su Dievu ir turi neįveikiamą gynybinę sistemą, kuri mums, velnio neštiesiems, ne pagal dantis. Sakau: su tokiais neprasidėk!
– O nuo meilės apsvaigusios porelės? Juk jos tokiose rožinėse fantazijose gyvena, kad ohoho!
– Prie jų, suodžiau tu mano mielas, lįsti net nebandyk! Kaip ir prie mylinčios motinos ar mylinčio tėvo. Tokį pamatęs – bėk, kiek tik kojos leidžia, slėpkis, griūk, kad ir į purvą, kad tik šalia neatsidurtum!
– Bet kodėl, Jūsų Bjaurybe?
– Nes tada prieš tave – pats Dievas…
Autorius – nežinomas. Jei kažkas galėtų jį nurodyti – redakcija būtų dėkinga.
→ Šis straipsnis nemokamas. Parengti jį ir išlaikyti čia – kainuoja.. Paremkite infa.lt
498
sutvere zmogu „pagal savo pavidala”,kaip teigia „sventieji rastai”,ar tai reiskia,kad ir jis buvo vagis,qrvininkas,alkoholikas!?
Viskas dėl tos laisvos valios. Manau, kad Dievas Dievas tikslingai nesusikūrė sau robotų, kurie aklai vykdytų jo nurodymus, bet norėjo turėti savo vaikų, kurie turėtų laisvą valią, kuriais galėtų rūpintis mylėti ir kartu gyventi. Mūsų šeimos, kai susituokia, tai taip pat nesistengia įsigyti sau robotų, kurie aklai vykdytų jų norodymus, bet siekia susilaukti vaikų, kuriais galėtų rūpintis mylėti ir kartu gyventi, nepaisant to kad žino, jog tikrai bus tokių momentų, kada šie vaikai ims ir neklausys savo tėvų.
Kokia nykuma būtų pasaulyje jei jame egzistuotų vien mechaniniai robotai, arba tarkime vien kažkokie sučipuoti valdomi žmogbiorobotai. Akivaizdu, kad tai nebūtų pagal Dievo planą.
Dievo planas manau yra sukurti laisvą žmogų, kuris savo laisvų apsisprendimu pats atrastų ir matytų prasmę būti Dievo vaiku.
Dievas brokdarys,nes tas „laisvas zmogus” jam nepavyko niekur! Visur vergija ir karai,turto vaikymasis istisu tautu laisves ir gyvybes kaina! Kazkiek buvome nutole nuo siu ziurkiu lenktyniu TSRS. O dabar – ir vel paskui piniga be stabdziu…
Nesutinku su tamsta, kad dabar viskas yra absoliučiai blogai. Jei būtų absoliutus blogis, tai gyvybė žemėje galbūt sustotų. O mes, kaip matome, vis dar gyvename, vadinasi yra pakankamai gerai kad gyventumėme. Vis dar pusė susituokusių šeimų neišsiskiria, mamos augina ir myli vaikus, stengiasi juos aprūpinti, yra didelė dalis šviesių mokytojų, kurie moko vaikus ir stengiasi perduoti jiems vertybes, yra garbingų kunigų, yra daug žmonių, kurie palaiko tarpusavio draugystę, bendrystę, giminystę, yra šeimos, giminės, bendruomenės, Tautos, Valstybės, yra teisieji, turintieji drąsos Tiesą pasakyti…
Daug labai mes turime ir už tai ką turime, turime būti dėkingi Dievui.
O kova tarp blogio ir gėrio vyksta nuolatos.
Jei kokie švabomasonai pasirinko blogį, tai Dievas negali varžyti jų laisvės. Jei jie mano, kad eidami blogio keliu, taps laimingi, tai Dievas negali jėga priversti jų atsisakyti šio kelio. Gali tik pasakyti ir parodyti, kad jie klysta. Bet galutinis sprendimas dėl savo kelio yra jų pačių rankose. O mūsų kelias yra visų mūsų rankose. Jei mes visi atsisakytumėme eiti švabomasonų keliu, tai jie liktų vieni, vos keletas žmonių.
Kažkas matyt įsigeidė pamėgdžioti K.S. Luiso „Kipšo laiškus”. Ne itin gavosi. „Kipšo laiškai” – pribloškiančiai gilus, „kietas” kūrinys. Bet… ir čia intencija nebuvo bloga.
Tekstas idomiai parašytas, bet yra keletas momentų su kuriais negaliu sutikti. Pirmiausia negaliu sutikti su vienu požiūriu į tikėjimą, kuris yra dabar gana plačiai naudojamas. Nenorėčiau sutikti su tuo požiūriu kad užtenka žmogui būti geru, tvarkingu žmogumi ir kad jam yra nereikalingos jokios bažnyčios, jokios bendruomenės, jokie susirinkimai, o jei nori pabūti su Dievu galima nueiti į mišką pastovėti tarkime po medžiu.
Čia norėčiau papasakoti vieną seną pasakojimą.
Ateina vieną kartą pas seną išmintingą vienuolį jaunas vienuolis teirautis patarimo apie gyvenimą. Ir skundžiasi jaunas vienuolis senajam – nežinau, kas nutiko, nebeturiu gyvenimo ugnies, tikėjimas nusilpo, maldoje būnu išsiblaškęs, gerus darbus daryti pavargau, viskas blogai, nebežinau dėl ko turėčiau stengtis kažką daryti.
Senasis vienuolis nieko nesako jaunajam vienuoliui, vien klauso. Beklausydamas kurena ugnelę. Su žarstekliu malkas išsklaido, tuomet ugnis prigęsta. Tada malkas vėl sustumia į krūvą, tuomet ugnis užsiliepsnoja.
Jaunasis vienuolis pasakoja, pasakoja, lieja širdį ir staiga nutyla, staiga liaujasi kalbėjęs, atsistoja, nuoširdžiai padėkoja senajam vienuoliui už išmintingą pagalbą ir išeina.
Jei kam nors kyla klausimas, kaip senasis vienuolis pagelbėjo jaunajam, tai labai paprastai – akivaizdžiai parodydamas, kad malkos, būdamos išskirstitos vos rusena, o būdamos krūvoje dega skaisčia liepsna.
Todėl švabomasonai ir jų statytiniai stengiasi žmones supriešinti, suskaldyti, kad būtų individualistai, kad vos rusentų.
O mes turėtumėme daryti viską taip, kad būtent būtumėme vienybėje vieni su kitais ir su Dievu, kad degtumėme skaisčia liepsna.
RESPECT komentatoriui Vardas.
Atkreipiau dėmesį į išmintingus komentarus, vertus atskiros publikacijos.
Dėkoju už palaikymą