2025.01.10 13:04
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pasipiktino Rusijos sprendimu pervadinti pastarajai priklausančiame Kaliningrade esantį, lietuvių grožinės literatūros pradininko, Kristijono Donelaičio, vardo muziejų.
Jis pareiškė, jog taip Rusija eilinį kartą bando perrašyti istoriją, nors pripažino, kad senųjų Mažosios Lietuvos gyventojų ten seniai nebėra.
Gitanas Nausėda tvirtai pareiškė, jog „paskutiniai ten esantys lietuviškos kultūros ženklai turi būti saugomi“.
„Kad ir kaip Rusija stengtųsi, Karaliaučius niekada netaps Kaliningradu!“, – – ryžtingai pareiškė Lietuvos prezidentas.
Pilnas jo pareiškimo tekstas (išverstas):
Kas bus toliau? Knygų deginimas?
Rusijos sprendimas pervadinti lietuvių literatūros klasikui Kristijonui Donelaičiui skirtą muziejų yra dar vienas nepriimtinas bandymas perrašyti istoriją.
Nors senųjų Mažosios Lietuvos, dabar priklausančios vadinamajai Kaliningrado sričiai, gyventojų jau seniai nebėra, paskutiniai ten esantys lietuviškos kultūros ženklai turi būti saugomi.
Kad ir kaip Rusija stengtųsi, Karaliaučius niekada netaps Kaliningradu!
Pažymėtina, kad gindamas Lietuvos istorijos paveldo vertybes, Gitanas Nausėda visa tai rašė anglų kalba, kurią Lietuvoje moka tik dalis gyventojų. Komentaras paskelbtas G.Nausėdos „X“ paskyroje.
What comes next? The burning of books?
Russia’s decision to rename a museum dedicated to Kristijonas Donelaitis, a classic of Lithuanian literature, is yet another unacceptable attempt at rewriting history.
Even though the old inhabitants of Lithuania Minor, now part of the…
— Gitanas Nausėda (@GitanasNauseda) January 8, 2025
Mažoji Lietuva – istorinis Prūsijos regionas, kuriame gyveno baltai – prūsai (skalvių ir nadruvių gentys), išnaikinti kalavijuočių-vokiečių. Karaliaučius – lietuviškas Kaliningrado pavadinimas. Jame istoriškai gyveno daug baltų, o Rusijos caro rašto draudimo metu, buvo spausdinamos lietuviškos knygos Mažajai Lietuvai priklauso ir Klaipėdos kraštas.
Karaliaučius nuo 13 a. vidurio buvo kontroliuojamas Vokiečių Ordino, o vėliau Vokietijos iki beveik XX amžiaus vidurio. Nuo 1945 balandžio užimtas to meto SSRS karinių pajėgų, kurios teisių ir prievolių paveldėtoja, Rusija, jį kontroliuoja iki šiol.
Sausio 9 d. Kristijono Donelaičio memorialinio muziejaus Kaliningrado srityje vadovybė įstaigą pervadino į Literatūrinį muziejų Čistyje Prudy kaime.
Gitanas Nausėda pervadinimą pavadino bandymu perrašyti istoriją.
Po šiuo G.Nausėdos komentaru yra daug įdomių komentarų įvairiomis kalbomis.
Papildyta 2025-01-10 d. 17:05 val.:
Kremlius sureagavo į prezidento, Gitano Nausėdos, komentarą:
„Lietuva yra nedraugiška mūsų šaliai valstybė, kuri, be kita ko, kaip paaiškėjo, turi teritorinių pretenzijų.
Tai pateisina mūsų gilų susirūpinimą ir pateisina visas esamas ir būsimas priemones mūsų valstybės saugumui užtikrinti“, – pareiškė Kremliaus atstovas spaudai, Dmitrijus Peskovas, kurį cituoja „Kommersant“ leidinys..
→ Šis straipsnis nemokamas. Parengti jį ir išlaikyti čia – kainuoja.. Paremkite infa.lt
1 907
Pasakykit man ką nuosėdas Ganas Donas vartoja ? 🙈🤣
nausėdos pateiškimas, neva,,,kad ir kaip Rusija stengtųsi, Karaliaučius niekada netaps Kaliningradu!“ Analogiškai skambėtų, jei iš vokiečių pusės kas pareikštų, kad ir kaip Lietuva stengtųsi, Mėmelis niekada netaps Klaipėda.
Nausėda, manau, yra pakabintas ( greičiausiai,- kompromatais) ekstremistinių jėgų. Atidirbinėja…
neduok Dieve būti Nausėdos vietoje,neužteks ir dešimties gyvenimų atpirkti tą blogį,kurį sėja
iki pat 1944 m Karaliaučiaus krašte gyveno gana daug lietuvių.
didelė dalis pasitraukė į vakarus, bet ir po 1990 m ten buvo gana daug lietuvių.
bet ten nėra nei vienos Lietuviskos mokyklos.
nei vienos.
vyko ir vyksta aršus rusinimas,apie tai rašė straipsni žurnalistas Visockas.
lietuviai vaikai užmiršta savo tėvų kalba,
kad ten neliktu lietuviu, prisidėjo ir Cmil tėvas, rusas Cmil.
jis buvo tankistas, ir pats asmeniškai traiske savo tanku civilių gyventojų vilkstinės, kurios bėgo į vakarus.
jis pats tai ir aprašė, fronto spaudoje.
Kad ir kaip besistengtų, Gitana niekada nebus Lietuvos vadovu….
Kaip jis besitengtų, bet niekada durnas nebus protingu.
ir jokio Karaliauciaus. Buvo Kionigsbergas.
Seniausias prūsiškas pavadinimas – Tvanksta… jūsų žiniai ir ne šiaip sau iki maro epidemijos tas kraštas buvo mažoji Lietuva.
Zele atsiunte naujametiniu dovanu Nuosedai baltu miltuku pavydalu.
Pietinė Mažosios Lietuvos dalis yra Lietuvių Tautos etninių žemių dalis, okupuota SSSR 1945 metais ir šiuo metu neteisėtai valdoma Rusijos (neteisėtai netgi pagal vadinamąją „tarptautinę teisę”, sukurtą 1945-46 metais valstybių-nugalėtojų).
Mažoji Lietuva – tai visai ne etninė Prūsija. Daug kas dėl savo menko išsilavinimo šiame klausime maišo „politinę” Prūsiją (tai yra vokišką Prūsijos valstybę) su etnine Prūsija.
„Etninės” Prūsijos žemės praktiškai visos buvo prijungtos prie Lenkijos 1945 metais. Nors ką bendro turi slavai lenkai su baltais prūsais irgi niekas neaiškino, ir lietuvių nuomonės neklausė.
Prūsų gentys gyveno piečiau Karaliaučiaus (Tvankstos), ir linija, kuria buvo padalinta Prūsija 1945 metais, iš esmės sutampa su lietuvių ir prūsų genčių gyventomis istorinėmis ribomis (nors reikia pasakyti, kad dvi lietuviškos apskritys (Geldapės (1945 m.) ir Žydkiemio (1951 m.) iš Prūsų Lietuvos buvo Stalino perduotos Lenkijai).
Pats Karaliaučius (tiksliau Tvanksta) yra ant ribos tarp prūsiškai šnekėjusių genčių ir genčių, šnekėjusių lietuviškai (tiksliau, lietuvių kalbos tarmėm) – tai aiškiai matyti iš vietovardžių (juos kryžiuočiai pakankamai tiksliai yra užrašę).
Ir nereikia painioti vardo „prūsai”, kuris buvo taikomas įvairiais laikotarpiais labai įvairioms gentims pavadinti. Lygiai kaip lyvių vardu vokiečiai pavadino visą šiuolaikinę Latviją ir Estiją – Livonija. Tačiau mes juk nevadiname latvių bei estų „livonais”.
Beje, patys prūsai save taip niekada nevadino – kiekviena gentis turėjo savo atskirą vardą. Prūsais savo kaimynus, gyvenusius prie Vyslos žiočių, pavadino lenkai. O iš jų perėmė ir vokiečiai.
Lietuvos provincija (vok. Provinz Litauen), Prūsų Lietuva (Preussische Litauen), Lietuva (Litauen) – Prūsijos kunigaikštystės (1525-1701 m.), Prūsijos karalystės (nuo 1701 m.) administracinio teritorinio vieneto Lietuvos departamento (1736-1818 m.) pagrindinė dalis.
Lietuvos provincijos terminas valstybės teisiniuose dokumentuose, valdovų įsakuose ir potvarkiuose vartotas nuo 1618 m. iki XIX a. pradžios. Oficialiai nustotas vartoti, kai Lietuvos provincija įėjo į 1818 įkurtą Gumbinės apygardą; mokslinėje literatūroje vartojamas iki šiol.
Kartais Lietuvos provincija vadinta Prūsų Lietuva arba tiesiog Lietuva (pvz., XVIII a. – XIX a. periodiniuose leidiniuose, knygose ir žemėlapiuose).
Lietuvos provincija apėmė Mažosios Lietuvos branduolį – lietuviškiausias apskritis, kurių plotas – apie 10 000 km²:
* Įsruties apskritis
* Klaipėdos apskritis, 1818 m. prijungta prie Karaliaučiaus apygardos
* Ragainės apskritis
* Tilžės apskritis
Lietuvos departamentas (vok. Litauisches Departament) – 1736–1818 m. Prūsijos karalystės administracinis-teritorinis vienetas. Sudarytas baigiantis Mažosios Lietuvos didžiajai vokiečių kolonizacijai. Centras – Gumbinė. Pagrindinė administracinė įstaiga – Gumbinės karo ir domenų rūmai, kurie pakeitė Lietuvos deputacijos kolegiją. 1818 m. Lietuvos departamentas pertvarkytas į Gumbinės apygardą, gyvavusią iki 1945 metų.
Departamentas apėmė didžiąją Mažosios Lietuvos dalį – Lietuvos provinciją ir Mozūriją. Į departamentą įėjo Lietuvos dabartinis Klaipėdos rajonas ir didesnioji Šilutės rajono dalis.
Lietuviškos Labguvos, Šakių, Tepliavos apskritys priklausė Rytų Prūsijos departamentui, kurį sudarė daugiausia jau suvokietėjusios apskritys ir valsčiai.
1800 m. Lietuvos departamento plotas buvo apie 17 000 km², gyveno apie 340 tūkst. žmonių (dauguma lietuviai ir lenkai; vokiečių valstiečių atkelta tik per XVIII a. pirmosios pusės kolonizaciją.
Lietuvos departamentui priklausė apskritys (centrai):
* Alėckos apskritis (Alėcka)
* Įsruties apskritis (Įsrutis)
* Johanisburgo apskritis (Jansborko apskritis; Pišas)
* Klaipėdos apskritis (Klaipėda)
* Lėciaus apskritis (Lėcius)
* Luko apskritis (Lukas)
* Ragainės apskritis (Ragainė)
* Reino apskritis (Rynas)
* Tilžės apskritis (Tilžė)
* Unguros apskritis (Ungura)
* Zėhesteno apskritis (Ščestnas)
Departamente buvo 20 miestų, 64 valstybiniai valsčiai su 164 palivarkais, 3256 kaimai, apie 41 500 sodybų.
Lietuviškose apskrityse veikė 116 evangelikų liuteronų, 9 evangelikų reformatų ir 1 katalikų parapija.
Valdžios reikmėms 1805 m. įsteigtas Hartungų spaustuvės Karaliaučiuje filialas; joje 1807 m. išspausdintas Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo III įsakas lietuvių kalba apie baudžiavos panaikinimą.
Nuo 1811 m. leistas departamento oficiozas Amts–Blatt der Koniglichen Litthauischen Regierung, kuriame dalis medžiagos skelbta lietuvių kalba.
Istorija:
Karalių Algirdo ir Kęstučio valdoma Lietuva XIV a. viduryje tapo galinga valstybe su kuria teko skaitytis ne tik kaimynams. Šv. Romos imperatorius Karolis IV panoro ją įtraukti į savo įtakos sferą ir 1358 04 18 pakvietė “garbinguosius ir didinguosius karalius” Algirdą ir Kęstutį apsikrikštyti.
Šio įvykio amžininkas vokiečių metraštininkas Heirichas iš Rebdorfo savo “Analuose” parašė:
“Liepos mėnesį vietinis Lietuvos karalius Kęstutis pasiuntė savo brolį pas viešpatį imperatorių Karolį […] Tas karalius pažadėjo apsikrikštyti, jei jam bus grąžinta žemė, kurią iš jo ir jo pirmtakų nukariavo Teutonų namų Prūsijoje broliai ”.
Livonijos kronikos autorius Hermanas iš Vartbergo patikslino:
“Lietuviai pareikalavo žemiau nurodytų sienų: pradedant Mazovija iki Alnos upės ištakų toliau leidžiantis Alna (Alna (Alle) yra kairysis Priegliaus intakas) iki įtekėjimo į Priegliaus upę ir toliau iki pat jūros (Aistmarių); toliau iki sūriosios jūros […] Be to, jie reikalavo, kad Ordinas išsikeltų į dykrą tarp totorių ir rusų ir saugotų juos nuo totorių puolimų…”
Šiaurinė Lietuvos siena su Livonija turėjusi eiti Dauguvos upe iki Aiviekstės, toliau – Aiviekste iki Lubano ež.
XV a. lenkų istorikas Jonas Dlugošas, bendraudamas su į Krokuvą atvykstančiais lietuviais, susidarė pakankamai aiškią nuomonę: „Pripažįstama, jog prūsai, lietuviai ir žemaičiai turi tuos pačius papročius, vieną kalbą ir yra gentainiai“.
Lygiai taip pat atrodė ir Vytauto bajorams, 1412 m. liepą susirinkusiems Veliuonos pilyje. Ragainės komtūro vertėjas čia išgirdo, kaip kažkoks Nigaila pilyje susirinkusiems kariams garsiai skelbė, kad jų viešpats karalius Vytautas Veliuonos ir Paštuvos pilis pastatęs prieš vokiečių ponus, su kuriais turi daug reikalų – greitai žygiuos į Ragainę, o paskui – į Karaliaučių, nes tos žemės anksčiau priklausė Lietuvai ir jas reikia susigrąžinti.
Vytauto bajorai tiesiai pareiškė: „Mūsų karalius turi atsiimti Karaliaučių, nes tai jo tėvonija“.
1413 01 28 į derybas atvykusiam Vokiečių ordino maršalui M. Kuchmeisteriui Vytautas Didysis į kryžiuočių pretenzijas, kad Klaipėdos pajūris ir Nemuno žemupys privalo likti Vokiečių ordino valdžioje (remtasi Mindaugo dovanojimais) taip atrėžė: “Prūsa taip pat yra mano protėvių žemė, ir aš reikalausiu jos iki Osos, nes ji yra mano tėvų palikimas”. Po to ironiškai pridūrė: “O kur yra Ordino tėvų palikimas?”
Įdomus faktas, kad savo pretenzijas į Prūsą ir Klaipėdos kraštą kryžiuočiai grindė Mindaugo dovanojimais (o ne tuo, kad tas teritorijas jie užkariavo – kaip buvo realiai). Tai yra kryžiuočiai tuo pačiu oficialiai pripažino, kad tos žemės iš tikro buvo Mindaugo valdomos (iki padovanojimo kryžiuočiams – kaip „mokestis” už krikštą).
Tai yra labai aiškus patvirtinimas, kad to meto oficiali kaimyninė valstybė (Kryžiuočių Ordinas) oficialiai pripažino buvus Lietuvos Valstybės sienas iki Prūsos ir Klaipėdos imtinai.
1524 m. Sembos vyskupas G. Polentzas ir kunigaikštis Albrechtas įsakė reformuoti bažnyčias ir atlikinėti apeigas gimtąja lietuvių kalba.
1525 m. Prūsijos kunigaikštystėje įsteigiamos lietuviškos apskritys. Karaliaučiaus universitete studijuoja ir dėsto tiek Didžiosios, tiek Mažosios Lietuvos lietuviai, leidžiamos lietuviškos knygos, giesmynai. Albrechto įsteigtas universitetas ruošia lietuvius valdininkus, kunigus.
Lietuviškų mokyklų steigimu pirmasis susirūpino kunigaikštis Albrechtas. Jau 1568 m. vyskupams buvo įsakyta rūpintis, kad šalia bažnyčių būtų ir mokyklos. Tuo metu tebuvo vos 20 mokyklų.
1547 m. pirmoje lietuviškoje knygoje buvo įdėtas ir M.Mažvydo pirmasis lietuviškas elementorius „Pygus ir trumpas mokslas skaititi ir raschyti”.
Tačiau iki XVIII a. antros pusės mokyklų steigimas ir mokymas buvo labai lėtas, nebuvo ir tinkamai paruoštų mokytojų, vis dėlto lietuviai noriai mokėsi.
1766 m. Įsruties vyskupas Hahno rašė, kad lietuviai mokyklose esą gabesni ir greičiau dėstomus dalykus supranta negu vokiečiai.
Daug prirašėt, išskyrus vieną, kad Prūsiją valdė vokiečiai. Kas kad kumečiai baltai (ne lietuviai) ten gyveno, kai ponas buvo vokietis, o po to rusas?
Klaipėda irgi tas pats – Mėmelis, vokiečių, kurie tuoj į valdžią atėjus AfD pareikalaus jį grąžinti.
Jūs labai akcentuojate etninį klausimą, visai pamiršęs, kad etniniai vergai visai ne tas pats, kas vokiečių etniniai ponai, kurie puikiai atsimena tai, kas buvo jų nuosavybė.
Prisiminkit Donelaičio „Metus“, kuriuose jis gražiai aprašė „būrų“ gyvenimą. Tikiuosi nereikia aiškint kas tas būras buvo?
🦷 Ar žinote, jog kas tris metus galite gauti net iki 670€ TLK kompensaciją dantų atstatymui? 🤩
Ačiū už pastangas šviesti glušius, bet glušiais gimti reiškia glušiais ir numirti 😉