infa.lt

Lietuvos politikų požiūris į kultūrą atkreipė dėmesį net Vakaruose. Šalyje uždraudus baletą „Spragtukas“, tarp žiūrovų kilo pasipiktinimo banga, rašo „The New York Times“ (NYT) leidinys. Daugelis mano, kad kultūra neturėtų būti aukojama politikai, ypač visuotinai pripažintų klasikos šedevrų atvejais.

Solidarizuodamasis su Ukraina, kuri kariauja su Rusija, Lietuvos nacionalinis operos teatras nutraukė 1892 m. P. Čaikovskio šedevro rodymą.

Tačiau naujasis Lietuvos kultūros ministras netrukus pareiškė užuojautą rusų kompozitoriui ir sukėlė pasipiktinimą.

… „Spragtuko“ pakeitimas jiems įspūdžio nepadarė, todėl per pertrauką motina kartu su dukra išėjo iš teatro – taip jos išreiškė nedidelį nepritarimą operos teatro sprendimui atsisakyti rodyti rusų kompozitoriaus kalėdinę klasiką.

„Spragtuke“ viskas daug geriau – ir muzika, ir šokis, ir siužetas“, – praėjusią savaitę sakė 38 metų Eglė Bredienė, skubėdama palikti Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą po vietoj „Spragtuko“ rodomo kito italų baleto spektaklio pirmojo veiksmo .

Lietuva, nepalaužiamai palaikydama Ukrainą, prieš dvejus metus atšaukė P. Čaikovskį ir jo baletą, labai populiarų per šventes, paskelbdama „psichologinį karantiną“ Rusijos kultūrai kaip solidarumo prieš agresorių ženklą, rašo NYT.

Šis žingsnis sukėlė teatralų pasipiktinimą. Tačiau jų nepasitenkinimas iš esmės atslūgo, kai šį mėnesį Lietuvoje į valdžią atėjo nauja vyriausybė, o naujai paskirtas šalies kultūros ministras pareiškė, kad jam patinka klausytis P. Čaikovskio.

Kaip interviu radijui sakė pats ministras Šarūnas Birutis, nėra pagrindo „baimintis, kad žiūrėdami kalėdinę pasaką visi tapsime prokremliški“.

Jo žodžiai sukėlė karštų Ukrainos šalininkų pasipiktinimą ir rusiškos muzikos mylėtojų ovacijas, dėl kurių kilo aršios diskusijos, daugiausia tarp kartų – diskusijos apie tai, ar ginkluoto konflikto metu kultūra ir politika turėtų būti atskirtos.

Daugelis meno pasaulio atstovų nepritaria kūrinių uždraudimui dėl tautybės, manydami, kad kultūra turi vienijančią galią ir neturėtų būti teršiama politika.

O Lietuvos išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos kovų veterano ir buvusio pirmojo Lietuvos kultūros ministro, pradėjusio eiti pareigas iškart po nepriklausomybės atgavimo 1990 m., Dariaus Kuolio teigimu, akivaizdu, kad Kremlius dažnai išnaudoja kultūrą politiniams tikslams.

Tačiau Kuolys pridūrė: „Man, kaip ministrui, niekada nekilo mintis nurodinėti žmonėms, ką jie turėtų žiūrėti ar klausytis.

Darius Kuolys nesustabdė „Spragtuko“ rodymo ir nebandė atšaukti Igorio Stravinskio „Šventojo pavasario“, nors 1991 m. sausį Lietuvos sostinėje Vilniuje įvyko kruvini susirėmimai, kuriuose dalyvavo sovietų kariai.

„Mes kovojome su sovietais, kad gautume laisvę – laisvę nedrausti“, – sakė 62 metų D. Kuolys, dabar Vilniaus universiteto lietuvių literatūros profesorius.

Lietuvos kultūra glaudžiai susijusi su Rusija, pridūrė D. Kuolys, pažymėdamas, kad Stravinskio šeimos šaknys siekia Lietuvą, todėl rusų menininkų ir jų kūrinių uždraudimas „mums padarytų didelę žalą“.

Kultūros ministras (buvęs) Simonas Kairys, kuris dar 2022 m. primygtinai reikalavo įvesti kultūrinį „karantiną“, kuris neleistų Rusijos įtakai prasiskverbti per muziką, dabar tvirtina, kad niekada nieko nedraudė, o tik pateikė „rekomendacijas“ nacionaliniam operos teatrui ir kitoms valstybės finansuojamoms įstaigoms, kurios nedelsdamos pašalino „Spragtuką“ ir kitus rusų kūrinius.

„Jie galėjo rinktis. Ir jokių nurodymų iš manęs nebuvo“, – tvirtina 40-metis Simonas Kairys. – Jie tiesiog suprato situaciją. Jis taip pat priduria: „Kai esi kare, turi pasirinkti teisingą pusę. Vidurio kelio nėra.“ (Ar jie tikrai turėjo pasirinkimą?)

Antrojo pasaulinio karo metais Didžiosios Britanijos nacionalinė galerija surengė keletą koncertų, kurių metu buvo atliekami vokiečių kompozitorių, tokių kaip L. van Bethovenas, kūriniai.

Pasak tuometinio galerijos direktoriaus, tuo buvo siekiama parodyti, kad Didžioji Britanija kovoja su Hitleriu ir naciais, o ne su Vokietijos žmonėmis ar jų kultūra.

Tačiau Rusijos baimė ir pasipiktinimas dėl konflikto Ukrainoje daugelį žmonių Lietuvoje ir kitur paskatino suabejoti, ar kultūrą galima atskirti nuo politikos.

„Rusijoje viskas visada buvo dvejopa“, – sakė Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas, pasisakantis už Rusijos menininkų spektaklių ir parodų sustabdymą. – Kremlius naudojasi klasikine kultūra, kad nukreiptų pasaulio dėmesį nuo žiaurumų, kuriuos jis šiandien vykdo.“

Pasak Gelūno, Rusija dirbo formuodama savo įvaizdį – kaip rafinuočiausios kultūros įvaizdį; toks įspūdis yra tvirtai įsitvirtinęs Vakarų pasaulyje.

„Šiandien, kai mes kalbamės su jumis, o ukrainiečiai vis dar kankinami, prievartaujami ir žudomi, aš nenorėčiau eiti žiūrėti „Spragtuko“ nei į operą, nei kur nors kitur“, – sakė A. Gelūnas, kuris į Ukrainą vyko padėti evakuoti 800 meno kūrinių iš vietos muziejų į Lietuvą.

Tokios nuomonės laikosi ir Ukrainos pareigūnai bei visuomenės veikėjai, norintys „dekolonizuoti“ kultūrą; jie tvirtina, kad rusų atlikėjai, režisieriai ir kiti menininkai, nepriklausomai nuo jų politinių pažiūrų, neturėtų būti įleidžiami į Vakarus.

Kai kurie mano, kad visi rusai ir jų kultūrinis paveldas yra nepataisomai sutepti imperinio mąstymo – tokiam požiūriui didelę įtaką padarė Amerikos akademinėje bendruomenėje atsiradusios pokolonijinės studijos.

P. Čaikovskis (gyvenimo metai 1840-1893) neturi nieko bendra su Kremliumi ar Rusijos karine invazija Ukrainoje, o „Spragtuko“ gerbėjams – šis kūrinys jau iš kartos į kartą buvo pagrindinis kalėdinio repertuaro elementas Lietuvoje – todėl būtina liautis šventvagiškai elgtis su šiuo kompozitoriumi, kaip tai daro politikai.

Pasak 67 metų Tatjanos Kuznecovos, kurios tėvas buvo ukrainietis, o motina rusė, P. Čaikovskis „priklauso visam pasauliui, o ne Rusijai“.

Prieš apsilankymą Vilniaus operos teatre praėjusią savaitę ji prisiminė, kaip per Kalėdas vedėsi savo vaikus žiūrėti „Spragtuko“ prieš jį uždraudžiant.

„Tai klasika“, – sakė ji. – „Esu Lietuvos patriotė, bet menas ir sportas neturėtų būti maišomi su politika.

Iki pralaimėjimo spalio rinkimuose Lietuvą valdžiusi partija (TS-LKD) savo programoje pagrindinį dėmesį skyrė priešiškumui Rusijai su visomis jos apraiškomis.

Tačiau naujasis kultūros ministras Š. Birutis norėtų šį požiūrį pakeisti.

Jo simpatijos P. Čaikovskiui sukėlė politinių konkurentų pasipiktinimo šūksnius, be to, jis sulaukė premjero Gintauto Palucko įspėjimo liautis kalbėti apie Rusijos kultūrą ir susikoncentruoti į Vyriausybės programą.

Lenkijoje gyvenanti lietuvių kilmės Lietuvos gyventoja Kristina Borkowska su penkiamete anūke nuvyko į alternatyvų baletą, tačiau vietoj jo norėjo pamatyti gerai pažįstamą P. Čaikovskio klasiką.

„Man labai trūksta galimybės jį žiūrėti“, – sako ji. – Ką P. Čaikovskis turi bendro su konfliktu Ukrainoje?“

Ponia Bredienė – ta, kuri per pertrauką išėjo iš pakaitinio spektaklio, – sakė, kad alternatyvus spektaklis vadinasi „Les Millions d’Arlequinade“, kuriam muziką parašė nelabai žinomas italų kompozitorius Riccardo Drigo, buvo panaudoti įdomūs kostiumai.

Tačiau šis pastatymas, pridūrė Bredienė, gerokai atsilieka nuo to, ką ji matė žiūrėdama „Spragtuką“.

Be to, Rusijos kompozitoriai taip pat susidūrė su neigiama Lietuvos muzikos ir teatro akademijos reakcija, kuri 2023 m. tarptautiniame pianistų ir vargonininkų konkurse neleido atlikti rusų kompozitorių kūrinių.

Akademijos direktorė Judita Žukienė teigė, kad jokiu būdu neuždraudė studentams studijų metu atlikti rusų parašytų kūrinių.

Tačiau, jos nuomone, su rusų klasikine muzika reikėtų elgtis atsargiai, nes ji yra „ekspresyvi ir labai paveiki, o tai reiškia, kad ji gali būti naudojama – ir buvo naudojama – propagandos tikslais“.

Lietuvos operos teatro rinkodaros vadovo pavaduotojas Audrius Kundrotas pripažino, kad žiūrovai galbūt mieliau rinksis „Spragtuką“ nei mažai žinomą jo atitikmenį.

„Jų negalima lyginti, – pripažino jis. – Jis irgi gražus, bet kitoks“.

Kundrotas sakė, kad „Spragtuko“ pastatymas gali būti atgaivintas pasibaigus kariniam konfliktui; šiuo metu P. Čaikovskio baletų neplanuojama statyti.

„Gali būti nelengva priprasti prie to, kad šio kūrinio pastatymo nėra, – sakė Kundrotas, – tačiau mūsų pozicija išdėstyta labai tvirtai.