infa.lt

Foto: AP Photo / Harry Nakos

Po kelių savaičių Donaldas Trampas (Donald Trump) vėl užims Baltuosius rūmus, o Europos žemyno ekonomika vis labiau klimpsta, todėl pamatas, ant kurio laikosi regiono gerovė, ne tik įtrūksta, bet ir gali sugriūti, prognozuoja „Politico“ leidinys.

Pastaraisiais dešimtmečiais Europos ekonomika pasirodė esanti nepaprastai atspari dėl bloko plėtros į Rytus ir didelės Azijos ir Jungtinių Valstijų prekių paklausos. Tačiau, kadangi Kinijos ilgalaikis ekonomikos pakilimas baigiasi, o prekybos įtampa su Vašingtonu išsklaido transatlantinės prekybos viziją, akivaizdu, kad „salotinės dienos“ baigėsi.

Per žemyną slenkantys ekonominiai skersvėjai grasina ateinančiais metais virsti tobula audra, nes Donaldas Trampas, išsilaisvinęs nuo grandinių, nusitaikė į Europą. Be to, kad nustatys naujus muitus viskam – nuo Bordo iki Brioni (išrinktojo prezidento mėgstamas itališkų kostiumų gamintojas), būsimasis laisvojo pasaulio lyderis neabejotinai sugriežtins savo reikalavimą, kad NATO šalys arba skirtų daugiau pinigų savo gynybai, arba netektų Amerikos apsaugos.

Tai reiškia, kad Europos sostinės, kurios jau dabar stengiasi sumažinti didėjantį deficitą mažėjant mokestinėms pajamoms, susidurs su dar didesne finansine įtampa, o tai gali paskatinti tolesnius politinius ir socialinius sukrėtimus.

Recesijos ir prekybos karai gali ateiti ir praeiti, tačiau šis momentas toks pavojingas žemyno klestėjimui dėl didžiausios nepatogios tiesos: ES tapo inovacijų dykuma.

Nors Europa turi turtingą įspūdingų išradimų istoriją, įskaitant mokslo laimėjimus, kurie pasauliui davė viską – nuo automobilio iki telefono, radijo, televizijos ir vaistų, – ji tapo vykdomąja šalimi.

Kadaise buvusi pažangiausių automobilių technologijų sinonimu, šiandien Europa neturi nė vieno įrašo tarp 15 geriausiai parduodamų elektromobilių. Kaip neseniai paskelbtoje ataskaitoje apie mažėjantį Europos konkurencingumą pažymėjo buvęs Italijos ministras pirmininkas ir centrinio banko vadovas Mario Draghi, tik keturios iš 50 didžiausių pasaulio technologijų bendrovių yra Europos įmonės.

Jei Europa ir toliau laikysis dabartinės trajektorijos, jos ateitis taip pat bus itališka – nykstančio, nors ir gražaus, bet skolose skendinčio muziejaus po atviru dangumi amerikiečių ir kinų turistams.

„Gyvename sparčių technologinių pokyčių, kuriuos ypač skatina skaitmeninių inovacijų pažanga, laikotarpiu, ir, kitaip nei anksčiau, Europa nebėra pažangos priešakyje“, – lapkritį sakė Europos Centrinio Banko (ECB) prezidentė Christine Lagarde.

Kalbėdama viduramžių Collège des Bernardins Paryžiuje, Lagarde perspėjo, kad Europos giriamam socialiniam modeliui iškils pavojus, jei ji greitai nepakeis kurso.

„Priešingu atveju mes negalėsime sukurti gerovės, kurios mums reikės, kad patenkintume didėjančius išlaidų poreikius mūsų saugumui užtikrinti, kovai su klimato kaita ir aplinkos apsaugai“, – sakė ji.

Rugsėjį savo ataskaitą Europos Komisijai pristatęs M. Dragis buvo atviresnis: „Tai egzistencinis iššūkis“.

Netvarkinga infrastruktūra

Deja, apie Europos ekonominę infrastruktūrą lengviau pasakyti nei kažką padaryti.

Baltuosiuose rūmuose sėdint Donaldui Trampui, o jo respublikonams kontroliuojant abejus Kongreso rūmus, Europa dar niekada nebuvo taip priklausoma nuo Amerikos prekybos politikos užgaidų.

Jei Donaldas Trampas įgyvendins savo grasinimą įvesti iki 20% muito tarifus iš žemyno importuojamoms prekėms, Europos pramonė patirs skaudų smūgį. Per metus iš ES į JAV eksportuojama produkcijos daugiau kaip už 500 mlrd. eurų, todėl Amerika yra bene svarbiausia Europos prekių paskirties vieta.

Kad ir kokios būtų priežastys, atrodo, kad Europa mažai ką padarė, kad pasiruoštų D. Trampo sugrįžimui. Pirmasis Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen atsakas į jo perrinkimą buvo pasiūlymas Europai pirkti daugiau suskystintų gamtinių dujų (SGD) iš JAV. Tai gali kuriam laikui įtikti D. Trampui, tačiau vargu ar tai yra strategija.

„Europos vadovų nesugebėjimas pasimokyti iš paskutinio D. Trampo prezidentavimo dabar grįžta į mūsų gyvenimą“, – sako Miunchene įsikūrusio Ifo instituto, pirmaujančio ekonomikos tyrimų centro, prezidentas Klemensas Fuestas (Clemens Fuest).

Pagrindinės problemos

Deja, D. Trampas yra tik daug gilesnių problemų simptomas.

Nors ES daugiausia dėmesio skiria D. Trampui ir tam, ką jis gali daryti toliau, kalbant apie Europos ekonomiką, jis nėra tikroji problema. Galiausiai viskas, ką jis daro savo nuolatiniais grasinimais muitais, yra uždangos atitraukimas nuo netvarkingo Europos ekonomikos modelio.

Jei Europa turėtų tvirtesnį ekonominį pagrindą ir būtų konkurencingesnė JAV atžvilgiu, D. Trampas turėtų mažai įtakos žemynui.

Nuo amžiaus pradžios Europos ekonominio konkurencingumo lygis, kuriuo ji nusileido JAV, gniaužia kvapą. Pavyzdžiui, BVP vienam gyventojui atotrūkis tarp jų pagal kai kuriuos rodiklius padvigubėjo iki 30% daugiausia dėl mažesnio našumo augimo ES.

Paprasčiau tariant, europiečiai nepakankamai dirba. Pavyzdžiui, vidutinis Vokietijos darbuotojas dirba daugiau nei 20% mažiau valandų nei jo kolegos amerikiečiai.

Dar viena mažėjančio Europos produktyvumo priežastis – įmonių sektoriaus nesugebėjimas diegti inovacijas.

Pavyzdžiui, Tarptautinio valiutos fondo (TVF) duomenimis, JAV technologijų įmonės moksliniams tyrimams ir plėtrai išleidžia daugiau nei du kartus daugiau nei Europos technologijų įmonės.

Nuo 2005 m. JAV įmonių produktyvumas šoktelėjo 40%, o Europos technologijų įmonių produktyvumas stagnuoja.

Šis atotrūkis akivaizdus ir akcijų rinkoje: Nuo 2005 m. JAV akcijų rinkos vertė išaugo daugiau nei tris kartus, o Europoje – tik 60 proc.

„Europa atsilieka naujųjų technologijų, kurios ateityje skatins augimą, srityje“, – sakė Christine Lagarde savo kalboje Paryžiuje.

Tai per švelnus pasakymas. Europa ne tik atsilieka, bet iš tikrųjų net nedalyvauja lenktynėse.

2000 m. Lisabonoje vykusiame ES aukščiausiojo lygio susitikime vadovai nusprendė, kad „Europos ekonomika taps konkurencingiausia pasaulyje“. Pagrindinis vadinamosios Lisabonos strategijos ramstis buvo „ryžtingas investicijų į aukštąjį mokslą, mokslinius tyrimus ir inovacijas šuolis“.

Praėjus ketvirčiui amžiaus, Europai ne tik nepavyko pasiekti užsibrėžto tikslo, bet ji gerokai atsiliko ir nuo JAV, ir nuo Kinijos.

Europa taip ir nepasiekė savo tikslo skirti 3% bloko BVP moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai – pagrindiniam ekonomikos inovacijų varikliui. Tiesą sakant, Europos įmonės ir viešasis sektorius tokiems tyrimams skiria apie 2% lėšų, t. y. maždaug tiek, kiek 2000 m.

Europos universitetai būtų natūrali vieta, kur būtų galima paskatinti inovacijas ir mokslinius tyrimus, tačiau ir šioje srityje žemynas taip pat atsilieka.

Iš geriausių pasaulio universitetų, kuriuos apžvelgė „Times Higher Education“, tik viena ES institucija pateko į geriausiųjų trisdešimtuką – Miuncheno technikos universitetas – ir užėmė 30 vietą.

Europos investicijos į mokslinius tyrimus ir plėtrą „yra ne tik per mažos, bet ir didelė jų dalis skiriama netinkamoms sritims“, – sakė Ifo Fuest.

Nešvari paslaptis

Štai kur Vokietija. Maža purvina Europos išlaidų moksliniams tyrimams ir taikomajai veiklai paslaptis yra ta, kad pusė jų yra iš Vokietijos. Ir didžioji šių investicijų dalis tenka vienam sektoriui – automobilių pramonei.

Nors tai gali atrodyti savaime suprantama, atsižvelgiant į sektoriaus dydį (Vokietijos automobilių pramonės metinės pajamos siekia beveik pusę trilijono eurų), tai nėra ta sritis, kurioje galima gauti didžiausią naudą už savo pinigus (arba eurus).

Taip yra todėl, kad automobilių sektoriaus inovacijos, pavyzdžiui, variklio degalų naudojimo efektyvumo didinimas, yra laipsniškos.

Kitaip tariant, bendrovės tiesiog išradinėja dviratį, o ne visiškai naujus produktus, pavyzdžiui, „iPhone“ ar „Instagram“, kurie sukurtų visiškai naują rinką.

Jei ne visa kita, Europa buvo gana nuosekli. 2003 m. didžiausi įmonių investuotojai į mokslinius tyrimus ir plėtrą ES buvo „Mercedes“, VW ir Vokietijos inžinerijos milžinė „Siemens“. 2022 m. tai buvo „Mercedes“, VW ir Vokietijos automobilių dalių gamintoja „Bosch“.

Apskritai, visų Europos kiaušinių dėjimas į vieną krepšį pasiteisino tol… kol nepasiteisino. Nors Europai tenka daugiau kaip 40% pasaulio išlaidų automobilių sektoriaus moksliniams tyrimams ir plėtrai, Vokietijos automobilių gamintojai kažkodėl praleido pro akis elektrines transporto priemones.

Ši nesėkmė yra Vokietijos ekonominės krizės pagrindas, kaip matyti iš neseniai paskelbto VW pranešimo, kad pirmą kartą savo istorijoje uždarys kai kurias Vokietijos gamyklas.

Vokietijos automobilių sektorius, kuriame šalyje dirba apie 800 000 darbuotojų, dešimtmečius buvo jos ekonomikos gyvybinė jėga, daugiau nei bet kuris kitas sektorius prisidėjusi prie šalies ekonomikos augimo.

Vokietijos automobilių sektoriaus dominavimui iškilo pavojus, nes dėl jos nenoro investuoti į elektromobilius į šią sritį įsitraukė kiti, visų pirma „Tesla“ ir daugybė Kinijos gamintojų.

Kol šios įmonės daug investavo į akumuliatorių technologijas ir užsitikrino vertingų patentų, vokiečiai bandė tobulinti dyzelinį variklį. Jiems tai ne taip gerai pavyko.

Krizė Vokietijos automobilių sektoriuje yra tik ledkalnio viršūnė. Šalis kovoja su daugybe kitų sudėtingų problemų, kurios mažina jos ekonominį potencialą. Didžiausias iš jų – sparčiai senstanti visuomenė ir aukštos kvalifikacijos darbuotojų trūkumas.

Daugelis šalies gyventojų tikėjosi, kad pastaraisiais metais Vokietiją užplūdęs didelis pabėgėlių srautas sumažins šį spaudimą. Problema ta, kad tik nedaugelis pabėgėlių turi išsilavinimą ir įgūdžių, kad galėtų dirbti aukštos kvalifikacijos inžinierius ir kitas technines pareigas, kurias Vokietijos įmonėse reikia užimti.

Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad Vokietijos pramonės įmonės atleidžia darbuotojus, darbo jėgos trūkumas netrukus gali būti išspręstas, nors ir ne į gerąją pusę. Vien per pastarąsias kelias savaites tokios įmonės kaip VW, Ford ir plieno gamintoja ThyssenKrupp (tai tik kelios iš jų) paskelbė apie dešimtis tūkstančių atleidimų.

Susidūrusios su didžiausiomis pasaulyje energijos kainomis, brangia darbo jėga ir sudėtingu reguliavimu, daugelis didžiųjų Vokietijos įmonių tiesiog atsisako savo pozicijų ir persikelia į kitus regionus.

Neseniai atliktos verslo lobistų organizacijos DIHK apklausos duomenimis, beveik 40% Vokietijos pramonės įmonių svarsto apie tokį persikėlimą.

Veronika Grimm (Veronika Grimm), Vokietijos ekonomikos ekspertų tarybos, Vokietijos vyriausybei patarinėjančios nešališkos pirmaujančių ekonomistų grupės, narė, teigia, kad vienintelis būdas šaliai sustabdyti nuosmukį – vykdyti esmines struktūrines reformas, skatinančias investicijas.

„Padėtis gana niūri“, – praėjusį mėnesį, Tarybai paskelbus metinę Vokietijos ekonomikos būklės analizę, sakė J. Grimmas.

Įstrigę XIX amžiuje

Vokietijos, kaip didžiausios ES ekonomikos šalies, ekonominės nesėkmės atsiliepia visam blokui. Tai ypač pasakytina apie Vidurio ir Rytų Europą, kurią Vokietijos automobilių ir mašinų gamintojai pastaraisiais dešimtmečiais de facto pavertė savo gamyklomis.

Nesvarbu, ar perkate „Mercedes“, BMW, ar VW, didelė tikimybė, kad automobilio variklis ar važiuoklė buvo surinkti Vengrijoje, Slovakijoje ar Lenkijoje.

Vokietijos automobilių pramonės krizė Europai tokia sunkiai įveikiama dėl to, kad žemynas neturi į ką atsiremti.

Čia taip pat ryškus kontrastas su JAV.

2003 m. JAV daugiausiai lėšų moksliniams tyrimams ir plėtrai išleido „Ford“, „Pfizer“ ir „General Motors“. Po dviejų dešimtmečių – „Amazon“, „Alphabet“ („Google“) ir „Meta“ („Facebook“).

Atsižvelgiant į tai, kad šie ir kiti Silicio slėnio dalyviai dominuoja technologijų pasaulyje, sunku įsivaizduoti, kaip Europos technologijų sektorius galėtų kada nors žaisti toje pačioje lygoje, o tuo labiau pasivyti juos.

Viena iš priežasčių – pinigai. JAV startuoliai paprastai finansuojami iš rizikos kapitalo. Tačiau Europoje rizikos kapitalas sudaro tik nedidelę dalį JAV rizikos kapitalo. TVF duomenimis, vien per pastarąjį dešimtmetį JAV rizikos kapitalo įmonės surinko 800 mlrd. dolerių daugiau nei jų konkurentai Europoje.

Užuot investavę pinigus į ateitį, europiečiai mieliau juos laiko grynaisiais pinigais banke, kur infliacija pamažu suvalgo apie 14 trilijonų eurų europiečių santaupų.

„Dėl mažo rizikos kapitalo kiekio Europoje naujoms novatoriškoms pradedančiosioms įmonėms trūksta investicijų, todėl sunkiau skatinti ekonomikos augimą ir gyvenimo lygį“, – neseniai atliktoje analizėje padarė išvadą TVF analitikų grupė.

Taigi, jei automobiliai ir IT nebetinka, ES gali tiesiog remtis XIX a. technologijomis, kuriose ji visada pasižymėjo, pavyzdžiui, mašinomis ir traukiniais, tiesa?

Deja, čia į pagalbą ateina kinai.

Neseniai atliktos ECB analizės duomenimis, sektorių, kuriuose Kinijos įmonės tiesiogiai konkuruoja su euro zonos įmonėmis, iš kurių daugelis yra mašinų gamintojos, skaičius padidėjo nuo maždaug ketvirtadalio 2002 m. iki dviejų penktadalių šiandien.

Dar blogiau tai, kad kinai itin agresyviai elgiasi su kainomis, o tai prisidėjo prie to, kad ES dalis pasaulinėje prekyboje labai sumažėjo.

Stručio politika

Europai susiduriant su ekonomikos augimo sąstingiu, mažėjančiu konkurencingumu ir įtampa su Vašingtonu – ir tai tik keli svarbūs momentai – galima tikėtis, kad visuomenėje vyks aktyvios diskusijos dėl plataus masto reformų darbotvarkės.

Apie M. Draghi pranešimą pagrindinėse žemyno žiniasklaidos priemonėse buvo rašoma apie vieną dieną, o paskui jis buvo greitai pamirštas. Panašiai ir TVF bei ECB nuolatinis skambinimas pavojaus varpais liko be atgarsio.

Tikėtina, kad taip yra todėl, kad europiečiai iš tikrųjų nejaučia jokio skausmo – bent jau kol kas.

Nors ES sukuria vis mažesnę pasaulio BVP dalį, ji pirmauja visose pasaulio reitingų lentelėse, kai kalbama apie jos narių gerovės sistemų dosnumą.

Tačiau blogėjant regiono ekonominėms perspektyvoms europiečių laukia nemalonus pabudimas. Tokioms šalims kaip Prancūzija, kurios biudžeto deficitas šiemet sieks 6%, o 2025 m. – 7%, t. y. daugiau nei dvigubai viršys leistiną euro zonos ribą, bus sunku išlaikyti dosnią gerovės valstybę.

Šiuo metu Paryžius socialinėms išlaidoms skiria daugiau kaip 30 proc. Nuo jo nedaug atsilieka ir daugelis kitų ES šalių.

Jei Europos ekonominė padėtis greitai nepasikeis, šios šalys, kaip ir Graikija 2010 m., susidurs su sunkiais sprendimais, nes jų skolinimosi išlaidos (procentai už paskolas) didės.

Tikėtina, kad dėl to politika radikalizuosis, kaip Graikijoje per skolų krizę, nes kraštutinių dešiniųjų ir kairiųjų populistai pasinaudos galimybe pulti isteblišmentą.

Ši radikalizacija jau vyksta daugelyje šalių, didžiausią nerimą kelia Prancūzija. Kraštutinių pažiūrų šalininkų sėkmė kelia dar didesnį nerimą, turint omenyje, kad didžiausias ekonominis skausmas greičiausiai dar tik laukia.

Bėda ta, kad kol europiečiai atsibus ir supras naująją tikrovę, gali būti per vėlu ką nors daryti.

Net ir tuo metu, kai Briuselio pareigūnai stengiasi išjudinti bloko ekonomiką, europiečiai gali būti lygiai taip pat patenkinti tuo, ką jie moka geriausiai: ramiai sėdėti, giliai kvėpuoti ir mėgautis tuo, ką turi.