infa.lt

„Žvaigždžių karai“, „Duna“, „Fondas“ – mokslinėje fantastikoje gausu pavyzdžių, kai galaktinio masto civilizacijos išsidėsčiusios labai skirtingai, bet būtinai labai plačiai. Ar tokia prielaida tikėtina, atsižvelgiant į fizikos dėsnius ir socialinių ryšių, net ir nežmogiškųjų, dinamiką? – užduodamas klausimas „Big Think“ leidinyje.

Pasak amerikiečių astrofiziko Adamo Franko (Adam Frank), veikiausiai ne. Pirma, dėl didžiulių atstumų, skiriančių šias bendruomenes. Antra, dėl gyvenimo trukmės.

Galaktinių civilizacijų problema remiasi dviem parametrais. Pirmasis yra laikas, kurio reikia kelionei nuo žvaigždės iki žvaigždės. Šis parametras verčia mus atsižvelgti į kitą skaičių – šviesos greitį, pagrindinę gamtos konstantą.

Nuo Einšteino laikų žinoma, kad niekas negali keliauti greičiau už šviesos greitį. Nors 300 000 kilometrų per sekundę yra gana didelis greitis, atstumai tarp žvaigždžių yra tokie dideli, kad net ir esant tokiam greičiui prireiktų šimtų ar tūkstančių metų skristi iš vieno galaktikos regiono į kitą.

Antrasis parametras, į kurį reikia atsižvelgti, yra tokios civilizacijos gyventojo gyvenimo trukmė. Tai laiko skalė, per kurią vystosi politika ir kultūra. Civilizacijose procesai gali būti ilgesni, tačiau pagrindiniai visuomenės varomosios jėgos yra individai.

Taigi, fizikos dėsniai riboja skrydžio trukmę, o biologijos dėsniai – gyvenimo trukmę. Žemėje nėra stuburinių gyvūnų, kurie gyventų ilgiau nei porą šimtmečių (ilgiausiai gyvena Grenlandijos poliarinis ryklys – iki 500 metų).

Tai reiškia, kad net technologiškai pažengusiems poliariniams rykliams tarpžvaigždinė kelionė būtų per ilga. O tai reiškia, kad prekybiniai ir kultūriniai ryšiai būtų neįmanomi.

Tarkime, esate galaktikos pirklys ir norite parduoti savo prekes sistemoje, esančioje už 500 šviesmečių. Siunčiate verslo pasiūlymą ir apie 1000 metų laukiate atsakymo. Pakartojate tai dar kelis kartus, kad aptartumėte visas detales, ir tik tada išvykstate.

Visas šis procesas užtruktų kelis tūkstančius metų, o tai reiškia, kad jis tampa beprasmis. Tas pats pasakytina ir apie keitimąsi bet kokia kita informacija.

Visa tai lemia, kad kontaktai tarp tolimų galaktinės civilizacijos regionų yra beprasmiai, nebent, žinoma, jos gyventojai gyventų neribotą laiką. Funkcionalios bendruomenės gali susikurti tik artimų žvaigždžių spiečiuose. Ir net juose tektų susidurti su laiko problema.

Frenkas neteigia, kad apie galaktinio masto civilizacijas negali būti nė kalbos. Jos gal ir gali rasti būdą, kaip aplenkti šviesos greitį. Arba paaiškės, kad protinga gyvybė yra nebiologinė ir be galo ilgaamžė. Galimybių yra, tačiau neturėtume pamiršti žinomų biologinių ir fizikinių apribojimų.

„Taigi, ar egzistuoja galaktinės civilizacijos? – apibendrina astrofizikas. – Dabar atsakyčiau, kad ne, nors vis dar tikiuosi, kad egzistuoja.