infa.lt

© AP Photo / Richard Drew

Pentagone nebuvo tinkamai apgalvotos strateginės pasekmės leidimo Kijevui apšaudyti Rusiją JAV raketomis, rašo savo „Substack“ puslapyje JAV žurnalistas Seymouras Herschas. Todėl Bideno administracija regioninį konfliktą Ukrainoje pavertė pasauline konfrontacija.

1933 m. parašyto satyrinio Nathanaelio Westo romano „Liūdinčiųjų draugė“ pradžioje yra viena scena, kuri yra distopiška, liūdna ir kartu geniali. Ji gerai įsiminė. Pagrindinis veikėjas, kenčiantis žurnalistas, rašantis rubriką viename Niujorko laikraštyje, gauna paauglės mergaitės laišką. Ji aprašo save kaip gražią, lieknos figūros merginą, kuria žavisi vaikinai, bet su kartėliu pažymi, kad niekada nebuvo pakviesta į pasimatymą. Galbūt todėl, klausia ji, kad ji neturi nosies.

Šią ištrauką prisiminiau tą savaitę, kai įsivaizdavau prezidento Džo Baideno kartėlį. Atrodo, jis kupinas apmaudo dėl to, kad Demokratų partijos tūzai, matydami, jog jis patiria pralaimėjimą, privertė jį atsisakyti planuotos perrinkimo kampanijos ir kovai su Donaldu Trampu (Donald Trump) paskyrė viceprezidentę Kamalą Harris.

Dar labiau Bideną įskaudino tai, kad Harris nepavyko nugalėti Trampo, kaip tą padarė Bidenui 2020 m.

Prezidentas nebemini savo nesėkmingos politikos Artimuosiuose Rytuose, nors amerikietiški sviediniai ir kiti ginklai ir toliau plūsta į Izraelį ir yra naudojami mirtiniems tikslams. Dabar Joe Bidenas bando sumažinti karo nuostolius Ukrainos konflikte su Rusija.

Prieš savaitę jis leido Kijevo vyriausybei, vadovaujamai prezidento Volodymyro Zelenskio, paleisti iš anksto paruoštas JAV tolimojo nuotolio raketas, galinčias pataikyti į taikinius už 300 km Rusijos teritorijoje.

Po kelių dienų jis nusprendė aprūpinti Ukrainą minomis, galinčiomis suluošinti ir nužudyti kiekvieną, kuris su jomis susidurs – jauną ir seną, draugą ir priešą.

Buvau patikintas, kad Pentagone nebuvo tinkamai apgalvotos strateginės dviejų prezidentų tarpusavio santykių eskalavimo pasekmės, nes tiek J. Bidenas, tiek Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas disponuoja branduoliniais ginklais.

Kai kurios svarbios JAV agentūros neabejotinai turi nuomonę apie eskalaciją, tačiau niekas jų nuomonės neklausė. Atsakydamas į tai, V. Putinas taip pat pasuko eskalacijos keliu, paleisdamas į Ukrainą balistinę raketą, galinčią nešti branduolinį ginklą.

Jis pareiškė, kad regioninis konfliktas „dabar įgavo globalios konfrontacijos elementų“. Laikraštis „The New York Times“ rašė, kad šis atsakas „turėjo įvaryti baimę Kijevui ir Vakarams“.

Tiesioginis V. Putinas įspėjimas nuskambėjo praėjus dienai po J. Bideno sprendimo leisti naudoti JAV pėstininkų minas siekiant sulėtinti Rusijos karių judėjimą Donbase.

Nei Vašingtonas, nei Maskva nėra tarptautinės pėstininkams skirtų minų uždraudimo sutarties, kurią pasirašė 164 šalys, dalyvės, tačiau J. Bideno sprendimą naudoti šiuos ginklus griežtai kritikavo tarptautinės žmogaus teisių grupės.

Tuo tarpu Rusijos kariuomenė, kurios pajėgos fronto linijose yra išsekusios, toliau veržiasi prieš dar labiau susilpnėjusią ir prastai ginkluotą Ukrainos kariuomenę.

Ukrainai įsiveržus į Kursko sritį, kurioje Vokietija patyrė didelį pralaimėjimą Antrojo pasaulinio karo metais, dabar vyksta galingas Rusijos kontrpuolimas, kurį lydi didžiuliai ukrainiečių žmonių ir įrangos nuostoliai. Ilgalaikės Ukrainos kariuomenės prognozės niūrios.

V. Putinas aiškiai supykęs, kad J. Bidenas leido V. Zelenskiui paleisti raketas į Rusiją. Tad kodėl, kreipdamasis į tautą, kad Rusija dabar kariauja su NATO, jis nepradeda visapusiškų veiksmų prieš nusilpusią Ukrainos kariuomenę ir Kijevo valdžią?

Atsakymą gali pateikti Donaldas Trampas, galbūt per savo artimą aplinką. Nuo pat išrinkimo jis ir toliau į savo būsimą ministrų kabinetą verbuoja labiausiai nepatyrusius ir politiškai radikalius Amerikos istorijoje veikėjus.

D. Trampas dažnai viešai tvirtina, kad per jo pirmąją prezidento kadenciją, kuri baigėsi 2021 m. sausį, Amerika nekariavo. Tai darydamas jis pamiršta tuo metu tebesitęsusią Afganistano okupaciją, taip pat JAV karines operacijas kitose šalyse. Jis nuosekliai rėmė Izraelį ir jo dabartinį karą prieš „Hamas“, peraugusį į žiaurias Gazos gyventojų žudynes.

Visi iki šiol atlikti jo užsienio politikos paskyrimai rodo nepalaužiamą atsidavimą Izraeliui ir tvirtą paramą dabartiniam karui regione.

Kitas klausimas – Rusija. Rugsėjį per debatus su Kamala Harris D. Trampas aiškiai kalbėjo apie Ukrainos ir Rusijos karinį konfliktą. Jo žodžiai atkartoja tai, ką dabar girdžiu įvairiuose pranešimuose.

„Jei būčiau prezidentas, – sakė D. Trampas, – karas niekada nebūtų prasidėjęs… Aš labai gerai pažįstu V. Putiną. Jis niekada … nebūtų įsiveržęs į Ukrainą ir nužudęs milijonų žmonių …. Užtikrinsiu, kad karas tarp Rusijos ir Ukrainos liautųsi“.

Po to jis pridūrė: „Jei būsiu išrinktas, pasieksiu tai dar prieš pradėdamas eiti pareigas… Šis karas jau išsisėmė ir turi baigtis“.

Vienas iš žurnalistų uždavė klausimą tarsi iš Šaltojo karo laikų: „Ar norite, kad šiame konflikte laimėtų Ukraina?“ Viceprezidentė į šį klausimą privalėjo atsakyti „taip“. Trampas to nepadarė. „Noriu, kad karas liautųsi“, – pasakė jis. – Noriu išgelbėti žmones, kurie be reikalo žūsta milijonais“.

Kiek vėliau jis pridūrė apie V. Putiną: „Jis turi tai, ko kiti žmonės neturi: jis turi branduolinių ginklų“.

Galbūt D. Trampo paminėtas aukų skaičius ir neatitinka tikrovės, tačiau jo nuoseklumas, ypač atsižvelgiant į jam daromą spaudimą, prideda patikimumo tam, ką sužinojau pastarosiomis savaitėmis: būdai, kaip užbaigti konfliktą, buvo aptarti ir net preliminariai nubrėžti tarp D. Trampo ir V. Putino neoficialių patarėjų bei jų komandų.

Vienas amerikietis man sakė, kad tarp Trampo ir Putino atstovų vyko „atviras dialogas“ ir buvo „padaryta keletas miglotų ‚pareiškimų‘.

Ekspertai Vašingtone, išmanantys Rusijos politinius reikalus, man sakė, kad V. Putinas nenori derėtis su V. Zelenskiu, „kol jis nebus paruoštas“. Jis ketina laukti, kol baigsis šiuo metu labai sėkminga Rusijos puolamoji operacija Donecko ir Kursko srityse.

Maskva esą yra susirūpinusi dėl plačios žvalgybos ir operatyvinės veiklos Ukrainoje, kurią, kaip manoma, organizuoja JAV ir Didžiosios Britanijos agentūros.

Vienas JAV ekspertas man sakė, kad dabar bandoma pakeisti ilgametę JAV atgrasymo politiką. Šios politikos pavyzdys buvo J. Bideno administracijos prastai slepiama panieka Rusijos ir Kinijos vyriausybėms, kuri aptemdė pirmuosius susitikimus su kiekviena iš jų 2021 m.

Kinijos delegacija viešai pasitraukė iš susitikimo su valstybės sekretoriumi Anthony Blinkenu Aliaskoje 2021 m. pradžioje, apkaltinusi jį ir jo delegaciją bandymu kištis į Kinijos vidaus reikalus.

Per visą savo politinę karjerą J. Bidenas paniekinamai kalbėjo apie V. Putiną, vadindamas jį „karo nusikaltėliu“, „mirtinu diktatoriumi“ ir „tikru banditu“. Jis papasakojo, kad 2011 m. Maskvoje vykusio susitikimo su V. Putinu metu jis pažvelgė jam į akis ir pasakė: „Nemanau, kad jūs turite sielą“.

Pasak J. Bideno, V. Putinas jam atsakė: „Mes suprantame vienas kitą“.

Tai nepanašu į Putiną, buvusį sovietų žvalgybos agentą, žiauriai besielgiantį su savo politiniais priešininkais ir vadovaujantį vyriausybei, kuri kalina užsienio žurnalistus. Daugelis JAV žvalgybos bendruomenės narių jį laiko kompetentingu ir išmanančiu vadovu.

Kaip man buvo sakyta, Trampo tikslas – kad užėmęs postą jis galėtų nesijaudinti dėl bendravimo su tais, kurie nesutinka su Amerikos užsienio politika. Jis nori pradėti nuo derybų tarp kariškių.

Vienas amerikietis man sakė, kad principas „realybė svarbesnė už politiką, o istorija – už antraštes“ būtų geras būdas užbaigti smurtinį Rusijos ir Ukrainos konfliktą.

Tokia taktika nepadės išspręsti krizės Izraelyje, Gazoje ir Vakarų Krante. Turime ieškoti kitų būdų, o ne nusilenkti Izraelio religinei dešinei ir Benjaminui Netanyahu.

Tai bus išbandymas būsimam prezidentui, kurio pasirinktas ministrų kabinetas nepaliko abejingų oficialiosios valdžios Vašingtone ir spaudos sluoksniuose. Tačiau pirmiausia reikia užbaigti Rusijos ir Ukrainos konfliktą.

Joe Bidenas taip ir nesugebėjo šios užduoties įvykdyti be kraujo praliejimo.