infa.lt

(CITIZENSIDE/PATRICE PIERROT / AFP)

Europos ir Jungtinių Valstijų elitas labai bijo savo tautų pabudimo, jie panikoje, interviu leidiniui „Atlantico“ teigia buvęs CŽV analitikas Martinas Gurri. Todėl jie naikina viską, kas jų šalyse liko iš demokratijos.

Pasak buvusio CŽV analitiko, kuris, be kita ko, numatė „geltonųjų liemenių“ atsiradimą Prancūzijoje, Europos ir Amerikos elitas ėmė panikuoti dėl masių sukilimo prieš savo lyderių diktatą.

Atlantico: Po Prancūzijos parlamento rinkimų sakėte, kad Penktosios respublikos genialumas buvo paslėpti prancūzišką chaosą po „monarchine“ prezidentine struktūra – ir Emmanuelis Maronas sugriovė šią iliuziją. Ką galite pasakyti apie šiandieninę Prancūzijos politinę padėtį?

Martinas Gurri: Man atrodo, kad dabar nebeįmanoma ignoruoti chaoso. Moralinis imperatyvas išlaikyti „Nacionalinio Susivienijimo“ partijos sanitarinį kordoną – koncepcija, kuriai Macronas visiškai pritarė – suteikė rinkimų pranašumą marksistinei, antisemitinei ir tiesiog neatsakingai kairiųjų jėgų koalicijai.

E. Macronas, kuris rinkimų kampanijos metu leido sau flirtuoti su kairiaisiais, pasuko į dešinę ir ministru pirmininku paskyrė pralaimėjusios dešiniosios partijos atstovą: iš esmės naujieji valdantieji sluoksniai turi pralaimėjusios vyriausybės aurą, kuri – oi, ironiška – sugebėjo išlikti tik „Nacionalinio susivienijimo“ dėka.

Emmanuelis Macronas vis dar tebėra prie vairo, bent jau kol kas. Tai vienintelis jo desperatiškų manevrų tikslas. Tačiau dvi daugiausiai balsų gavusios partijos dabar pašalintos iš valdžios: man atrodo, kad šiuo atveju demokratija ir teisėtumas buvo paaukoti ant makronizmo aukuro.

Tokiomis aplinkybėmis E. Macronas nebegali savęs vaizduoti kaip karališkosios šeimos atstovo. Dabar jis primena nebe Karalių Saulę, o tuos nukriošusius Trečiosios Respublikos vyriausybių vadovus, kurie, norėdami išlikti viršūnėje, kasdien turėjo eiti į kompromisus.

Bendrauti su opozicine partija yra viena, o dirbti su bestubure Nacionaline asamblėja – visai kas kita.

Kadangi biudžeto deficitas yra dvigubai didesnis nei Europos Sąjungos leistinas, būtina smarkiai mažinti socialines išmokas, tačiau nematau, kaip E. Macronas galėtų surinkti daugumą, kad priimtų tokią nepopuliarią priemonę.

Mūsų laukia demonstracijos, streikai, automobilių padegimai, ūkininkai, traktoriais blokuojantys eismą – vienintelis teigiamas pokytis Prancūzijos politikoje bus įkvėptas neigimo ir atsisakymo dvasios.

– Marine Le Pen atžvilgiu pradėtas tyrimas. Pasibaigus procesui, jai gali būti atimta teisė eiti renkamas pareigas. Nekomentuodami bylos esmės, pasakykite, kokį politinį poveikį ši situacija turės, jei teismas priims jai nepalankų sprendimą ir iš tiesų atims pasyviąją rinkimų teisę?

– Marine Le Pen teismo procesas atskleis visuomenės nepasitikėjimo valdžios institucijomis gylį. JAV vykęs FTB reidas ir krata Donaldo Trampo (Donald Trump) rezidencijoje bei vėlesni baudžiamieji persekiojimai demokratų dominuojamose teisėsaugos įstaigose tapo jo politinio atgimimo pradžia.

Donaldo Trampo prezidentinė kampanija iš pradžių nebuvo itin entuziastinga, tačiau dauguma respublikonų ir nepartinių šalininkų buvo įsitikinę, kad prieš jį vykdomas baudžiamasis persekiojimas iš tikrųjų buvo piktnaudžiavimas valdžia ir demokratų isteblišmento bandymas keršyti.

Šiandien Donaldas Trampas visuomenės nuomonės apklausose užima aukštesnes pozicijas nei bet kada anksčiau. Jei teismo proceso metu Marine Le Pen populiarumas dar labiau išaugs, tai reikš, kad Prancūzija pasiekė tokį patį nepasitikėjimo savo vyriausybe lygį kaip ir amerikiečiai.

Jei Marine Le Pen bus nuteista ir jai bus atimta galimybė užimti renkamas pareigas, tai bus naudinga tik jos partijai. M. Le Pen visada buvo pernelyg buržuazinė ir pernelyg antiintelektuali, kad atitiktų prancūzų prezidento idealą.

Teismo nuosprendis pavers ją iš amžinai pralaiminčios kandidatės kankine. Fakelas bus perduotas Jordaanui Bardellai, kuris atrodo daug respektabiliau už Le Pen. Kovoje dėl valdžios perdavimo Nacionalinis susivienijimas gali suskilti.

Žinoma, toks scenarijus įmanomas. Tačiau taip pat gali būti, kad Marine Le Pen teismas pagaliau atvers kelią prezidentui, kilusiam iš jos partijos.

– Kaip paaiškinti padažnėjusią kritiką, demonizavimą ir kaltinimus Europos lyderiams, kurie nori reguliuoti savo migracijos politiką? Ar ES aukščiausiojo lygio susitikimas gali reikšti svarbų žingsnį Europos kovoje su nelegalia imigracija?

– ES ir daugumos Europos šalių vyriausybėms vadovaujantis elitas paramą nelegaliai imigracijai pavertė moraliniu išbandymu. Jų nuomone, ši parama rodo, kaip toli pažengėme nuo tamsių kolonializmo laikų.

Tačiau už globalizuotų miestų aglomeracijų, tokių kaip Paryžius, ribų dauguma paprastų europiečių nerimauja dėl nenutrūkstamo migrantų srauto, besiveržiančio per žemyną.

Jie nerimauja dėl daugelio dalykų: asimiliacijos stokos, nacionalinės kultūros erozijos, didėjančios konkurencijos ekonominių kopėčių apačioje ir, be abejo, dėl visuomenės susiskaldymo į mažas grupes ir sektantiškumo. Debatai dėl imigracijos dabar yra pagrindinis politinės kovos laukas, kuriame piliečiai susiduria priešpriešoje su Europos elitu.

Angelos Merkel savavališkas sprendimas priimti milijoną pabėgėlių iš musulmoniškų šalių tikriausiai sugriovė ES kaip organišką ir logišką projektą.

Imigracija tiesiogiai paskatino „Brexit“, tokių populistų kaip Viktoras Orbanas Vengrijoje ir Giorgia Meloni Italijoje atėjimą į valdžią, prieš imigrantus nusistačiusių politinių partijų populiarumo augimą: „Alternatyva Vokietijai“ Vokietijoje, Austrijos ir Nyderlandų Laisvės partijos ir, žinoma, Le Pen „Nacionalinis susivienijimas“.

Jūsų minėta kritika ir demonizavimas yra tiesiog Europos elito, ne tik vyriausybėje, bet ir žiniasklaidoje, paniška reakcija, nes jie, nors ir pamažu, suvokia, kad pralaimi kovą.

Elitas imigracijos klausimą suformulavo kaip moralinę dilemą: gėris prieš blogį. Dabar jie į tai pažvelgė iš politinės perspektyvos: laimėti arba pralaimėti. Jų baimė ir nusivylimas supratus, kad dabartinėmis sąlygomis jiems nepavyks pasiekti sėkmės ir jie rizikuoja prarasti valdžią, pasireiškia agresyvia kalba, kuria jie smerkia nekontroliuojamai migracijai prieštaraujančius politikus.

ES primena primityvų organizmą, gebantį judėti tik tam, kad išvengtų skausmo. Itin nepopuliari dabartinė imigracijos politika yra šios sistemos nelaimės šaltinis.

Todėl Briuselio aukščiausiojo lygio susitikime Europos valstybių vadovai darys nuolaidas viešajai nuomonei: pavyzdžiui, sugriežtins sienų kontrolę arba griežčiau apibrėš prieglobsčio sąvoką.

Tačiau tai silpni susiskaldžiusių vyriausybių vadovai – jie taip pat susiskaldę tarpusavyje. Galima daryti prielaidą, kad aukščiausiojo lygio susitikime vyraus kitokia atmosfera, tačiau esminių pokyčių tai neatneš.

– Straipsnyje „The Free Press“ teigiate, kad per pastaruosius dvejus rinkimus nėjote balsuoti, bet šiuose atiduosite savo balsą už Donaldą Trampą. Kas paskatino Jus priimti tokį sprendimą? Kokios yra šiandieninės Amerikos politikos varomosios jėgos, kurios galėtų motyvuoti rinkėjus?

– Joe Bidenas atėjo į valdžią manydamas, kad sugrąžins šaliai normalumą. Vietoj to jis pateko į progresyvių ideologų, siekiančių kontroliuoti kiekvieną JAV gyvenimo aspektą, spąstus, kad pakeistų didžiąją jų gyvenimo dalį – pradedant automobiliais, kuriais važinėjame, baigiant mityba ir tėvų bei vaikų santykiais.

Dėl to dabar Jungtinėse Valstijose atstovaujamos tik dvi pagrindinės politinės jėgos: tie, kurie reikalauja, kad vyriausybė kontroliuotų vis daugiau mūsų gyvenimo, ir tie, kurie labai nori, kad niekas jo nekontroliuotų. Kaip turbūt numanote, aš priklausau pastariesiems.

Taip pat laikausi nuomonės, kad Bideno administracijos užsienio politika buvo tikra katastrofa, o paskirti Harris vadovauti laisvajam pasauliui yra tas pats, kas pasodinti aštuonmetį už „Maserati“ vairo.

D. Trampas yra chaoso adeptas, kaip ir respublikonai yra chaoso partija. Man labiau patiktų laisvės šalininkai ir jų partija – bet per rinkimus turime tenkintis tuo, ką turime.

– Kam naudinga didėjanti Vakarų demokratijų poliarizacija, kurią stebime? Kam tai naudinga politiškai? O kam tai naudinga ekonomiškai?

– Poliarizacija reiškia, kad politikoje ir visuomenėje egzistuoja du priešingi poliai. Tačiau taip nėra – esame susiskaldę, o ne priešingų pažiūrų. Esame tarsi sudužęs veidrodis, o visuomenė trypčioja ant šukių.

Net JAV, kur dviejų partijų sistema primeta šaliai tam tikrą dirbtinę poliarizaciją, abi partijos akivaizdžiai skyla į gabalus, o susilaikiusių rinkėjų skaičius auga geometrine progresija.

Šį susiskaldymą lemia ne velniškas sąmokslas tų, kurie nori pasipelnyti iš permainų. Jis yra giliai struktūrinio pobūdžio.

Interneto revoliucija ir išmaniųjų telefonų eros pradžia pavertė praėjusį, beveik aristokratišką masinių procesų ir organizacijų pasaulį plebėjišku konkuruojančių skaitmeninių bendruomenių chaosu.

Šis lūžis buvo traumuojantis, ir mes vis dar esame ankstyvoje jo stadijoje.

Aš tikrai nesulauksiu jo pabaigos. Tačiau mes nesame pasyvūs istorijos stebėtojai, patekę į milžiniškų beasmenių jėgų gniaužtus. Priešingai, esame šios dramos veikėjai. Mūsų veiksmai nulems jos baigtį: ar atvira visuomenė išliks, ar net sustiprės paskutiniame veiksme.

Klausiate, kas iš to laimės: naudos turėtų gauti didžiosios Vakarų visuomenės gyvenimo praktikos: atstovaujamoji demokratija, asmens teisės ir žodžio laisvė. Tik nuo mūsų pačių priklauso, ar taip atsitiks.

Straipsnio autorius,Martinas Gurri, yra analitikas, besispecializuojantis „viešai prieinamos informacijos“ (atvirosios žiniasklaidos) naudojimo srityje. Jis yra dirbęs CŽV. Taip pat yra knygos „Visuomenės sukilimas ir valdžios krizė naujajame tūkstantmetyje“ (The Revolt of The Public and the Crisis of Authority in the New Millennium, Stripe Press, 2014) autorius.