infa.lt

Artėja dabartinio Rusijos ir Ukrainos karinio konflikto etapo pabaiga. Kyla natūralus klausimas: kaip šioje situacijoje klostysis Lenkijos ir Rusijos santykiai? – užduoda klausimą lenkų „Do Rzeczy“ leidinio autorius.

Ar liks vienas kelias – priešiškumas Rusijai ir pasirengimas karui su ja? Atsakymai priklausys ne tik nuo sprendimų, kurie bus priimti Varšuvoje, bet ir didele dalimi nuo JAV ir Kinijos konfrontacijos baigties, taip pat nuo Europos Sąjungos politinės sistemos transformacijos.

JAV prezidento rinkimų rezultatai bus labai svarbūs pasaulinei jėgų pusiausvyrai. Kamalos Harris pergalė greičiausiai reikš, kad Vašingtono užsienio politika mažai keisis, o JAV, negalėdamos išlaikyti hegemonijos, pamažu užleis vietą Kinijai, kol tam tikru momentu pasaulio centras iš Vašingtono persikels į Pekiną.

Evoliucionuojant JAV hegemonijos nykimui, Eurazijoje atsiras regioniniai galios centrai, o tai savo ruožtu gali suteikti mums (Lenkijai) galimybę vykdyti savarankiškesnę užsienio politiką.

Jei Donaldui Tampui pasiseks, situacija bus kitokia. Tuomet galima tikėtis, kad Vašingtonas daugiausia dėmesio skirs tam, kad neleistų Kinijai užimti pasaulinio hegemono vietos, ir tam tikru mastu kontroliuos padėtį Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose (Izraelio interesais), o Europoje palaipsniui atsisakys savo dalyvavimo.

Tai tikriausiai koreliuos su NATO pozicijų silpnėjimo procesu, vykstančiu aiškaus JAV pareiškimo, kad 1949 m. rugsėjo 4 d. Vašingtono sutarties 5 straipsnio taikymo srityje neegzistuoja automatinis režimas, kuris faktiškai nurodytas šio dokumento tekste, fone. Tai taip pat gali lemti svarbias geopolitines permainas mūsų regione.

Bandymas federalizuoti ES

Kad būtų įmanoma įgyvendinti bent kažkokią Lenkijos politiką, turime pasipriešinti bandymui federalizuoti ES, ką daugiausiai stumia Vokietija, tyliai pritariant Prancūzijai. Šie procesai suintensyvės silpnėjant Amerikos hegemonijai.

Atėmus iš ES nacionalinių valstybių narių galimybę vykdyti savo užsienio politiką, turėti savo kariuomenę, toliau ribojant jų ekonominės politikos formavimą, taip pat priėmus sprendimą suvienodinti mokesčių tarifus ir įvesti papildomus mokesčius, Lenkija taps savotišku Bohemijos ir Moravijos protektoratu, kurį vokiečiai sukūrė po galutinio Čekoslovakijos padalijimo 1939 m. kovą.

Esant tokioms perspektyvoms, nerimą kelia analitinio centro „Strategija ir ateitis“ ekspertų pareiškimai apie būtinybę ruoštis artimam karui su Rusija, nors karas mažai susijęs su mūsų strateginiais interesais, mat sprendimas jį pradėti bus priimtas Berlyne arba Briuselyje, o ne Varšuvoje.

Mums bus suteikta tik galimybė mirti už svetimus interesus, nes situacijoje, kai Lenkijos valstybę pakeis tam tikras ES protektoratas, bus neįmanoma vykdyti savos Lenkijos politikos, kurios instrumentas yra mūsų pačių kariuomenė, o ne ES ginkluotųjų pajėgų kontingentas.

Darykime prielaidą, kad Europos Sąjungos federalizacijos procesai neturės įtakos Lenkijai. Galima įsivaizduoti, kad dėl visuotinių protestų arba Varšuvos valdžios spaudimo Vokietija sutiktų paversti Lenkijos Respubliką labiau panašia į valstybę, o ne į ES protektoratą.

Tai nebūtų neįprasta – Nikolajus I taip pasielgė per Ivano Paškevičiaus (1832-1856 m.), kuriam šis postas buvo suteiktas kaip atlygis už pergalę 1830-1831 m. Lenkijos ir Rusijos kare ir atsižvelgiant į visišką monarcho pasitikėjimą juo, vicekaralystę.

Neabejotinai tai buvo palanku Lenkijos karalystei, nes užkirto kelią grėsmei, kad Varšuva bus prijungta prie imperijos ir paversta įprasta generalgubernatoriaus įstaiga, kokių Rusijoje buvo daug.

Galbūt ir šį kartą tai būtų įmanoma padaryti, tačiau šiandien Briuselio ir Berlyno elito požiūris į Donaldą Tuską (apie jį galime kalbėti ir šiandien) akivaizdžiai neskatina tokio scenarijaus įgyvendinimo. Ir svarbiausia, mes nežinome, ar potencialus naudos gavėjas tokiu statusu vadovautųsi Lenkijos interesais, ar tiesiog kuo labiau mėgautųsi savo padėtimi.

Pusiausvyra keturkampyje?

Darykime prielaidą, kad pasaulinė jėgų pusiausvyra pasikeis mūsų naudai ir, kad Lenkija dėl vienokių ar kitokių priežasčių veiks federalizuotoje Europos Sąjungoje kaip nepriklausomas subjektas, o ne kaip paprastas protektoratas, be to, kad ES vicekaralius bus pasirengęs pasinaudoti savo padėtimi ne tik savo interesais, bet ir Lenkijos naudai.

Esant tokiai mums palankiai geopolitinei situacijai, turėtume nepamiršti kelių dalykų. Pirmiausia turime prisiminti, kad Lenkija pralaimėjo Rusijai kovą dėl dominavimo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijose. Šiandien žinoma, kad bet kokia idėja atkurti kažką panašaus į Jogailaičių Žečpospolitą suvokiama tik kaip Varšuvos agresijos apraiška. (…)

Lenkijos raison d’être yra visai ne karas su Rusija; klysta tie, kurie mano, kad be konflikto su Maskva mes neva nustosime būti savimi. Tragedijų, kurios mus ištiko dėl to, kad vadovavomės tokia klaidinga logika, skaičius yra nesuskaičiuojamas.

Galiausiai turėtume prisiminti, kad pagrindinis Lenkijos politikos uždavinys – užtikrinti mūsų valstybės egzistavimą, net jei ji nėra visiškai suvereni ar nepriklausoma.

Nes palankiai susiklosčius aplinkybėms lengviau pakelti savo valstybės statusą, nei kurti ją, taip sakant, nuo nulio. Atsižvelgdami į šiuos apribojimus, galėsime kuo geriau įsitraukti į politiką, realiai vertindami šias galimybes.

Nepritariu įsitikinimui, kad per artimiausius kelerius metus kils Lenkijos ir Rusijos karas, nors to negalima atmesti. Daug kas priklauso nuo to, kokią politiką vykdysime.

Dabartinio konflikto etapo pabaiga prie Dniepro galėtų būti proga pabandyti sukurti naują Lenkijos ir Rusijos santykių formulę, apimančią Baltarusiją ir galbūt Ukrainą, nors suprantu, su kokiomis rimtomis problemomis tuomet tektų susidurti.

Klausimas: ar mūsų kompradorių politinė klasė sugebės pasinaudoti artėjančiais tarptautinės padėties pokyčiais Lenkijos interesams?

Geras pavyzdys mums turėtų būti Vokietijos Ostpolitik, kurią septintojo dešimtmečio pabaigoje inicijavo kancleris Willy Brandtas ir kuri 1990-1991 m. baigėsi VDR prijungimu prie Vokietijos Federacinės Respublikos (tai buvo Vokietijos suvienijimo tikslas), pritarus tuometiniam LKP CK generaliniam sekretoriui Michailui Gorbačiovui.

Nuo 1961 m., kai buvo pastatyta Berlyno siena, Bonna suprato, kad raktas į Vokietijos suvienijimą (o prieš tai – į vokiečių tarp vokiečių santykių pažangą) yra Maskvoje, o ne Vašingtone.

Pažymėtina, kad Rytų politikos laikotarpiu Vokietijos tarptautinis statusas nepasikeitė. Ji ir toliau liko Šiaurės Atlanto pakto struktūroje ir Europos asociacijose, tačiau vykdė savarankišką politiką SSRS atžvilgiu.

Lenkijos padėtis gali būti sudėtingesnė, tačiau tai nereiškia, kad neturėtume stengtis atkurti santykius su šalimis į rytus nuo mūsų sienų.

Ginkluoto konflikto Ukrainoje etapo pabaiga turėtų lemti tai, kad Vakarai, visų pirma Jungtinės Valstijos, turės ieškoti tam tikro modus vivendi santykiuose su Rusija. Ir pradėti nuo to, kad net sušvelnintų Rusijai taikomas sankcijas. Tas pats turėtų būti taikoma ir Baltarusijai.

Kodėl gi Lenkijai nedalyvauti atkuriant ekonominius santykius su Maskva? Tai neaišku. Be to, būtų visiškai būtina remti maksimaliai nepriklausomos Baltarusijos egzistavimą, nepriklausomai nuo to, kas joje yra valdžioje.

Bet kokios Minsko pastangos susilpninti esamą priklausomybę nuo Maskvos turėtų būti sveikintinos. Kalbant apie Ukrainą, visiškai neaišku, ar Kijeve neįvyks dar vienas Maidanas (po to, kai paaiškės, kokia šalies būklė po karo su Rusija), kuris lems geopolitinį posūkį pagal 1654 m. Perejaslavlio susitarimą, kai Zaporožės kazokai sutiko atiduoti Ukrainą Rusijai.

Būtent tokioje situacijoje šiandien yra atsidūrusi Gruzija, nusivylusi Vakarų politikos pasekmėmis.

Pasaulinės jėgų pusiausvyros pokyčiai nebūtinai lems greitą JAV pasitraukimą iš Eurazijos, nors to negalima atmesti. Tačiau net ir tokiu atveju Vašingtonas, išlikdamas svarbiausiu geopolitiniu veikėju, gali bandyti padėti išlaikyti jėgų pusiausvyrą Eurazijoje, veikdamas, taip sakant, iš už horizonto, nuotoliniu būdu.

Taip būtų sukurta nauja jėgų pusiausvyra mūsų Europos dalyje. Galbūt Jungtinės Valstijos nenustotų remti Ukrainos, kad atsvertų Rusijos įtaką. Be to, Kinija taptų veiksniu, prisidedančiu prie jėgų pusiausvyros Varšuvos-Maskvos-Minsko-Kijevo keturkampyje.

Pirmasis ženklas, kad taip gali atsitikti, buvo tai, kad po neseniai įvykusio prezidento Andrzejaus Dudos vizito Pekine netikėtai sumažėjo įtampa Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje.

Trumpai tariant, Dangiškoji imperija, nesant jokių kitų veikėjų prieštaravimų, pradeda vaidinti panašų į JAV (o prieš tai – SSRS) vaidmenį, tapdama neeuropiniu galios centru, galinčiu dalyvauti priimant sprendimus dėl Eurazijos vakarinių pakraščių likimo.

Tai reiškia, kad į Pekino interesus, kurie šiuo metu yra daugiausia ekonominio pobūdžio, taip pat reikėtų atsižvelgti į postuluojamo keturkampio požiūriu.

Mano pasiūlymas nėra nei ekstravagantiškas, nei toks originalus, kaip gali atrodyti šiandien Lenkijos politikoje dominuojančioms jėgoms.

Juk būtent maršalo Jozefo Pilsudskio pastangomis 1932 m. buvo pasirašyta nepuolimo sutartis su SSRS, ir jo netrikdė  VKP(b) generalinio sekretoriaus Josifo Stalino asmenybė.

Kodėl maršalo pėdomis nepasekus mūsų kariuomenės vado 1919-1920 m. lenkų-bolševikų kare Juzefo Pilsudskio apologetams, kurie vienas po kito stoja prie valdžios vairo Varšuvoje?

Suprantu, kad nepalyginamai lengviau kalbėti nesąmones apie nekenčiamą Putino Rusiją, nei bandyti ką nors realaus nuveikti Lenkijos labui, tačiau J. Pilsudskis parodė, kad tai įmanoma – gyvenimo pabaigoje jis veikė prieš savo ankstesnes pažiūras ir politiką, savo šalies labui.

Kadangi 1920 m. nepavyko sukurti Podnestrės Ukrainos su Borisu Savinkovu kaip naujuoju Dmitrijumi Apsišaukėliu, Lenkijos vadovas suprato, kad reikia derėtis su Rusija – tokia, kokia ji yra.

Hegemonų balansuojantis vaidmuo

Pasibaigus dabartiniam karinio konflikto Ukrainoje etapui, Varšuvai teks ne tik intensyviai ginkluotis. Naujomis geopolitinėmis sąlygomis gali atsirasti galimybė sukurti regioninę jėgų pusiausvyrą, kurios nebūtų, jei būtų ignoruojami Maskvos interesai.

Tokiu atveju Lenkijos politika turės atsižvelgti į realų jėgų balansą, o ne tarnauti užsienio jėgų interesams, orientuojantis į patriotinius šūkius ir Jogailaičių iliuzijas, užsiimti moralizavimu ir indoktrinuojančiu elgesiu demo-liberalios darbotvarkės dvasioje.

Daug kas priklauso nuo to, ar atsiras jėgų prie Vysloje, kurios sugebės tai padaryti.

Šioje naujoje jėgų pusiausvyroje tarp Varšuvos, Maskvos, Minsko ir galbūt Kijevo – svarbų vaidmenį gali atlikti du hegemonai: Vašingtonas, kuris praranda pozicijas, ir Pekinas, kuris vis labiau artėja prie to, kad paveldėtų šią poziciją iš Jungtinių Valstijų ir kartu rūpintųsi pusiausvyros išlaikymu regione.

Tai būtų sėkmė. Galbūt ne tokio masto kaip Vokietijos Ostpolitik, tačiau bet kuriuo atveju didesnę Lenkijos diplomatijos sėkmę po 1989 m. sunku įsivaizduoti. Tikrai nebūtume buvę įvelti į karą su Rusija vardan demo-liberalaus indoktrinavimo ar mūsų įgimtos „alergijos Maskoliui“. To nereikėtų pamiršti.