infa.lt

asmeninio archyvo nuotr.

Daugeliui mūsų žodžiai Tėvynė-Tėviškė asocijuojasi su vaikyste, kada saugiai ir be rūpesčių lakstėme su draugais, miegojome pas senelius kaime ant šieno, rytais gerdami dar šiltą, senelės pamelžtą pieną, o pusryčiams valgėme kaimišką kiaušinienę su keptis lašiniais ir agurku.

Tai kažkas tolimo ir tuo pačiu amžino, lydinčio mus per visą gyvenimą, kai kiekvienas turi savus prisiminimus, savas asociacijas su vaikyste, tačiau vienu bendru, visus jungiančiu akcentu, padedančiu suprasti vieniems kitus – lietuvių kalba.

Atimk iš žmogaus vaikystės prisiminimus – ir Tėvynės nebelieka. Išlieka tik valstybė su savais įstatymais, toli gražu ne visada pamatuotais politikų sprendimais ir dėl tų sprendimų kenčiančiais žmonėmis.

Kai valstybės poveikis nusveria į neigiamą pusę Tėvynės prisiminimus – žmonės ima užduoti sau klausimus, į kuriuos sąžiningai atsakę ima emigruoti ar laikyti valstybę kažkuo, kas nuolatos ir neišvengiamai kėsinasi į jų gerovę, jų saugumą ir ateities perspektyvas.

Tada valstybė tampa kažkuo grėsmingu, ką jaučia žmogus savo vidumi, su kuo jam nuolat tenka konkuruoti dėl išgyvenimo. Tėvynė traukiasi į pakraštį, likdama tik nostalgiška praeities, kuri niekad nesugrįš, vizija, su kuria nuolat lyginama rūsti dabartis.

Ir kuo mažiau dabartyje atrandama pliusų, kuriuos sukūrė konkrečiai valstybė, tuo mažiau žmonėse išlieka motyvacijos ją ginti, kaip santvarką, kuri jam nepatinka, kuriai jis priešiškas.

Dalis tokių žmonių išvažiuoja į kitas šalis, kuriose jie bent jau uždirba daugiau, dalis prisitaiko prie reikalavimų ir ima jais naudotis. Dar kiti – nuolatos randasi opozicijoje šiai santvarkai, kuri nežiūrint į daugiau kaip 30 metų žarstomus gerovės pažadus, skandina pelkėje viską, ką pavadintume Tėvyne. Net lietuvių kalbą.

Aš seniai sau užduodu klausimą – kiek gi mūsų iš tiesų iki šiol gyvena Lietuvoje, kai net į svarbius rinkimus ateina tik iki 50% rinkėjų?

Manęs neįtikina antraštės apie rinkėjų abejingumą, nes matydamas referendumo dėl dvigubos pilietybės rezultatus, kuris vyko gegužės mėnesį valdančiųjų iniciatyva, pasitelkus visas propagandos priemones ir balsavus net užsienyje esantiems rinkėjams, po viso šito sukvietus vos 59% rinkėjų (turint omenyje, kad tai tuo pačiu buvo ir prezidento rinkimai), – manau, jog Lietuvoje seniai nebegyvena tas skaičius žmonių, kuris deklaruojamas oficialiai, t.y. 2,86 mln., kuris iki šiol tiesiog begėdiškai skelbiamas Vikipedijoje (esą 2023 m duomenys).

Artimiausias realybei skaičius būtų 2,2-2,3 milijono, o gal ir vos 2 milijonai, iš kurių apie 55-60% nuolat dalyvauja svarbesniuose jiems rinkimuose. Baltą dėmę šiuo klausimu kažkiek papildo CŽV tinklapyje paskelbti duomenys, pagal kuriuos gaunasi, kad Lietuva vos per 4 metus prarado 166 000 žmonių. Tačiau net ir jie nesuteikia pilno vaizdo.

Grįžtant prie Tėvynės ir Valstybės sąvokų, mąstančiam žmogui akivaizdu, kad tarp judviejų būtinas stabilus balansas tam, kad žmogus norėtų ginti ir išlaikyti Valstybę, kuri rūpinasi tuo, kad Tėvynės svarba jo sąmonėje neišblėstų, spaudžiama rūsčios kasdienybės.

Todėl Valstybės žmogaus gyvenime turėtų būti kuo mažiau (turiu omenyje kenkiančius jo gyvenimui ir pasaulėžiūrai įstatymus), o Tėvynės kuo daugiau.

Kai šis balansas sugriaunamas Tėvynės sąskaita – Valstybei kyla konkretus egzistencinis pavojus tapti tiesiog bananų valstybe, valdoma užsienio jėgų ir pinigų.

Šiandienos rinkimų balsavimas pademonstruos ir dar vieną rodiklį – žmonių sugebėjimą blaiviai rinktis įniršio ir didžiulio susiskaldymo, kurį pademonstravo ir prezidento rinkimai, sąlygomis.

Padėk mums, Dieve, susigrąžinti Tėvynę iš Valstybės.