infa.lt

Eitynės su deglais Kijeve švenčiant Stepano Banderos gimtadienį (2020 m.) | REUTERS

Lenkija grasina priešintis būsimai Ukrainos narystei Europos Sąjungoje, jei Kijevas neprisiims atsakomybės už Volynės žudynes ir neleis perlaidoti tūkstančių aukų, praneša „Politico“ leidinys.

Lenkija ir Ukraina yra artimos sąjungininkės, kovojančios su bendru priešu – Rusija, tačiau jų santykius temdo bendra kruvina praeitis.

Antrojo pasaulinio karo metais ginkluota grupuotė, vadinama Ukrainos sukilėlių armija* (UPA), išžudė dešimtis tūkstančių lenkų, vykdydama etninį valymą žemėse, kurios prieš karą priklausė Lenkijai, o dabar yra Vakarų Ukrainoje.

Atsakomieji išpuoliai nusinešė tūkstančių ukrainiečių gyvybes. Kai kurie ukrainiečių istorikai dalį kaltės dėl šio kraujo praliejimo priskiria ilgametei lenkų priespaudai ukrainiečių tautiniams siekiams dar prieš karą.

Atsakomybė už žudynes, Lenkijoje žinomas kaip Voluinės žudynės, buvo ir tebėra opus klausimas tarp Varšuvos ir Kijevo. Pastarosiomis savaitėmis šis klausimas vėl atsidūrė abiejų sostinių politinės darbotvarkės viršūnėje.

Lenkija netgi pagrasino, kad nepritars būsimai Ukrainos narystei Europos Sąjungoje, jei Kijevas neprisiims atsakomybės už žudynes ir neleis ekshumuoti ir perlaidoti tūkstančių aukų.

„Ukraina neprisijungs prie Europos Sąjungos…, jei šis klausimas nebus išspręstas ir nebus atlikta ekshumacija bei tinkamai įamžintas aukų atminimas“, – praėjusį trečiadienį sakė Lenkijos gynybos ministras Vladyslavas Kosiniakas-Kamyšas (Wladyslaw Kosiniak-Kamysz).

Faktiškai, jis pakartojo ankstesnį, dar rugpjūtį išsakytą Lenkijos ministro pirmininko Donaldo Tusko komentarą: „Ukraina vienaip ar kitaip turės patenkinti Lenkijos lūkesčius… Ukraina netaps Europos Sąjungos nare be Lenkijos sutikimo. Ukraina turi atitikti standartus, o jų yra daug. Tai ne tik prekybos, sienų, teisinių ir ekonominių standartų klausimas. Tai taip pat kultūrinių ir politinių standartų klausimas“.

Šią grėsmę sustiprina tai, kad būtent Lenkija kitais metais laikinai pirmininkaus Europos Tarybai.

„Kada dar kelsime šiuos reikalavimus?“ – retoriškai klausė V. Kosiniakas-Kamyšas, pabrėždamas, kad „antiukrainietiškos nuotaikos Lenkijoje tik dar labiau sustiprės, jei nekelsime šio klausimo dabar“.

Atsakydama į tai, Ukraina bando nuraminti lenkų pyktį.

Kijevas yra „pasirengęs kalbėtis“ apie sunkų Lenkijos ir Ukrainos karinio konflikto palikimą, trečiadienį, savo vizito Varšuvoje naktį, socialiniame tinkle parašė užsienio reikalų ministras Andrijus Sibiga.

„Aptarėme konkrečius techninius, o ne politinius žingsnius, kad pagaliau išspręstume ekshumacijos klausimą, kuris ilgą laiką nuodijo mūsų politinį dialogą. Neturėtų būti jokių politinių kliūčių“, – rašė A. Sibiga ir pridūrė, kad praeitis ‚neturėtų kelti grėsmės Ukrainos ateičiai euroatlantinėje šeimoje‘.

Ilgalaikė trintis

Karo laikų žudynės jau dešimtmečius žeidžia abiejų šalių santykius, ir šis klausimas vis iš naujo iškyla, nors nuo pat Rusijos karinės invazijos pradžios Lenkija nedviprasmiškai palaikė Kijevą.

Praėjusiais metais Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda ir jo kolega iš Ukrainos Volodymyras Zielenskis surengė bendrą renginį Lucke, Vakarų Ukrainoje, minint kraujo praliejimo metines ir pagerbė „nekaltas aukas“.

Ukraina teigia, kad abi pusės turėtų prašyti atleidimo. Taip pat iškalbinga, kad Kijevas tai vadina „tragedija“, o ne žudynėmis – Lenkija kategoriškai atmeta tokį apibūdinimą.
Tačiau net ir po bendros ceremonijos ginčas ne tik nenurimo, bet šią vasarą įsiplieskė su nauja jėga.

Spaudžiama Lenkijos, Ukraina praėjusią savaitę šiek tiek sušvelnino savo poziciją. Nacionalinės atminties institutas pareiškė, kad, reaguodamas į Lenkijos prašymus, į savo 2025 m. darbo planą įtrauks žudynių aukų palaikų paieškas.

Tačiau nei vyriausiasis Sibigos diplomatas, nei pats institutas nepateikė išsamios informacijos, visų pirma, ar „ekshumacijos klausimo išsprendimas“ reiškia visišką Lenkijos reikalavimų patenkinimą.

Tiesą sakant, instituto vadovas Antonas Drobovičius netgi pareiškė, kad Lenkija nusprendė „paspausti“, nesuprasdama Ukrainos pozicijos šiuo klausimu.

Lenkija „nesuinteresuota“ iš tikrųjų išspręsti ginčą ir nekreipia dėmesio į tai, kad Ukraina atliko lauko darbus, susijusius su Voluinės žudynėmis, ir pagerbė aukų atminimą – ypač Ternopolio srityje praėjusiais metais, – rašė A. Drobovičius naujienų svetainės „European Pravda“ skiltyje.

Senos žaizdos

Lenkijoje Volynės žudynės yra neužgijusi žaizda, kankinanti žudynes išgyvenusių lenkų kartą. Vėliau jie perdavė atmintį apie ją savo vaikams ir anūkams.

„Man svarbu, kad mano tetos, kurių šeimos buvo išžudytos, pagaliau turėtų tinkamą vietą gedėti“, – sakė Karolina Romanowska, žudynes išgyvenusios anūkė. Romanowska yra lenkų grupės, reikalaujančios ekshumacijos ir palaidojimo, aktyvistė.

Jos senelis, kuriam tuo metu buvo 13 metų, išgyveno UPA žudynes 1943 m. gegužę Ugly kaime, maždaug už 65 km nuo dabartinės Lenkijos ir Ukrainos sienos. Per žudynes žuvo aštuoniolika Romanowskos šeimos narių, o bendras nužudytų žmonių skaičius viršijo šimtą.

„Išvalėme Ugly nuo lenkų“, – savo atsiminimuose rašė puolime dalyvavęs UPA smogikas Vasilijus Levkovičius.

Istorinis teisingumas neabejotinai turi būti atkurtas, tačiau abi pusės turi būti atsargios, sakė Romanovska.

„Yra pavojus, kad Lenkijos ir Ukrainos ginčą dėl Voluinės panaudos kai kurios Europos šalys, kurios nenori matyti Ukrainos ES. Jos gali apkaltinti Lenkiją žlugdant derybas dėl narystės. Lenkijos politikai turėtų tai žinoti“, – sakė ji.

K. Romanowska vadovauja Lenkijos ir Ukrainos susitaikymo asociacijai, kuri stengiasi nutiesti draugystės tiltus ir išspręsti istorinius prieštaravimus.

Lenkijai įvykiai Voluinėje buvo žiaurus etninis valymas. 2016 m. Lenkijos parlamentas masines lenkų žudynes pripažino „lenkų tautos genocidu, kurį 1943-1945 m. vykdė Ukrainos nacionalistai“.

Tačiau Ukrainoje karo laikų kova už nepriklausomos valstybės sukūrimą visų pirma yra didvyriškumo atminimas, įkvepiantis šiandieninę kartą, kovojančią su Rusijos pajėgomis. Ukrainos kaime netoli Lvovo viena gatvė pavadinta Ugly smogiko Levkovičiaus garbei.

Stepanas Bandera, kraštutinių dešiniųjų nacionalistų Ukrainos lyderis, kurio etniškai švarios Ukrainos projektas įkvėpė UPA ir kurio vadovaujama Ukrainos nacionalistų organizacija (OUN) kaltinama dalyvavusi holokauste lygiai su nacistine Vokietija, Kijeve pagerbiamas kaip nacionalinis didvyris, nors daugelis lenkų jį laiko karo nusikaltėliu.

Tačiau Lenkija, susiedama savo iš esmės pagrįstus istorinius reikalavimus su Ukrainos derybomis dėl narystės ES, eina plonu ledu, perspėjo Europos užsienio santykių tarybos biuro Varšuvoje vadovas Piotras Buras.

„Galime amžinai ginčytis dėl Lenkijos ir Ukrainos istorijos ir abipusių pretenzijų šaknų“, – sakė P. Burasas. – Tačiau visai kas kita juos sieti su Europos Sąjungos plėtra. Ukrainos įstojimas į ES atitinka Lenkijos strateginius interesus. Sakyti, kad Voluinės klausimas yra svarbesnis už Ukrainos integraciją į ES, reiškia apversti reikalą aukštyn kojomis“.

Vidaus politiniai mūšiai

Neseniai Buraso išsakytą nuomonę pakartojo ir pats A.Duda.

„Kas spėlioja, kad tai užkirs kelią Ukrainai į Europos Sąjungą, tas pila vandenį ant Vladimiro Putino malūno“, – praėjusią savaitę sakė Duda televizijai ‚Polsat News‘.

Dudos kritika D. Tusko vyriausybei dėl Voluinės aiškiai parodo, kaip susipynęs šis klausimas Lenkijos vidaus politikoje.

D. Tusko stovykla prieš kitais metais vyksiančius prezidento rinkimus žaidžia kietą žaidimą, siekdama išvengti dešiniojo sparno rinkėjų susipriešinimo su pagrindinės opozicinės partijos „Teisė ir teisingumas“, kurią remia pats A. Duda, kandidatu.

„Susidaro įspūdis, kad D. Tusko vadovaujama koalicija nori atsiimti bent dalį balsų iš vadinamųjų patriotų, kurie reikalauja, kad Ukraina besąlygiškai pripažintų kaltę dėl Voluinės“, – pastebi Janas Peklo, 2016-2019 m. Lenkijos ambasadorius Kijeve.

Peklo nuomone, Zielenskis turėtų būti atsargesnis ir nesmerkti šalies praeities, kai ji kovoja dėl išlikimo.

„Lenkija nekariauja su Rusija – priešingai nei Ukraina. UPA legenda stiprina Ukrainos karinę dvasią, ir ukrainiečiai negali to nepaisyti“, – sakė Peklo.

Ukrainiečių pyktis

Ukrainiečiai turi savų istorinių nuoskaudų. Skaičiuojama, kad 1940-aisiais lenkai savigynos ar keršto metu nužudė 10-15 tūkst. ukrainiečių.

Iškart po Antrojo pasaulinio karo pabaigos tuometinė Lenkijos komunistinė vyriausybė sutiko apsikeisti gyventojais su Sovietų Sąjunga ir prievarta iškeldino ukrainiečius iš jų gimtųjų žemių šalies pietryčiuose.

Ukraina taip pat jau daug metų skundžiasi dėl paminklo Lenkijos Monastierzo mieste, esančiame netoli valstybės sienos. Paminklas, pastatytas 1945 m. sovietų karių nužudytiems UPA kariams pagerbti, 2015 m. buvo išniekintas. Kažkas sudaužė atminimo lentą su karių pavardėmis ir išniekino ukrainietiškus kryžius.

Po kelerius metus trukusių ginčų paminklas buvo atstatytas, tačiau be lentos su pavardėmis. Ukrainos pusė reikalauja grąžinti visą aukų sąrašą.

Tai tik vienas iš sudėtingo istorinio susitaikymo tarp dviejų šimtmečius sugyvenusių tautų epizodų.

„Manau, kad ukrainiečiai turėtų pripažinti savo kaltę dėl tragedijos, o lenkai – savo. Akivaizdu, kad ukrainiečiai įvykdė šiuos žiaurumus, tačiau kas prie to privedė? Lenkija su savo politika, kuria ji slopino jos valdomus ukrainiečius“, – sako ukrainiečių istorikas Jaroslavas Hrycakas.

Priešiškumo sėklos buvo pasėtos gerokai prieš Antrąjį pasaulinį karą.

Lenkija šimtmečius valdė didelę dabartinės Vakarų Ukrainos dalį. Prieškarinė Lenkijos valstybė ukrainiečių mažumą laikė grėsme ir visais įmanomais būdais ją persekiojo.

„Ukrainiečiai nenori pripažinti atsakomybės už Volynę, o lenkai nenori pripažinti atsakomybės už savo politiką ukrainiečių atžvilgiu, kuri lėmė šią tragediją. Dėl to atsidūrėme aklavietėje, kurios buvo galima išvengti, jei abi pusės būtų turėjusios politinės valios“, – patikslino Hrytsakas.

Tačiau Varšuva teigia, kad ginčo negalima vertinti kaip dviejų vienodai svarbių klausimų.

„Lenkija nenori eskalacijos, tačiau aukų laidojimo ir atminimo įamžinimo klausimas mums labai svarbus. Kalbame apie 100 000 žuvusių žmonių“, – sakė Lenkijos užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai.

„Galime diskutuoti apie komunizmo laikų trėmimus ir ukrainiečių atminimo įamžinimą, bet pirmiausia išspręskime didesnę problemą“, – reziumavo jis.