infa.lt

Šį rudenį vyksiančiuose Seimo rinkimuose bus sprendžiamas klausimas, ar ir toliau bus vykdomas Lietuvai žalingas grynosios demokratijos projektas, ar bus sugrįžta prie sveikos tautinės valstybės koncepcijos.

Istoriškai tautinis tapatumas buvo vienas iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kertinių bruožų, o tautinės kultūros puoselėjimas – vienas iš jo siekių. Mes norėjome ne tik tapti laisvi, bet ir atsikratyti mums svetimos kultūros įtakos, kad galėtume laisvai kurti savąją.

Tada mes labai gerai supratome elementarią politologinę tiesą, jog valstybę kuria ne anoniminė ir beformė individų masė, bet tam tikrą kultūrinę tapatybę turinti bendrija, saistoma bendros kultūrinės ir religijos tradicijos, turinti bendrą istorinę patirtį ir jos suformuotą istorinę atmintį.

Yrant Sąjūdžiui, tautinio tapatumo vėliavą perėmė ant jos kūno susikūrusi Tėvynės Sąjunga. Šios partijos, kaip tautinio tapatumo vėliavnešių įvaizdis sustiprėjo 2004 m. Lietuvos konservatoriams susijungus su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, o galutinai susiformavo 2008 m., prisijungus Lietuvos Lietuvių tautininkų sąjungą ir Lietuvos krikščionis demokratus.

Tačiau su laiku konservatorių nusiteikimas tautinių vertybių puoselėjimo atžvilgiu vėso, o galutinai atšalo partijos pirmininku tapus iš Europos sugrįžusiam Gabrieliui Landsbergiui, o su juo į partiją atėjus jaunų technokratų kosmopolitų kartai.

Tautiškumas tapo dekoracija, įtraukiama į partijos programos preambulę, politinio veikimo lauke reikalinga tautiškai ir patriotiškai nusiteikusių piliečių balsams rinkimuose pritraukti.

To nesimatė, nes konservatorių partija nebuvo valdžioje ir negalėjo priimti sprendimų. Tačiau pastarųjų keturių metų patirtis, kai ne liberalų, ne laisviečių, o konservatorių rankomis yra naikinamas valstybinis lietuvių kalbos statusas, filtruojama istorinė ir kultūrinė atmintis, per daugybinę pilietybę siekiama formuoti piliečio kosmopolito fenotipą, turėjo daug kam atverti akis.

Ieškant atsakymo į klausimą, kodėl konservatoriai pirmiausiai monopolizavo, o po to išdavė tautinės valstybės idėją, reikia grįžti dvidešimt metų atgal, kai įstojome į Europos Sąjungą.

Tada Lietuvos politikai susipažino, parsivežė ir čia implantavo grynosios demokratijos idėją, kuri yra teorinis Europos Sąjungos projekto pagrindas, ir raison d’etre (gyvavimo priežastis).

Grynosios demokratijos (pure democracy) idėja gimė Europoje po II pasaulinio karo, Europos vienijimosi kontekste. Jos esmė: demokratijos be tautos sukūrimas. Esmė ta, jog bet kokio politinio darinio kūrimui reikalinga tam tikra vienijanti idėja. Ji negali būti kuriama ant tuščio pagrindo.

Akivaizdu, jog Europos projekte šiuo pagrindu negalėjo būti tauta. Apie ją prancūzų politologas Pierre Manent savo knygoje „A World beyond Politics? A Defence of the Nation-state“ rašo taip: „Jau daugiau kaip pusę amžiaus europiečiai „stato Europą“.

Jie bando paversti padriką demokratinių valstybių grupę koherentiška visuma, nauju, vieningu politiniu kūnu. Šio proceso pačiu svarbiausiu, o kartu ir problematiškiausiu aspektu yra tai, kad siekiamas sukurti naujas politinis kūnas yra apibrėžiamas faktu, jog siekiama kurti grynąją demokratiją.

Šiuo terminu aš noriu apibūdinti tai, ką bando padaryti šiuolaikiniai europiečiai: tai visiškai atskirti demokratinį režimą (arba bent jau demokratinės politikos mechanizmą (sudarytą iš „institucijų“ ir animuojamą tam tikrų „vertybių“), nuo bet kokios koncepcijos (formos) to, ką reiškia būti tauta. <…>

Kad ir koks demokratinis būtų politinis režimas, tauta niekada nėra apibūdinama pagal politinio režimo charakterį: jos nariai yra susiję su tam tikra apibrėžta teritorija, jiems yra būdingi tam tikri papročiai, juos yra suformavusi daugiau mažiau sena religija.

Bet šiuolaikiniai europiečiai pradėjo drąsų nuotykį – sukurti demokratiją be tautos. Dėl praeitame amžiuje vykusių karų patirti nuostoliai ir negarbė, o taip pat nepasisekę politiniai projektai kuriant imperijas, daugumą europiečių, arba bent jau valdančiąją klasę įtikino, kad jų valstybių ateitis priklauso nuo aiškaus atsiribojimo nuo praeities ir, kad priklausymas vienai ar kitai tautai neturi turėti jokio specifinio politinio turinio ar reikšmės. <…>

Grynosios demokratijos kūrimo procese tautos metmuo yra nereikalingas, ir jis natūraliai nunyksta, dingdamas iš politinės darbotvarkės. Todėl alternatyvių partijų atsiradimą ir iškilimą Vakaruose lėmė ir lemia ne tik ir ne tiek jų siūlomos populistinės priemonės, bet prie to prisideda ir jų programose vena ar kita forma suformuluota tautinė idėja, išnykusi iš tradicinių politinių partijų programų ir politinių darbotvarkių.

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, europinis grynosios demokratijos politikos kūrimo projektas neišvengiamai pradėjo daryti įtaką nacionalinei politikai, o jo kūrimo priemonės pradėtos taikyti nacionalinei valstybei kurti. Klausimas, kas lėmė tokį pasirinkimą, iki šiol nėra atsakytas.

Pvz. Vokietijoje tautinio elemento nunykimą stimuliuoja fašistinės Europos praeities slogutis, istorijos atsikartojimo baimė skatina įžiūrėti fašizmo atgimimo baubą ten, kur realiai jo nėra.

Lietuvoje galbūt tai lėmė užaugusi nauja politikų technokratų kosmopolitų karta, galbūt Lietuvos politikų formacija ES koridoriuose (buvusio EP nario G. Landsbergio pavyzdys būtų tipinis), galbūt paprasčiausias politinis oportunizmas, o gal tautinio mentaliteto ypatybės (jo silpnumas). Nes, pvz., kaimynėje Lenkijoje to neįvyko.

Pirmoji jo kregždė Lietuvoje – 2011 m. valdant konservatoriams priimta Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“, kurią politologai pakrikštijo „Lietuvos išsivaikščiojimo strategija“.

Jos įgyvendinimas itin paspartėjo po 2020 m. Seimo rinkimų, kai į valdžią atėjo konservatorių, liberalų ir laisviečių koalicija. Buvo priimta itin progresyvi Vastybės pažangos strategija „Lietuva 2050″, kurią įgyvendinus iš esmės bus pasiektas pagrindinis grynosios demokratijos kūrimo tikslas: Lietuva be lietuvių.

Jau dabar taikomos šios politikos kūrimo priemonės, iš kurių pagrindinė – visuomenės tautinės sudėties skiedimas agresyvia migracijos politika, kuri lietuvių tautos demografinio kolapso fone leidžia kalbėti apie niūrų Lietuvos ateities vaizdą.

Lietuvių kalbos statuso valstybėje griovimas, istorinės atminties trynimas, vertybinio ugdymo švietimo sistemoje atsisakymas – dabartinės valdžios kalamos vinys į tautinės valstybės karstą – visa tai kartu yra ir grynosios demokratijos kūrimo priemonės.

Dabar jau akivaizdu, jog grynosios demokratijos projektas nėra tinkamas tautos tapatumui išsaugoti ir jos egzistencijai palaikyti. Reikia sąmoningai pripažinti, jog paneuropinė grynosios demokratijos idėja ne tik nėra tinkama nacionalinei politikai, bet ir jai žalinga.

Kas tinka Jupiteriui, tas netinka jaučiui. Kas tinka Europai, tas netinka Lietuvai.

Ji Lietuvai ne tik kad nėra būtina, bet ir nedera su LR Konstitucijoje aiškiai išreikšta Lietuvos valstybės koncepcine nuostata, pagal kurią demokratinis mechanizmas yra susietas su tautos idėja. LR Konstitucija sako, kad „Valstybės suverenumas priklauso tautai“, t.y. ne anoniminei individų masei, bet konkrečiai politinei bendrijai su tam tikra tapatybe.

Pažodžiui įgyvendinama grynoji demokratija daro Lietuvą mažąja Europos Sąjungos inkarnacija. Aš nuoširdžiai abejoju, kad dauguma Lietuvos piliečių to nori: turėti valstybę be autentiškos tapatybės.

Problema ta, kad už tokią valstybę be tapatybės pasisako visos dešiniosiomis save vadinančios parlamentinės partijos. Kairiojo sparno partijos tautinės demokratijos kūrimo idėjai tradiciškai yra arba abejingos, arba priešiškos.

Nenuostabu, kad šiuo požiūriu entuziazmo nerodo nei socialdemokratai, nei skvernelininkai.

Toliau politinė reklama, kurią praleidžiame (infa.lt)