infa.lt

Foto: Arvydas Daunys / infa.lt

Taip, visą savaitę grybai buvo išėję žmogeliauti. Jie sakė, kad gerai dygo žmonės. Jų buvo pilni miškai. Ten jie mane ir surado.

Neslėpsiu, turiu tokią priklausomybę. O dar kai taip dygsta baravykai.

Ši „liga” panaši į žvejybą. Vakare užsimerki ir matai ant ežero bangų besisupančią plūdę. Tik šį kartą vietoje plūdės mačiau baravyką. Ir kiekvienąkart užsimerkiant vis kitą.

O čia dar visokie garsūs žmonės su savo įžvalgomis ir prakeiksmais „gobšiems” lietuviams. Labai sunervino. Nesu aš nei gobšus, nei besotis…paprasčiausiai mėgstu pasidaryti atsargų ilgesniam laikui.

Mano atsakymas visiems grybautojų kritikams, o taip pat kaip reikėtų grybauti. Tvariai . Bei keletas mitų, kuriuos skleidžia grybavimo „specialistai” ir kuriuos pabandysiu sugriauti.

1. Grybų reikia rinkti daug
Iš kiekvieno lygintuvo šiandien kalba apie apie karo grėsmę. Kalba apie ginklavimąsi ir pasiruošimą karui. Nekalbėsiu apie tai ar tam yra pagrindo. Gali būti, kad yra (jei kalba). Todėl reikia ruoštis.

O kokius „ginklus” gali ruošti paprastas civilis? Suprantama kaupti maisto atsargas. Karo atveju maistas gali tapti aukso vertės. Vyrai granatas mainys į stiklainį su grybais. Todėl ruošk roges vasarą – sako lietuvių patarlė.

Pamenu kažkur girdėtą pasakojimą, kaip 1941 birželio mėnesį, kažkoks ukrainiečių inžinierius grįžo atostogų iš Maskvos į gimtą Charkovą. Ir už visus pinigus pripirko lašinių, juos dėjo į bidonus, o juos užkasė ūkiniame pastate. Jo motina ėmėsi už galvos. Visus atostoginius užkasti į žemę? Atrodė beprotybė.

Po kelių savaičių prasidėjo karas, vasaros gale vokiečiai buvo Charkove. Jų name apgyvendino karininkus, o jie turėjo glaustis ūkiniame. Tame pačiame, kur buvo užkasti lašiniai. Jie ir išgelbėjo šeimą nuo bado.

2. Rinkite tik jaunus grybus
Peraugęs, trupantis, pakežęs, sumedėjusiu kotu grybas yra nevalgomas ir netgi gali būti nuodingas. Seno grybo kotas pilnas chitino, kurio mūsų organizmas neperdirba. O jaunas atvirkščiai – pilnas baltymų ir amino rūgščių.

Man grybas turi būti tvirtas, iš pažiūros gražus. Vieninteliam grybui, kuriam galiu padaryti išimti, tai baravykui. Jam neprilygsta niekas.

3. Rinkite tik populiariausius grybus
Koks skirtumas ar valgomas ar nevalgomas tas grybas? Nesiaiškinkite. Jų priskaičiuojama keli tūkstančiai rūšių. Vieną kartą jūs kažkur kažką sumaišysite ir turėsite bėdos. Aš renku tik šiuos grybus:

Baravykai, raudonviršiai, lepšiai (paberžiai), kazlėkai (kelios rūšys), ūmėdės (kelios rūšys), voveraitės, rudmėsės, gruzdai, šilbaravykiai, makavykai…Atrodo viskas.

Ir man galvos neskauda. Apsinuodyti praktiškai neįmanoma. O jei neskiriate ūmėdės nuo žalsvosios musmirės, tada grybavimas ne jums.

4. Kotas ar kepurėlė
Grybai pilni baltymų, kuriuos sudaro taip mums reikalingos amino rūgštys. Baravyke jų yra net 22. Tačiau jų įsisavinimą stabdo kote esantis chitinas. Ir jam medėjant jo ten randasi daugiau.

Grybo kotas turi žymiai mažiau naudingų medžiagų nei kepurėlė. Yra žmonių, kurie renka tik kepurėles ir manau jie yra teisūs. Aš kotą naudoju tik tada jei jis dar yra šlapias. Pradėjęs sausėti yra šalinamas negailestingai.

5. Grybai gali pasibaigti
Visiška nesąmonė. Jie nesibaigs niekada, kad ir kiek jūs rinksite. Grybų populiacijai nei šilta nei šalta nuo to.

Dabar labai madinga viskuo kaltinti žmogų, kad jis gyvena ne taip kaip turi gyventi ir jo gyvenimo būdas yra didžiausia žala planetai. Didžiausia žalą planetai daro tie, kurie skelbia savo kvailas teorijas apie žmogaus kaltę.

Tūkstančius metų žmonės rinko grybus maistui. O buvo juk nederliaus metai, kai grybai gelbėjo nuo bado. Jie tapdavo žmonėms paskutiniu išsigelbėjimu. Juos šluodavo šluote ir jei jie sulaukė mūsų dienų, vadinasi yra neišrenkami.

Žmonės surenka tik 5-10 procentų visų miško grybų, nes jų gyvenimas labai trumpas ir mes fiziškai nespėjame jų visų atrasti tam tikrame jų vegetacijos etape kai jie tinkamiausi maistui.

Paprastas pavyzdys iš mano grybavimo istorijos. Stoviu ant kvartalinių linijų sankirtos. Viename kampe pastebiu du raudonviršius. 10-15 cm ūgio. Nupjaunu ir dedu į krepšį. Gerai apžiūriu viską aplinkui – ar nėra jų daugiau. Nėra. Smagiai linija keliauju toliau.

Maždaug po dviejų valandų ta pačia linija grįžtu atgal ir tame pačiame plotelyje pastebiu dar du raudonviršius, kurių nepastebėti anksčiau buvo neįmanoma. Vėl 10-15 cm dydžio. Vadinasi per dvi valandas išaugo. Todėl grybų užteks visiems.

6. Grybų paruošimas saugojimui. Mano patirtis
Tikriniai baravykai visi marinuojami. Tikriniai, tai tie su balta apačia arba jau paaugę ir su šviesiai žalsva apačia. Tvirčiausi ir gražiausi. Pjaustome stambiai. Būtinai dedame česnako.

Kur tik nuvažiuojame į svečius, nusivežame stiklainiuką – iš karto sulaukiame daug dėmesio. Stiklainiukas greitai ištuštėja ir visi reikalauja recepto.

Receptas paprastas: 1 l vandens, 2 šaukštai cukraus, 2 šaukštai druskos, 2 šaukštai 9 procentų acto, karčiųjų pipirų ir lauro lapai. Bet svarbiausia marinavime yra baravykų atranka ir česnakas.

Baravykai žalia apačia (šiliniai) eina į džiovinimą. Turime specialią džiovyklę, kuri dirba dieną naktį (jei yra ką džiovinti). Džiovinti baravykai išsaugo daugiau naudingų medžiagų nei marinuoti. Ir saugoti galima ilgiau.

Rudmėsės. Valgomos iš karto. Kepamos ant sviesto ir apvoliojus miltuose. Tai karališkas maistas. Aš juokauju, kad tą dieną, kai kepame rudmėses, jų paragauti galima dviejose vietose: – arba pas mus, arba Stiklių restorane.

Voveraitės. Jei jų yra daug – marinuojame, jei mažai eina kartu su kitais grybais.

Kiti grybai. Apverdame ir į šaldiklį.

Viską būtina suvartoti per 6 mėnesius. marinuotus ir džiovintus galima laikyti ir ilgiau.

7. Termiškai neapdoroti grybai
Ar galima valgyti termiškai neapdorotus grybus? Teoriškai taip – baravykus, voveraites, rudmėses. Bet žinant, kad grybai „mėgsta” savyje kaupti sunkiuosius metalus, o jų dabar aplinkui yra daugiau negu reikia, geriau neapvirtų grybų nevartoti.

8. Miško gėrybės
Grybai, uogos, riešutai yra dar viena nepriklausoma ir pigi (beveik nemokama) maisto linija. Sutinku, kad grybai nėra pats geriausias maistas ir jų dažnai ir daug neprivalgysi. Bet tai nepriklausoma maisto linija, kuri mums leidžia išlikti laisvais ir oriais žmonėmis.

Valdžiai, kuri mėgsta kontroliuoti žmones tai gali nepatikti. O mums ją išlaikyti yra labai svarbu. Tai vis tiek geriau nei ištiesti ranką valdžios išmaldai. O kai kas dar ir vieną kitą eurą užsidirba.

Mėlynes perkame iš darbščiu merginų. Jos vienas stipriausių natūralių antioksidantų sutinkamų mūsų platumose. Mūsų nacionalinis turtas.

9. Grybų perteklius
Visų grybų kuriuos parsivežame namo nei suvalgysime, nei suruošime. Dažnai tą mūsų „godumą”, kuris kyla iš grybavimo aistros pastebi vadinamieji įtakotukai, influenceriai ir nuomonės formuotojai. Aš su tuo kovoju paprastai. Grįžęs po grybavimo, greitai padarau grybų rūšiavimą ir dalis grybų eina dovanai.

Dalis žmonių bijo miško. Erkės, gyvatės, vilkai, voratinkliai, vorai, spygliai už apykaklės dažnam miesčioniui sukelia neigiamas emocijas. Todėl yra žmonių grupė, kuri mišką įsivaizduoja kaip pavojingą vietą ir stengiasi ten nekelti kojos.

Reikia pridurti, kad tokiai nuomonei susiformuoti valdžia ir jos remiami įtakotukai dėjo daug pastangų. Taip dalis žmonių buvo atkirsti nuo miško.

Štai jiems į pagalbą ir ateina tokie „ligoniai“ kaip mes. Sėdame prie telefono ir skambiname visiems, kurie dėl baimių, sveikatos, amžiaus, laiko neturėjimo negali pasigrybauti ir siūlome jiems savo grybų perteklių. Suprantama – dovanai. Win win.

10. Miškas kaip energetinių vibracijų stabilizatorius
Jau seniai pastebėjau. Jei negerai jaučiuosi reikia važiuoti į mišką. Brandų mišką. Kelios valandos miške ir jūs iki to laiko būdami praradę energetinę pusiausvyrą, staiga atsigaunate, akyse nušvinta, grįžta gyvenimo džiaugsmas.

Miško skleidžiamas elektromagnetinis dažnis iš naujo „perkalibruoja” miesto ir technologijų sudarkytą jūsų emocinį dažnį.

Po miško miegate sveikai, ramiai, lyg kūdikis. Ir sapnai lanko šviesūs.

Vaikystėje su tėvais važiuodavome visai dienai. Su maistu, pasiėmę patiesalą ir tarp grybavimo darydami nedidelį pikniką pavalgymui ir grybavimo įspūdžių aptarimui.

Skambėdavo juokingos istorijos ir čaižus mūsų (vaikų) krykštavimas. Tai buvo puikios patirtys stiprinusios šeimą.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje