infa.lt

Fenomenalios sąmonės, kitaip nei funkcinės sąmonės, negalima apibrėžti fiziniais procesais. Viskas, ką mokslas gali padaryti, tai susieti fenomenalią sąmonę su tam tikrais fizikiniais procesais.

Tačiau jis negali paaiškinti, kodėl šie procesai neveikia nesant fenomenalios sąmonės, teigia filosofas, knygos „The Mind-Body Problem and Metaphysics“ autorius Ralphas Vieras.

Pagal standartinį fizikinį modelį viskas pasaulyje, įskaitant žmogaus kūną, susideda iš 61 elementariosios dalelės. Tačiau, be smegenų, žmonės turi ir sąmonę – pirmojo asmens požiūrį į pasaulį, vidinę erdvę su spalvomis, garsais, pojūčiais ir emocijomis.

Filosofija šią vidinę erdvę vadina „fenomenaliąja sąmone”, t. y. patirtimi, kurią patiriame mėgaudamiesi kavos skoniu, stebėdami saulėlydį ar apmąstydami Romos imperiją. Mokslininkai sugaišo daug laiko ir pastangų bandydami išsiaiškinti jos prigimtį, tačiau vis dar iki galo nesupranta, kaip nesąmoningos dalelės galėjo sukurti sąmonę turintį protą.

Norint suprasti, kur yra paradoksas, svarbu suvokti, kuo fenomenali sąmonė skiriasi nuo funkcinės sąmonės. Pastaroji reiškia organizmų gebėjimą funkcionuoti tam tikru būdu – ypač tinkamai reaguoti į aplinką ar vidines būsenas.

Funkcinės sąmonės struktūrą palyginus lengva paaiškinti elementariųjų dalelių sąveika, nes tokią veiklą galima apibrėžti fizikiniais dydžiais. Su fenomenaliąja sąmone yra sunkiau. Arba net neįmanoma.

Šio pesimizmo priežastis yra ta, kad bet kuri fizikinė sistema puikiai veikia be jokios savimonės patirties. Tam, kad veiktų automatinės durys, augalas ar kompiuteris, jiems nereikia turėti sąmonės apie save.

Kai kurie ne specialistai šioje srityje teigia, kad nors sąmonę paaiškinti sunku, tai įmanoma, tereikia pakankamai ilgai galvoti apie problemą ir rasti tam tikrą santykį dalelių, kurios turės sąmonę.

Tačiau specialistai supranta, kad iš tikrųjų viskas yra daug sudėtingiau. Egzistuoja kelios hipotezės apie fizikines savybes, koreliuojančias su sąmone. Viena jų sąmonės procesus apibrėžia kaip ypatingą atskirų smegenų procesų sąveikos darbo erdvę. Kita teigia, kad sąmonė atsiranda sistemose, atitinkančiose matematinę „integruotos informacijos“ reikšmę.

Tačiau visos šios hipotezės nepaaiškina, kodėl fizinės [kūno] sistemos, susijusios su sąmone, neveikia esant režimui be sąmonės. Jos sustoja ties empiriniu pastebėjimu, kad dėl nežinomų priežasčių tam tikros fizikinės sistemos ir fenomenali sąmonė sukuria ryšį.

Jei norime paaiškinti fenomenalią sąmonę, o ne tiesiog stebėti fizikines savybes, su kuriomis ji koreliuoja, neišvengiamai nusivilsime. Pavyzdžiui, jei norime paaiškinti, kodėl vanduo kambario temperatūroje yra skystas, galime pasakyti, kad taip yra dėl vandenilinių ryšių tarp H2O molekulių stiprumo.

Šis paaiškinimas tinka, nes tarp vandenilinių ryšių silpnumo ir makroskopinių skysčio savybių yra konceptualus ryšys.

Norint fiziškai paaiškinti fenomenalią sąmonę, reikėtų tokio paties sąvokinio ryšio tarp fenomenalios sąmonės ir tam tikros fizinės veiklos. Turi būti tam tikras dalelių judėjimas, kuris akivaizdžiai negali vykti be sąmoningos patirties.

Tačiau tokio konceptualaus ryšio nėra. Taigi, daltonikas negali sužinoti, ką reiškia matyti spalvas, perskaitęs vadovėlinį regimojo suvokimo mechanizmo aprašymą.

Trūksta svarbaus loginio ryšio tarp fizikos tiriamų procesų ir juos kartais lydinčios sąmoningos patirties. Būtent dėl to fizikinis sąmonės paaiškinimas yra neįmanomas.

infa.lt: skaitant šį straipsnį akivaizdu, kad mokslas atmeta Dievą (arba aukštesnę galią) ir dvasią, kuri tam tikromis sąlygomis irgi tampa galia. Ir to pasekoje, savotiška prasme tampa aklas, kadangi net nebando tirti to, kuo netiki.

Šioje vietoje susiduriame su paradoksu – mokslas, kuris turėtų būti bešališkas ir tik tiriamasis – remiasi savo netikėjimu (kuris irgi yra neigiamo, tačiau vis tik tikėjimo, forma), kad atmestų tyrimo galimybę net neišbandžius. O gal jam liepta atmesti, ir kaip SSRS laikais įrodyti, jog „Dievo nėra“?

– Juk įrodytas Dievo buvimas iš esmės įrodytų ir tai, jog jokio mokslo, jokios fizikos nėra – viskas klostosi pagal Dievo valią ir veikia pagal jo planą. Žmonijai tereikia tik pritaikyti ją savo poreikiams.

Ir dar viena problema – netapęs Dievu dirbtiniam intelektui dvasios ir fenomenalios sąmonės neįpūsi. Nekalbant jau apie pasąmonę.