infa.lt

Olimpinių žaidynių atidarymas Paryžiuje tapo tikra dekadanso švente, rašo prancūzų „AgoraVox“ leidinys. Pasityčiojimas iš senovės krikščioniškų simbolių parodė šiuolaikinės Prancūzijos apgailėtinumą ir nuopolį – teigia straipsnio autorius, Dr Ghedia Abdelaziz.

Dieną prieš Paryžiaus olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją buvau Romoje.

Apie tai buvo plačiai kalbama per televiziją – per kelis kanalus, ypač sporto, – bet nekreipiau į tai dėmesio, turėdamas omenyje, kad nemoku Dantės kalbos. Tačiau šis nemokėjimas nesutrukdė man parašyti tokį įrašą savo „X“ (buvusioje „Twitter“) paskyroje:

„2024 m. olimpinės žaidynės dar net neprasidėjo, o sportininkai jau pradeda skųstis (kaip praneša spauda): kartoniniai čiužiniai, prastai subalansuotas maistas ir pan.

Nepaisant to, Prancūzija sumanė didžiulį renginį ir turi visas politines priemones jam įgyvendinti. Kas čia blogo?“

Tačiau mintyse pagalvojau, kad tai buvo tik nedidelė problema pradžioje. Kad tai tik maža smėlio smiltelė milžiniško pasaulinio sporto renginio krumpliaračiuose ir, kad prasidėjus žaidynėms visi trūkumai bus ištaisyti ir nuostabiame Alisos pasaulyje vėl viskas bus gerai.

Penktadienį nemačiau (per televiziją) Paryžiaus olimpinių žaidynių atidarymo, bet, sprendžiant iš socialinės žiniasklaidos, ypač „X“, pirmosios reakcijos buvo tiesiog katastrofiškos: olimpinė dvasia smuko labai žemai, tačiau triumfavo šėtono dvasia.

Nepaisant to, ir toliau kartkartėmis komentuodavau „Twitter“. Niekas negali likti abejingas olimpinėms žaidynėms.

Net jei aš asmeniškai jau seniai atsisakiau sporto, tai man netrukdo iki širdies gelmių susijaudinti pamačius gimnastą, demonstruojantį savo techninius įgūdžius, arba puolėją, pačiame jėgų žydėjime įmušusį įvartį į viršutinį kampą….

Olimpinių žaidynių atidarymo ceremonija prie Senos, turėjusi būti grandiozine švente, kažkokiu nepaaiškinamu stebuklingu būdu virto tikru šou: labai uždegančiu, nepaisant pliaupiančio lietaus, dalyvaujant įvairiausiems žmonėms. Šou, nuo kurio iki šiol tebesitaško daug seilių ir rašalo.

Šou, kuris neturi nieko bendro su sportu ir tikrai nieko bendro su kultūra. Šou, kuris priklauso istorijos šiukšlynui, nes net TOK, regis, aktyviai šalina visą šios komunikacijos nesėkmės filmuotą medžiagą iš „YouTube“ ir kitų platformų. Tiesą sakant, tai mano asmeninis požiūris.

Iš tikrųjų, žmonių jausmus įžeidė būtent Paskutinės vakarienės scena – nors ir šiek tiek pakeista, kad suklaidintų tuos, kurie ką nors išmano apie meną. Štai taip, paprastai. Šiaip ar taip, visa tai, kas vyksta, iš tiesų yra kažkoks dekadansas, neturintis nieko bendra su olimpine dvasia.

Kaip ir bet kuris „X“ naudotojas, negalėjau nekreipti dėmesio į tokią monumentalią kvailystę. Todėl išleidau savo vidinį „Esu musulmonas, bet ginsiu krikščionybę, kurią ką tik pažemino šis šėtoniškas susirinkimas. Ne, Jėzus nenusipelnė, kad jo atminimas ir paskutinė vakarienė prieš „nukryžiavimą“ – šį žodį vartoju kabutėse, nes pagal musulmonų tradiciją Jėzus nemirė – būtų šitaip voliojami purvyne.“

Galiausiai, baigiant šį trumpą rašinį, reikia pasakyti štai ką: kaip ir beveik visi pasaulyje, buvau aukštos nuomonės apie Prancūziją, Prancūziją ir jos „triptiką“ (lygybė, brolybė ir laisvė), Prancūziją ir jos tūkstantmetę istoriją, meną ir literatūrą, Prancūziją ir jos kultūrinę įtaką.

Deja, per olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją „Djadja & co“ suteršė prancūzų gaidžio įvaizdį.

Jaučiausi, lyg būčiau apipiltas lediniu vandeniu.

Ir tą akimirką galėjau galvoti tik apie tuos, kurie, paskatinti šios Paryžiaus ekstravagancijos entuziazmo, maudėsi Senoje ir kuriems aš, kaip gydytojas, siūlau patarimą:

maudytis sūrokame Senos vandenyje – tai tarsi gauti trigubą Pfizerio mRNR vakcinos dozę. Tai tik jūsų pačių rizika.