infa.lt

Ūkininkai, įsiutę dėl laboratorijose užaugintos mėsos, pradeda kovą su Europos projektu.

Raudona mėsa iš tikrųjų nėra raudona. Tai pirmoji pamoka, kurią išmokau Tor Vergatos universiteto biologijos laboratorijoje, rašo „Politico“ leidinio autorius, Alessaandro Fordas iš Romos.

„Mėsos raudonumas atsiranda dėl kraujo, o čia kraujo nėra“, – sakė biotechnologijų docentas Cesare Gargioli, kai sėdėjome jo kabinete ir žiūrėjome vaizdo įrašą, kuriame iš 3D spausdintuvo sukosi balti, permatomi makaronai, atrodantys kaip balinti spagečiai iš mano močiutės makaronų gaminimo mašinėlės. Bet tai nėra kažkas, ką galėtų atpažinti mano aštuoniasdešimtmetė nonna.

„Tai yra centimetras raumenų ir trys sluoksniai riebalų“, – pasigyrė 52 metų akademikas apie mėsą, kurią jis pradėjo gaminti 2021 metais. „Tai buvo mūsų pirmasis prototipas.“ Nuo to laiko jis stengėsi padidinti jos vizualinį patrauklumą, formuodamas ją į paplotėlį ir įvesdamas spalvos brūkšnelius bei žiupsnelius burokėlių ekstrakto dėl spalvos.

Tačiau jei Gargioli nori, kad vartotojai valgytų tokius produktus kaip jo, vien tik pridėti rožinį atspalvį nepakaks. Petri lėkštelėje iš gyvūnų ląstelių užauginta jautiena yra tokia prieštaringai vertinama, kad net neturi sutarto pavadinimo.

Jos šalininkai ją vadina „ląstelių“, „kultivuota“ ar „nežudoma“ mėsa, o priešininkai – „sintetine“, „netikra“ ar net „Frankenšteino“ mėsa. Tiesiogine prasme tai laboratorijoje užauginta mėsa.

Technologijų lyderiai šį naują maistą, kuris yra vienas iš klimatui nekenksmingų gyvūnų mėsos pakaitalų, vadinamų „alternatyviais baltymais“, įvardija kaip sprendimą, kaip išmaitinti didėjančią pasaulio populiaciją, nes mėsos paklausa nuolat auga, nors gyvuliai daro didelį poveikį žemei, vandeniui ir aplinkai.

Tačiau, kadangi žemės ūkio politika yra itin karštligiškos būklės, laboratorijoje užauginta mėsa tapo absoliutaus pasipriešinimo taikiniu. Pamirškite GMO, ukrainietiškus grūdus ar godžias tarptautines korporacijas – tai vienas karščiausių kovos už tai, kaip Europa gamina maistą, taškų.

„Tokia praktika kelia grėsmę pirminiams ūkiuose taikomiems metodams ir tikriems maisto gamybos būdams, kurie yra Europos ūkininkavimo modelio pagrindas“, – teigiama Italijos, Prancūzijos ir Austrijos vyriausybių sausio mėnesį Europos Sąjungos Tarybai pateiktame pranešime, kurį pasirašė dar devynios šalys.

Tai drąsus teiginys, turint omenyje, kad laboratorijoje užauginta mėsa dar net nepateko į Europos rinką.

Tiesa ta, kad alternatyvūs baltymai sujaukė Europos žemės ūkio nervus, kvestionuodami daugiau nei pusę amžiaus trukusį konsensusą dėl ES bendrosios žemės ūkio politikos. Briuselyje ji žinoma BŽŪP santrumpa ir yra dosni subsidijų programa, pagal kurią ūkininkams kasmet išmokama 45 mlrd. eurų pajamų paramos ir kuriai iš viso skiriama trečdalis bloko biudžeto.

BŽŪP, oficialiai skirta ūkininkų pajamoms apsaugoti, yra stambi, gyvulius mylinti melžiama karvė, kuri paskatino gyvulininkystės industrializaciją Europoje ir pastaraisiais dešimtmečiais lėmė tokią stulbinančią perprodukciją, kad susidarė pieno ežerai ir jautienos kalnai.

Ši politika yra neabejotinai svarbiausia ES politika, ji yra Europos projekto pagrindas, integracijos ir kaimo stabilumo pamatas.

Alternatyvūs baltymai, pavyzdžiui, augalinės kilmės mėsa ir gėrimai, jau dabar mažina šios struktūros dalį, nes palaipsniui mažina gyvulinės mėsos ir pieno produktų pardavimus.

Didžiųjų ūkininkų sąjungos įspėja, kad jei laboratorijoje užauginta mėsa užims dar vieną gabalą, BŽŪP gali pasiekti lūžio tašką. Ji turės arba padidinti savo biudžetą (politiškai neįgyvendinama), arba stebėti, kaip gyvulininkystės ūkiai nustoja būti finansiškai gyvybingi, radikaliai pakeisdami Europos gilumą (politiškai nepopuliaru).

Jų teigimu, sugriaukite BŽŪP ir galbūt sugriausite ES.

Europos melžiama karvė

BŽŪP atsiradimo istorija prasideda nuo Sicco Mansholto. Olandų ūkininkas Mansholtas Antrojo pasaulinio karo metais įsitraukė į pasipriešinimą ir rūpinosi maisto skirstymu pogrindininkams. Karo pabaigoje milijonai žmonių badavo, o Europos žemės ūkis buvo sugriautas.

Mansholtas buvo skubiai paskirtas žemės ūkio ministru ir jam buvo pasakyta, kad Nyderlanduose maisto liko vienai savaitei.

Sumaniai planuodamas ir kontroliuodamas kainas jis išvengė katastrofos. Po dešimties metų Mansholtas šias pamokas perkėlė į Briuselį, kur tapo pirmuoju naujai sukurtos Europos bendrijos žemės ūkio komisaru ir 1962 m. įvedė BŽŪP.

Programa nustatė fiksuotas žemės ūkio produktų kainas, nustatė importo tarifus ir užtikrino valstybės intervenciją svyruojančioje rinkoje.

Tai buvo lemtingas momentas, padidinęs Europos Komisijos biudžetą – BŽŪP tuo metu teko trys ketvirtadaliai visų išlaidų – ir įrodęs, kad besikurianti politika gali įveikti nacionalinius interesus.

Pamirškite anglį ir plieną, – sakė Vageningeno universiteto maisto ir žemės ūkio politikos docentas Jerunas Kandelis (Jeroen Candel): „Europos projektas prasidėjo nuo žemės ūkio“.

Šiandien ES prisimena Mansholtą kaip maisto saugumo šalininką. „Antrojo pasaulinio karo pabaigoje matęs baisų badą Nyderlanduose, Mansholtas buvo įsitikinęs, kad Europa turi tapti savarankiška ir kad visiems turi būti užtikrintas stabilus maisto už prieinamą kainą tiekimas“, – rašoma Komisijos interneto svetainėje.

Vis dėlto, daugelio Europos žemės ūkio politiką tyrinėjančių žmonių nuomone, jo palikimas yra sudėtingesnis. „Egzistuoja mitas, kad BŽŪP buvo sukurta siekiant apsirūpinti maistu, – sakė Kandelis. „Iš tikrųjų ji buvo skirta ūkininkų skurdui [ir] naujoms ES eksporto galimybėms sukurti“.

Abu šiuos tikslus puikiai atitiko gyvulininkystė, kurios kainos yra didesnės ir stabilesnės nei pigių ir nepastovių grūdų. „Gyvulininkystės skatinimas niekada nebuvo aiškus tikslas“, – sakė Kandelis, tačiau galiausiai visi pinigai buvo skirti gyvulininkystei.

„Ši sistema buvo labai sėkminga. Europa greitai tapo savarankiška, labai padidėjo produktyvumas, stabilizavosi ūkininkų pajamos“, – pridūrė jis.

Tačiau devintajame dešimtmetyje ši sistema sukėlė naujų problemų: perprodukciją, agrochemijos naudojimą, mažėjančią biologinę įvairovę, dirvožemio eroziją. Pirmąja BŽŪP reforma 1984 m. ūkininkams buvo nustatyti gamybos apribojimai; kitomis reformomis buvo atsisakyta fiksuotų kainų, nustatyti aplinkosaugos įsipareigojimai ir išplėsta parama mažesniems ūkiams. Nė viena reforma nedrįso paliesti gyvulių.

Sektorius murmėjo ir prisitaikė, bet termometro stulpelis vis kilo. Jungtinių Tautų duomenimis, 2006 m. gyvulininkystė išmetė 18% pasaulio šiltnamio efektą sukeliančių dujų, t. y. daugiau nei visas transportas kartu sudėjus. Nepaisant to, daugiau kaip 80% BŽŪP subsidijų buvo skiriama gyvulininkystei, kuri sudarė tik 65% Europos baltymų ir 35% kalorijų.

2019 m. mėšlas pagaliau išlindo iš ventiliatoriaus. Žaliųjų rinkimų banga paskatino Komisijos pirmininkę Ursulą von der Leyen inicijuoti Europos žaliąjį kursą – radikalų bloko dekarbonizacijos planą.

Pagal šią visa apimančią darbotvarkę vadinamojoje strategijoje „Nuo ūkio iki stalo“ nustatyti drąsūs tikslai: pažaboti gamyklų ūkių taršą, perpus sumažinti antimikrobinių medžiagų, skirtų gyvuliams, vartojimą, sumažinti per didelį mėsos suvartojimą ir skatinti augalinę mitybą.

Ūkininkai ėmė siautėti – dar labiau po to, kai Nyderlandų teismas nusprendė, kad šalies žemės ūkis turi smarkiai sumažinti azoto, kuris iš galvijų mėšlo patenka į orą, vandenį ir dirvožemį, išmetimą.

Visame žemyne kaimo žmonės blokavo miestus ir greitkelius, taip nustatydami naują žemės ūkio nepasitenkinimo normą, dėl kurios maistas, ypač laboratorijose užauginta mėsa, buvo įtrauktas į viso bloko kultūrinį karą.

Politinė kiaulė

Uoliausias šio karo karys yra Ettore Prandini. Pasipuošęs dizainerio kostiumu ir aštria šukuosena, 51 metų lombardietis įkūnija itališką mandagumą ir gegužės pradžioje kasmetinėje Parmos maisto produktų mugėje mane pasitinka šiltu rankos paspaudimu ir magnetiniu žaliu žvilgsniu.

Būdamas didžiausios Italijoje ir trečios pagal dydį Europoje ūkininkų sąjungos „Coldiretti“ prezidentas, Prandini yra žemės ūkio aristokratas – ir jis elgėsi taip, kaip reikia, su nesudėtinga elegancija dėstydamas savo argumentus prieš alternatyvius baltymus. Tačiau įjunkite kamerą arba pastatykite jį ant scenos, ir Prandini praktiškai tampa pasiutęs.

„Net nevadinkime to maistu“, – prieš kelias minutes ‚Coldiretti‘ renginyje sušuko jis. Jis teigė, kad laboratorijoje užauginta mėsa yra „nesusipratimas“, kai minia šaipėsi, o Italijos visuomenės atstovai – gubernatoriai, kardinolai, žandarmerijos aukšto rango pareigūnai – maišėsi lauke tarp saliamio pavyzdžių.

Praėjusiais metais vykusiame proteste teko sutramdyti Prandini po to, kai jis susidūrė su dviem kairiųjų pažiūrų Italijos parlamentarais, kurie laikė laboratorijoje užaugintą mėsą ginančius ženklus.

Jis nuolat pasirodo per televiziją, kur audringai gina gyvulininkystę ir propaguoja sąmokslo teorijas, įskaitant mintį, kad Didžioji farmacija slapta finansuoja alternatyvių baltymų mokslinius tyrimus, kad vartotojai susirgtų ir taip padidintų vaistų pardavimus.

Mokslininkas Gargioli apibūdino Prandini kaip bene įtakingiausią naujų maisto produktų kritiką ir žmogų, sukėlusį įnirtingą požiūrį į laboratorijoje užaugintą mėsą. „Viskas gimė iš šio Coldiretti lapelio“, – sakė Gargioli, skaitydamas dokumentą savo laboratorijoje Romoje.

2021 m. lapkritį išleistas pirmasis „Tiesos dosjė“ pavadintas „5 Frankenšteino mėsos melagystės“. „Viskas, kas čia parašyta, yra beveik visiškai [klaidinga], – atsiduso Gargioli. „Ir iš to atsirado įstatymo projektas“.

Jis turėjo omenyje praėjusių metų svarbų įvykį, kai premjerės Giorgia Meloni dešiniojo sparno vyriausybė pirmoji pasaulyje uždraudė laboratorijoje užaugintos mėsos gamybą ir pardavimą, nustatydama pažeidėjams 150 000 eurų baudą.

Tai buvo padaryta nepaisant to, kad laboratorijoje užaugintos mėsos dar net neleidžiama vartoti Europoje – tam reikia praeiti maždaug dvejus metus trunkantį Europos maisto saugos tarnybos (EFSA) patvirtinimo procesą.

Mokslininkai ir opozicijos politikai pasmerkė Italijos žingsnį kaip keistą pozą. „Mes kalbame apie nieką, apie dalyką, kuris neegzistuoja. Tai tik ideologinė kova, kurią jie nori iškelti dėl rinkimų tikslų“, – sakė 5 žvaigždžių judėjimo parlamento narys Alessandro Caramiello, atstovaujantis savo frakcijai žemųjų rūmų žemės ūkio komitete. „Jie žaidžia žmonių baime“.

Žemės ūkio ministras Francesco Lollobrigida, kuris taip pat yra Meloni svainis, tapo viešuoju šio draudimo veidu, nuolat skelbdamas, kad nori apsaugoti Italiją nuo alternatyvių baltymų rykštės. „Jie kelia grėsmę ūkininkų pajamoms“, – sakė F. Lollobrigida Parmoje, valgydamas regioninių sūrių porciją.

Tai viskas? „Jie [taip pat] yra potenciali grėsmė žmonių sveikatai, aplinkai, darbo vietoms ir Europos tapatybei, kultūrai bei civilizacijai“, – užbaigė jis.

Briuselio efektas

Italijoje užviręs ginčas dėl laboratorijoje užaugintos mėsos peržengė šalies sienas, nes jos šalininkai ėmėsi kovos užsienyje. Kol Lollobrigida rinko paramą savo notai ES Tarybai, Prandini „keliavo po Europą, bandydamas įtikinti kitas valstybes nares taip pat priimti draudimus“, – sakė Robertas Džounsas (Robert Jones), laboratorijoje užaugintos mėsos lobistų organizacijos „Cellular Agriculture Europe“ prezidentas.

Vengrija ir Rumunija svarsto galimybę įvesti panašias priemones, nors atrodo, kad Italijos embargas gali pažeisti ES bendrosios rinkos taisykles.

Briuselyje už žemės ūkį atsakingas Komisijos narys Januszas Wojciechowskis mielai pasekė šiuo pavyzdžiu, siekdamas išbraukti alternatyvius baltymus iš savo institucijos aplinkosaugos pasiūlymų.

„Pagal prašymą iš teksto pašalinome visas nuorodas į „baltymus“ (t. y. laboratorijoje pagamintą mėsą)“, – vasarį, kai Komisija ruošėsi pristatyti naują išmetamųjų teršalų mažinimo tikslą, elektroniniu paštu Wojciechowskio komandai atsiuntė klimato komisaro kabineto narys.

JAV respublikonai atkreipė dėmesį, ir dešiniosios Floridos ir Alabamos valstijos jau uždraudė šį maistą, o buvęs kandidatas į prezidentus Ronas DeSantis pareiškė, kad „Florida kovoja prieš pasaulinio elito planą priversti pasaulį valgyti Petri lėkštelėje užaugintą mėsą“, ir pagyrė Meloni.

„Turime uždrausti netikrą mėsą, kad išgelbėtume planetą!!!“ Donaldas Trampas jaunesnysis paskelbė „X“ tinkle.

Europoje pasipriešinimas kilo per šių metų žemdirbių protestus, kurių vis dar neįmanoma lengvai interpretuoti. Kai kurie protestavo prieš dyzelino subsidijų panaikinimą. Kiti skundėsi dėl nesąžiningos importo konkurencijos.

Dažnas taikinys buvo pernelyg didelė BŽŪP biurokratija ir aplinkosaugos priemonės. Taip pat ir didžiųjų maisto pramonės įmonių bei mažmeninės prekybos tinklų kainų didinimas.

Tačiau baimė dėl alternatyvių baltymų taip pat sklandė protesto stovyklose kartu su kepsninėse kepamos mėsos kvapu. Labiausiai ji buvo juntama Italijoje, kur daugelį metų skambėję griežti Coldiretti ir konkuruojančios sąjungos Confagricoltura perspėjimai sukėlė masinę paniką.

„Maistas negimsta laboratorijoje“, – rašoma dešimtyse plakatų, kuriuos ūkininkai iškėlė per šių metų pradžioje vykusį žygį į Romą, o vienas protesto akcijos lyderis sakė, kad greičiau mirtų nei valgytų laboratorijoje užaugintą mėsą.

Nerimo vėjai papūtė ir į Prancūziją, kur antroji pagal dydį Europos ūkininkų sąjunga FNSEA sausio mėnesį E. Macrono vyriausybei pateikė slaptą reikalavimų sąrašą. Kitą savaitę ministras pirmininkas Gabrielis Attalis pasmerkė alternatyvius baltymus.

„Pasakysiu labai aiškiai: ne, sintetinė mėsa neatitinka mūsų prancūziškos mitybos sampratos“, – sakė jis vienoje kalboje, tuo pačiu apribodamas augalinės mėsos ženklinimą.

Tai nepadėjo. Per ES rinkimus abiejose šalyse kraštutiniai dešinieji pasiekė didelių laimėjimų: G. Meloni „Fratelli d’Italia“ gavo keturis kartus daugiau vietų, o Marine Le Pen „Nacionalinis susivienijimas“ surinko dvigubai daugiau balsų nei prezidento Emmanuelio Macrono centristai.

Neaiški ateitis

Kilus panikai, verta paminėti, kad įprastiniams mėsos gamintojams laboratorijoje užaugintos mėsos grėsmė dar gana toli už horizonto. Nyderlandai, Danija ir Vokietija pirmauja maisto inovacijų srityje, tačiau, pasak pramonės atstovų, net ir tokių šalių čempionai, kaip olandų „Mosa Meat“, per 3-5 metus negalės tiekti produkcijos restoranams, o per 5-10 metų – papildyti prekybos centrų lentynų.

Moksliniai tyrimai yra brangūs, o rizikos kapitalo finansavimas nuo 2022 m. išseko.

Pirmasis laboratorijoje užaugintas mėsainis kainavo apie 300 000 eurų, už jį sumokėjo vienas iš „Google“ įkūrėjų Sergejus Brinas, o 2013 m. jis buvo suvalgytas spaudos konferencijoje Londone.

Grįžęs į savo Romos laboratoriją, Gargioli pasikrapštė barzdą, kai paklausiau, kokia kaina yra dabar. „50-100 gramų gabalėlis? „Apie 2 000 eurų“, – apskaičiavo jo bendradarbė, habilituota mokslų daktarė Klaudija Fuoco, o Gargioli linktelėjo galva.

Nors laboratorijoje užauginta mėsa greičiausiai yra vienintelis produktas, galintis tiksliai atkartoti įprastos mėsos skonį, tekstūrą ir sultingumą, šiuo metu gyvulių pelną mažina banalesni vegetariški mėsainiai.

Augalinės kilmės mėsa ir pienas užima apie 5-10% ES rinkos, ir ši dalis nuolat auga, nes visame bloke esą mažėja mėsos ir pieno produktų vartojimas.

Tikslioji ir biomasės fermentacija taip pat žengia į priekį. Tai technologija, kai mikrobai, maitinami cukrumi pramoninio dydžio alaus rezervuaruose, dauginasi ir išskiria baltymo molekules, sunaudodami tam tik dalį vandens, žemės ir energijos, kuriuos sunaudoja gyvuliai.

Mėsos kaip tokios gaminti negalima, bet galima gaminti riebalus ir baltymus, kurie papildytų esamus vegetariškus mėsainius.

Šis metodas yra daug pigesnis nei mėsos auginimas laboratorijoje, sakė Džordžas Monbiotas (George Monbiot), garsiausias Didžiosios Britanijos aplinkosaugos žurnalistas ir knygos „Regenesis: „Regbiot“, autorius, parašęs knygą ‚Išmaitinkime pasaulį, nesunaikindami planetos‘.

„Įrengę gamyklą, jūs iš tikrųjų tik auginate mikrobus kubile“, – sakė jis. „Tai nėra sudėtinga.“

Taigi, atsižvelgiant į tai, kad laboratorijoje užauginta mėsa net nėra tas alternatyvusis baltymas, dėl kurio gyvulininkai greičiausiai bankrutuos, ką apie Europos politiką sako tai, kad būtent jis jiems kelia didžiausią nerimą, kursto sąmokslo teorijas ir poliarizuoja žemės ūkio politiką?

Galbūt, – svarstė Niujorko universiteto maisto studijų profesorius Fabio Parasecoli, – kaip ir klimato, migracijos ir būsto klausimais, Europos kraštutinių dešiniųjų partijos rado dar vieną raudoną skudurą žmonių pykčiui dėl besikeičiančio pasaulio sugerti.

Tai, ką jis vadina „gastronominiu nacionalizmu“, auga bloke, nes populistai telkia paramą, žadėdami apsaugoti „tradicinį maistą“.

„Viskas sukasi apie „dar kartą patvirtinkime nacionalinį suverenitetą ES atžvilgiu“, o tai apima žemės ūkio politiką, laboratorijose auginamą mėsą, imigracijos politiką. Taigi, tai platesnio diskurso dalis“, – sakė jis man.

Kaip ir kaltinant migrantus dėl nedarbo, daug lengviau pulti išorės priešą, nei spręsti tikrąsias ūkininkų problemas: kainas keliančius mažmenininkus, oligopolines agrochemijos bendroves ir klimato kaitos sukeltus ekstremalius orus.

Kitaip tariant, ūkininkai turėtų nerimauti dėl savo pragyvenimo šaltinių ne dėl Gargioli laboratorijoje Romoje verdančios baltos jautienos. Jo žiniomis, ji neturi jokių ES, BŽŪP ar pramonę žlugdančių savybių.

Didesnė rizika ūkininkams yra ta, kad jų įniršis ir iš jo kylanti politika užgniauš politikos formavimą, kuriuo siekiama spręsti juos kamuojančias problemas. Technologines tendencijas ir vartotojų pageidavimus galima sulaikyti tik trumpam. Kyla klausimas, ką ūkininkai ir ES turėtų daryti, kad prisitaikytų, reziumuoja „Politico“ autorius.