infa.lt

CNN nuotrauka (2017 m.)

Visose apklausose Prancūzijoje pirmauja kraštutiniai dešinieji, rašo „Bloomberg“ agentūra. Tai erzina Vokietiją, įkvepia Italiją ir mažina paramą Ukrainai. Autoriaus nuomone, iš viso to naudos turės tik Vladimiras Putinas.

Prancūzijoje dar net neprasidėjo dviejų turų pirmalaikiai parlamento rinkimai, o Rusijos lyderis Vladimiras Putinas jau galvoja, ar laimėjo loterijoje.

Emmanuelio Macrono susilpnėjimas ir jo kraštutinių dešiniųjų oponentės Marine Le Pen iškilimas, kuri, apklausų duomenimis, yra favoritė eilėje formuojant kitą Prancūzijos vyriausybę, remdamasi prieš imigraciją nukreipta platforma, pripompuotoje biudžeto parama, jau sukėlė sumaištį Europoje, nes sąjungininkai baiminasi, kad prie derybų stalo neteks stipraus Kijevui ir Europai palankaus balso, ir baiminasi ilgus metus truksiančios vidinės kovos.

Europa dabar turėtų veikti visu pajėgumu, tačiau atrodo, kad Prancūzijos ir Vokietijos variklis sustojo, o kancleriui Olafui Scholzui trukdo suskilusi koalicija ir stiprėjanti kraštutinė dešinė.

Nors šią savaitę vykusiame aukščiausiojo lygio susitikime Europos Sąjungos vadovai, parėmę Ursulą von der Leyen antrai Komisijos vadovės kadencijai, sudarė įspūdį, kad „viskas gerai”, nesutarimai dėl strateginių prioritetų grasina sužlugdyti tolesnę pažangą.

Štai jums ir E. Macrono svajonė apie Europą, kuri po „Brexit” tvirčiau stovi ant kojų. Buvęs užsienio reikalų ministras ir Europos Komisijos narys Michelis Barnier, kuris tiesiogiai prižiūrėjo skaudų, užsitęsusį ir skausmingą Didžiosios Britanijos išstojimą, šią savaitę uždavė klausimą: ar nėra taip, kad prancūzai tik aštuoneriais metais atsilieka nuo populistų sprogimo Jungtinėje Karalystėje?

Žinoma, Marine Le Pen „Nacionalinis susivienijimas“ nebeketina išstumti Prancūzijos iš euro zonos ir visomis išgalėmis stengiasi nutraukti ryšius su Rusija bei sušvelninti proputinišką retoriką.

Tačiau partija yra priešiška tolesnei integracijai ir nori, kad Europos Sąjungos įtaka būtų dozuota, be to, sumažinti įmokas į jos biudžetą. Kalbant apie Ukrainą, Džordanas Bardela (Jordan Bardella), antrasis žmogus partijoje po M. Le Pen, yra sakęs, kad nori išvengti eskalacijos ir neleis siųsti prancūzų karių.

Jis nori konfrontuoti su E. Macronu, kurio konstitucinį vyriausiojo kariuomenės vado vaidmenį Marine Le Pen pavadino tik „garbės titulu”.

Donaldo Trampo (Donald Trump) siekiui sugrįžti į Baltuosius rūmus įgaunant pagreitį, Europai mažiausiai reikia vidinių nesutarimų ir badymo pirštais. Tačiau būtent tam turėtume ruoštis, rašo autorius.

Prancūzijos lyderio, kuriuo Vokietija turėtų sekti, įvaizdis tirpsta. Dėl politinio nestabilumo Paryžius taps našta euro zonos finansams ir rizikingu partneriu įgyvendinant didelius projektus.

Tai savo ruožtu dar labiau sumažins tikimybę, kad Vokietija imsis iniciatyvos ir imsis vadovauti drąsioms iniciatyvoms. Berlyno frankofilų elitas įsiutęs, kad E. Macronas sukėlė pavojų Europos projektui.

Ir, kol Europos „šlubieji antinai“ išsivaikšto kas kur, italė Giorgia Meloni aiškiai pastebėjo galimybę užpildyti vakuumą. Kylanti dešiniųjų žvaigždė prastūmė savo frakciją į trečiąją vietą, išstumdama E. Macrono centristus liberalus, ir siekia suvienodinti Europos gynybos išlaidas.

Tačiau Italija turi savų problemų dėl biudžeto nesutarimų su Briuseliu, o Meloni praeityje ne visada gerai sutarė su Marine Le Pen. Šolzas, kuris gali tikėtis kadenciją baigiančio Nyderlandų ministro pirmininko Marko Ruttės paramos, nesunkiai atmetė raginimus dėl bendro gynybos finansavimo.

Tai liūdnas buvusių Šiaurės ir Pietų kovų, susilpninusių Europos įtaką pasaulyje, pasikartojimas.

Žinoma, gali būti, kad ne viskas baigsis taip, kaip pageidauja Putinas. Autorius Viljamas Drozdiakas, savo knygoje E. Macroną pavadinęs „paskutiniuoju Europos prezidentu“, man prisipažino, kad tikisi, jog jei M. Le Pen partija suformuos vyriausybę, dabartinis Prancūzijos vadovas tik sustiprins savo poziciją Europos fronte ir ieškos bendraminčių sąjungininkų.

Vienas iš galimų tikslų – Lenkija, trečioji Veimaro trikampio viršūnė kartu su Prancūzija ir Vokietija. „Macronas ir Donaldas Tuskas sutaria dėl pozicijų“, – sako Drozdiakas.

Kita galima partnerė – Jungtinė Karalystė, kuri kai kuriais klausimais, pavyzdžiui, gynybos, yra artimesnė Prancūzijai nei Vokietijai ir kurios leiboristų lyderio Keiro Starmerio komanda siekia užmegzti darbinius santykius su Paryžiumi.

Europa įžengia į neištirtus vandenis: Prancūzija grimzta į kraštutinių dešiniųjų valdymą, Vokietija bando pritaikyti savo globalizacijai palankų ekonomikos modelį prie naujos prekybos realybės, o JAV gali vėl išrinkti Europos nekenčiantį prezidentą, kuris pirmenybę teikia sandoriams, o ne aljansams.

Jei kuris nors lyderis per ateinančius kelis mėnesius ir miegos ramiai, tai bus V. Putinas.