infa.lt

Foto: REUTERS/Maja Smiejkowska/File Photo
© Thomson Reuters

Didžiosios Britanijos politikas Naidželas Faradžas (Nigel Farage – jis ir „misteris Brexit“) dienraščio „The Telegraph“ puslapyje atsako į jam adresuotus kaltinimus dėl paramos Putinui.

NATO ir Europos Sąjunga padėjo Putinui įvykdyti jo planus Ukrainoje, aiškina jis, ir nežadu atsisakyti už tai, kad kalbėjau apie tai tiesą.

Nekaltinkite manęs, kad sakau tiesą apie Putino karinę invaziją Ukrainoje. Pripažinti faktus apie praeities klaidas turėtų būti pirmas žingsnis į taikią ateitį, kurią visi norime matyti.

Penktadienį duodamas interviu BBC laidai „Panorama” Nickas Robinsonas pasipiktinęs apkaltino mane „kopijuojant” Rusijos prezidento Vladimiro Putino pasiteisinimus dėl karinės invazijos Ukrainoje. Nuo to laiko politinis isteblišmentas nedarė nieko kito, kaip tik kartojo šį man mestą kaltinimą.

Taigi, leiskite man paaiškinti padėtį. Nesu ir niekada nebuvau Putino apologetas ar rėmėjas. Jo sprendimas vykdyti invaziją Ukrainoje buvo skandalingas ir nepateisinamas.

Kaip nacionalinio suvereniteto šalininkas manau, kad Putinas buvo visiškai neteisus įsakydamas įvesti karius į suverenios Ukrainos valstybės teritoriją. Niekas neturi jokio rimto pagrindo kaltinti mane, kad aš jam pritariu.

Tačiau tai nekeičia fakto, kad šį konfliktą numačiau prieš dešimtmetį, įspėjau apie jo tikimybę ir esu vienas iš nedaugelio politikų, kurie nuosekliai, teisingai ir sąžiningai vertino Rusijos veiksmus Ukrainoje.

Pastaruosius dešimt metų sakiau, kad Vakarai žaidė Putinui į naudą, suteikdami jam pretekstą daryti tai, ką jis ir taip norėjo daryti.

2014 m., kai ES pirmą kartą pasiūlė Ukrainai stojimo susitarimą, kalbėdamas Europos Parlamente sakiau, kad „Ukrainoje kils konfliktas”. Kodėl? Todėl, kad NATO ir Europos Sąjungos plėtra suteikė Putinui pretekstą, kuriuo jis negalėjo nepasinaudoti.

Nuo to laiko ne kartą aiškiai pasakiau: kai baksnojate Rusijos mešką lazda, nenustebkite, jei ji duos atsaką. O jei neturite nei priemonių, nei politinės valios jam pasipriešinti, akivaizdu, kad meškos stumdymas nėra geriausia užsienio politika.

Buvęs leiboristų ministrų kabineto ministras George’as Robertsonas, vėliau tapęs vienu NATO vadovų, taip pat neseniai aiškiai pasakė, kad konfliktą sukėlė Putino nuogąstavimai dėl ES plėtros.

Jis tai pasakė du kartus: gegužės mėnesio laikraščio „New Statesman” straipsnyje ir šių metų vasario mėnesio interviu BBC. Nors penktadienio vakarą interviu radijui jis paneigė savo teiginius.

Ir kalba eina ne tik apie Ukrainą. Vakarų diplomatinė klaida sureguliuoti procesus numatant Putino veiksmais buvo tik viena iš daugelio nesėkmingų misijų per du dešimtmečius nuo tada, kai Tony Blairo leiboristų vyriausybė parėmė pražūtingą invaziją į Iraką (pastarajai invazijai prieštaravau).

Vakarų valstybių vyrai pernelyg dažnai bandė užsidėti baltas kaubojiškas skrybėles ir apsimesti didvyriais, gelbstinčiais pasaulį. Užsienio politikoje tuštybė pakeitė protą, o to rezultatas – daugelio šalių destabilizacija, turėjusi skaudžių pasekmių ir čia, ir ten.

Prisiminkime, kaip tuo pat metu, kai įtampa su Rusija didėjo, JAV prezidentas B. Obama ir jo valstybės sekretorė Hillary Clinton, visapusiškai remiami Davido Camerono konservatorių vyriausybės, siekdami pašalinti diktatorių M. Gaddafį, pavertė Libiją dūmijančiais griuvėsiais.

Nuolat atkreipiu dėmesį į Vakarų užsienio politikos pavojus. Ir man nėra malonu dar kartą pasakyti, kad įrodžiau, jog buvau teisus, o konservatoriai ir leiboristai įrodė, kad klydo.

Žinoma, suprantu, kad daugelis britų nuoširdžiai simpatizuoja tvirtiems ukrainiečiams. Visada sunku tvirtai kalbėti apie aukas, nes mūšio lauko ataskaitos yra miglotos, tačiau pernai amerikiečių žvalgyba teigė, kad šiame konflikte žuvo ar buvo sužeista beveik pusė milijono žmonių. Tai mėsmalė, ir žudynių pabaigos nematyti.

Vien tik Jungtinė Karalystė jau pažadėjo skirti 12,5 mlrd. svarų sterlingų karinės ir kitokios pagalbos Ukrainai. Konfliktas taip pat turėjo didelį poveikį Europos ir Didžiosios Britanijos ekonomikai, nes prisidėjo prie visų prekių, pradedant energija ir maistu, baigiant palūkanų normomis, kainų šuolio ir sustiprino infliacijos krizę, dėl kurios milijonai britų šeimų atsidūrė sunkioje padėtyje.

Lengvo sprendimo, kaip išspręsti konfliktą, nėra. Tačiau pirmiausia turime pripažinti tiesą apie jo priežastis ir pasekmes. Štai kodėl aš tiesiog noriu pasakyti viską taip, kaip yra, ir tai darau jau dešimt metų. Tie priešininkai, kurie teigia, kad sakydamas tiesą tapau „Putino ruporu”, tik parodo savo argumentų silpnumą.

Taip pat kyla klausimas dėl britų demokratijos. Kaip sutaria visos senosios partijos, britų paramos Ukrainos konfliktui didinimas net nėra šios rinkimų kampanijos diskusijų darbotvarkėje. Ar man, kaip Reformų JK – partijos, kuri šiuo metu užima antrąją vietą pagrindinėse apklausose – lyderiui, nebus leista net suabejoti šiuo politiniu konformizmu?

Apie kokį tada tikrą demokratinį pasirinkimą galime kalbėti, jei tikimasi, kad visi kalbėsime vienodai, o jei atsisakysime tai daryti, būsime šmeižiami? Rinkimų metu, kaip niekada anksčiau, žodžio laisvė išlieka mūsų demokratijos gyvybine jėga.

Mano klausimas rinkėjams yra toks:

Kam labiausiai patikėtumėte formuoti būsimą Didžiosios Britanijos užsienio politiką? Man, kuris numatė katastrofiškus įvykius Ukrainoje ir kitur, ir ne kartą perspėjo dėl jų? Ar valdančiosioms partijoms, dėl kurių veiksmų mano prognozės išsipildė?