infa.lt

Kadras ir filmo „Vakarų fronte nieko naujo” pristatymo

Vis labiau dundant karo būgnams, aiškėja nemaloni tiesa – patrankų mėsa norinčių tapti žmonių pasaulyje stipriai mažėja. Mažai padeda ir patriotiniai šūkiai.

Vakarų jaunimas nėra pasirengęs aukotis, rašo „Politico” straipsnio autorius. Kaip rodo apklausos, didelė dalis nenori ginti ne tik sąjungininkų, bet net ir savo šalies.

„Atpildas už nežabotą tironiją yra jaunų ir drąsių žmonių kraujas”, – sakė J. Bidenas per sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje metinių minėjimą. Tačiau neatrodo, kad Vakarų šalių jaunimas norėtų mokėti tokią kainą.

Kai ukrainiečiai ragina Vakarus aprūpinti juos papildomais ginklais, sugriežtinti ekonomines sankcijas Rusijai ar konfiskuoti jos turtą, jie visada prideda tą patį perspėjimą, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nesustos Ukrainoje.

Vakarų lyderiai antrina šiems V. Zelenskio gąsdinimams, perspėdami, kad dėl Rusijos „noro suvienyti protėvių žemes” Europa įžengė į „prieškarinę erą”, kaip sakė Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas.

„Nenoriu nieko gąsdinti, bet karas nebėra praeities sąvoka. Jis yra realus, ir jis prasidėjo prieš dvejus metus. Šiuo metu labiausiai neramina tai, kad galimas tiesiog bet koks scenarijus. Žinau, kad tai skamba žudikiškai, ypač jaunajai kartai, bet turime priprasti prie to, kad prasidėjo nauja, prieškarinė era”, – kovo mėnesį sakė D. Tuskas.

Panašiai ir JAV prezidentas Joe Bidenas praėjusią savaitę pasirodė interviu su Rusijos prezidento 2022 m. vasario mėnesio kalbos kopija. J. Bidenas teigė, kad ši kalba rodo V. Putino norą atgaivinti sovietų imperiją.

Savo nuomonę jis pakartojo per Sąjungininkų išsilaipinimo Europoje metines, brėždamas paraleles tarp Ukrainos pasipriešinimo ir kovos su naciais Antrojo pasaulinio karo metais. „Atpildas už nežabotą tironiją yra jaunų ir drąsių žmonių kraujas”, – sakė J. Bidenas.

Tačiau norint sustabdyti tironiją, reikia sumokėti didelę kainą. Deja, atrodo, kad Vakarų jaunimas tam nepasirengęs.

Praėjusią savaitę Vakarų lyderiai pagrįstai gyrė „didžią kartą”, pabrėždami jų nepaprastą drąsą ir ištvermę, dėl kurių daugiausia jaunimas galėjo išlipti į krantą kulkų ir sviedinių krušos akivaizdoje.

Tai buvo kruvina ir baisi diena, vaizdžiai ir jaudinančiai pavaizduota Steveno Spielbergo filmo „Gelbstint eilinį Rajaną” (Saving Private Ryan) pradžioje. Didžiosios Britanijos karalius Čarlzas kalbėjo apie „aukščiausią D dienos išbandymą” ir pagerbė kartą, kuri „nepabūgo, kai atėjo laikas išlaikyti išbandymą”.

Tą dieną žuvo daugiau kaip 4 000 sąjungininkų karių ir daugiau kaip 5 000 buvo sužeisti. Tai buvo tik pradžia. Kitas aštuonias sunkias savaites amerikiečių, britų ir kanadiečių kariai stengėsi išplėsti užimtą priešakinį placdarmą ir kankinamai lėtai judėjo link aukštų ir painių Normandijos krūmynų gyvatvorių.

Kaip rašo karo istorikas Džeimsas Holandas (James Holland) knygoje „Normandy 44: D-Day and the Battle for France”, per tuos du mėnesius kasdienių aukų skaičius kartais viršydavo Pirmojo pasaulinio karo aukų skaičių mėsmalėse Pšenendolėje, Verdene ir Somoje. „Normandija buvo absoliučiai nužmoginta”, – rašo F. Hollande’as.

Tačiau ar Vakarų jaunimas bus toks pat nepalenkiamas, jei jam teks patirti tokį patį išbandymą?

Sprendžiant pagal viską jis nėra prieškarinės nuotaikos ir nėra pasirengę aukotis. Praėjusiais metais Europos užsienio santykių tarybos atlikta sociologinė apklausa dešimtyje ES šalių parodė, kad tik trijų šalių, tokių kaip Lenkija, Portugalija ir Švedija, respondentai išreiškė aiškų norą padėti Ukrainai išlaisvinti teritorijas, kurias užvaldė Rusija.

Dar penkios šalys – Austrija, Graikija, Vengrija, Italija ir Rumunija – iš esmės pasisakė už tai, kad Kijevas būtų pastūmėtas siekti taikaus susitarimo. Prancūzijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose ir Ispanijoje respondentų nuomonės išsiskyrė.

Didžiausią nerimą kelia tai, kad pastaraisiais metais JAV ir Europoje atliktos viešosios nuomonės apklausos rodo jaunimo nenorą kovoti net už savo šalis, jau nekalbant apie norą ateiti į pagalbą sąjungininkams.

Kvinipiako universitetas (Quinnipiac University) 2022 m. Jungtinėse Valstijose atliko apklausą ir nustatė, kad invazijos atveju kovotų tik 55% amerikiečių. Daugiau nei trečdalis teigė, kad atsisakytų.

Analizuojant skaičius toliau, vaizdas atrodo taip. Du trečdaliai 50-64 metų amžiaus respondentų teigė, kad kovotų; 18-34 metų amžiaus grupės respondentai daug dažniau linkę bėgti, ir tik 45% teigė, kad kovotų už savo šalį.

Praėjusią savaitę Didžiojoje Britanijoje interneto svetainė Unherd atliko apklausą ir nustatė, kad 54% britų mano, jog per ateinančius penkerius metus karas bus neišvengiamas, tačiau jie nerodo beveik jokių kovinės dvasios ženklų.

Vargu ar kas nors norės šekspyriškai šaukti savo bendražygius: „Ką gi, draugai, vėl veržkimės kovoje į pralaužą arba užpildykime ją savo lavonais!”

Karo būgnai skamba vis garsiau ir garsiau, tačiau tik 29% 18-24 metų jaunuolių teigia, kad gins Didžiąją Britaniją nuo invazijos. Ir nepaisant daugybės nepritarimo šūksnių dėl keisto premjero Sunako sprendimo anksčiau laiko išvykti iš sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje minėjimo iškilmių, tų pačių jaunuolių tėvai laikosi tos pačios nuomonės, kaip ir jų atžalos.

Mažiau nei ketvirtadalis jų išreiškė norą, kad jų vaikai gintų tėvynę su ginklu rankose.

Kontinentinė Europa ne ką karingesnė ir patriotiškesnė. Gallup instituto duomenimis, tik 32% europiečių kariautų, jei jų šalis stotų į karą.

Šį patriotizmo trūkumą galima paaiškinti įvairiomis priežastimis. Didėja nepasitikėjimas veidmainiška valdžia, nuovargis ir pasibjaurėjimas nepavydėtinais „amžinaisiais karais”, kurie baigiasi pralaimėjimu (jei kalbame apie Ameriką, tai yra išliekantis Vietnamo poveikis), bendras tikėjimo vakarietiškomis vertybėmis žlugimas ir visaleidžiamumo pojūtis, kurio šiandienis jaunimas turi daug daugiau nei jų pirmtakai.

Konservatoriai neabejotinai pridėtų ir nesibaigiantį atsiprašinėjimą dėl Vakarų praeities klaidų ir žiaurumų bei nesugebėjimą įskiepyti pasididžiavimo tuo, ką jie padarė gerai.

O kokioje padėtyje atsidūrė Europos šalys, kai jos galvoja atkurti tam tikrą šaukimo į kariuomenę formą, kad kompensuotų didelį personalo trūkumą aktyviojoje kariuomenėje ir rezerve?

Kai kurios NATO šalys, įskaitant Latviją, atnaujino šaukimą į kariuomenę. Švedija ir Estija nusprendė padidinti šauktinių skaičių. Buvusio Estijos prezidento Toomo Hendriko Ilveso teigimu, šaukimas į kariuomenę padės suvienyti visuomenę ir įveikti socialinius ir politinius skirtumus.

Šiuo atžvilgiu gana reikšmingi apklausų duomenys, rodantys, kad Baltijos ir Skandinavijos šalių jaunuoliai yra daug labiau pasirengę kovoti už savo tėvynę ir sąjungines Europos valstybes.

Tikimasi, kad šią savaitę Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistorius pasiūlys oficialų dalinį šaukimą į kariuomenę, kad būtų sustiprintos dabartinės kariuomenės ir rezervo pajėgos.

Tačiau jam priešinasi opozicija – kanclerio Olafo Scholzo trijų partijų valdančioji koalicija, o jaunimas šiai iniciatyvai labai nepritaria. Neseniai žurnalo „Stern” atlikta apklausa parodė, kad 59 proc. vokiečių jaunimo iš esmės nepritaria šiam planui.

Lietuvos gyventojų apklausa parodė, kad valstybę ginti pasiruošę tik 15% gyventojų. Šiuos duomenis paskelbė vyriausybė, todėl „Politico” autoriaus pareiškimas apie Baltijos šalių pasirengimą gintis skamba abejotinai.