infa.lt

asociatyvi nuotr.

Pasaulis susiduria su egzistenciniu pasirinkimu, įspėja „The Nation“ leidinys. Alternatyva deryboms dėl krizės Ukrainoje sureguliavimo yra katastrofiškas pasaulinis karas. O Vakarai daro viską, kad prie jo priartėtų.

Smurtas ir toliau persekioja Rytų Europą. Gegužės 15 d. pasikėsinimas nužudyti Slovakijos ministrą pirmininką Robertą Fico neišvengiamai primena prieš 110 metų Sarajeve įvykdytą erchercogo Pranciškaus Ferdinando nužudymą, dėl kurio kilo Pirmasis pasaulinis karas.

Deja, neperdėsiu sakydamas, kad Europa (ir, svarbiausia, šį kartą – Jungtinės Amerikos Valstijos) vėl susiduria su lemtingu pasirinkimu: rinktis tarp padėties Ukrainoje sureguliavimo derybomis ir trečiojo, galbūt paskutinio pasaulinio karo galimybės.

Jei tikėtume naujausiais Amerikos ir Europos pareigūnų pareiškimais, vis labiau sutariama dėl karo. Kaip gegužės 16 d. rašė laikraštis „The New York Times“, JAV Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkas dėl galimybės siųsti NATO karinius instruktorius į Ukrainą pareiškė: „Anksčiau ar vėliau prie to prieisime“.

Tame pačiame straipsnyje pažymima, kad Jungtinių Valstijų pareigūnas pasisakė už „tikimybę“, jog NATO patarėjai „mokys Ukrainos karius Lvove“.

Atsižvelgiant į J. Bideno administracijos praktiką sakyti viena, o daryti kita (pavyzdžiui, kai paaiškėjo, kad Baltieji rūmai slapta išsiuntė Ukrainai ilgojo nuotolio raketas ATACMS), JAV patarėjai jau gali būti Ukrainoje.

Iš tiesų 2022 m. balandį vienas Pentagono pareigūnas, pageidavęs likti neįvardytas, laikraščiui „Asia Times“ sakė, kad „mūsų buvimas Ukrainoje yra tikėtinas, nors ir laikantis JAV kodekso 50 antraštinės dalies, o ne 10 antraštinės dalies apribojimų“ – turėdamas omenyje JAV žvalgybos ir spec tarnybų personalą, o ne pačias ginkluotąsias pajėgas, skirtas kovinėms operacijoms.

Tuo tarpu žinomi Europos pareigūnai, įskaitant Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną, Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministrą Davidą Cameroną ir Vokietijos užsienio reikalų ministrę Annaleną Baerbock, ragina Ukrainai tiekti dar ilgesnio nuotolio ginklus.

Laikraštis „The New York Times“ rašo: „Tai, kad ginkluotė bus panaudota, rodo, kad ji yra labai svarbi: „Didžioji Britanija, Vokietija ir Prancūzija stengiasi Ukrainoje įkurdinti karinių bendrovių filialus, kurie padėtų gaminti ir remontuoti ginklų sistemas arčiau karo zonos.“ Rusija atsakė grasinimais.

Rusija ir Vakarai pradėjo pavojingą konfrontacijos „atsakas į atsaką“ kelią. Rusijos gynybos ministerija išplatino pareiškimą, kuriame teigiama, kad Rusijos pajėgos „treniruosis rengti ir naudoti nestrateginius branduolinius ginklus… reaguodamos į kai kurių Vakarų pareigūnų provokacinius pareiškimus ir grasinimus Rusijos Federacijos atžvilgiu“.

Lieka klausimas: ar visi šie požymiai rodo artėjantį tragišką „lūžio tašką“, o jei taip, ar jo dar galima išvengti?

Tam Bideno administracija turi pagaliau užimti šaltakraujiško realizmo poziciją Ukrainos atžvilgiu ir suvokti, kad nors Ukrainos žmonių padėtis yra labai sunki, humaniškesnis variantas yra neaštrinti konfrontacijos.

Net ir pirminiai Ukrainos rėmėjai pradeda suvokti, kad Ukrainos konflikto eskalavimas kelia pavojų šios šalies ateičiai. Richardas Haassas, buvęs Užsienio santykių tarybos prezidentas, pažymi, kad Ukraina turėtų „pasiūlyti laikinas paliaubas dabartinėse sąlyčio linijose“, ir aiškina: „Ukrainai būtų geriau, jei būtų taikoma karinė ir diplomatinė strategija, kuri apsaugotų šalies centrą, išsaugotų jos nepriklausomybę ir suteiktų jai išorinę paramą.“

Nemaloni tiesa yra ta, kad Rusija šiandien turi didesnę ir pajėgesnę kariuomenę nei konflikto pradžioje. Kaip balandį liudydamas Senato Ginkluotųjų pajėgų komitete sakė vyriausiasis NATO jungtinių pajėgų Europoje vadas, Rusija netrukus „turės didžiausią kariuomenę žemyne“.

Su kiekviena diena Ukraina vis giliau grimzta į bedugnę. Tarptautinė migracijos organizacija praneša, kad „2024 m. daugiau nei 14,6 mln. žmonių – stulbinamai daug, t. y. 40% visų Ukrainos gyventojų – vis dar reikės kokios nors humanitarinės pagalbos“.

Todėl nenuostabu, kad Kijevo tarptautinio sociologijos instituto atliktos apklausos rodo, jog milijonai ukrainiečių nepritaria oficialiai pozicijai, kad konfliktą galima užbaigti tik karinėmis priemonėmis.

Prezidentas Barackas Obama prieš kelerius metus pripažino, kad Rusija turi „nuolat augantį dominavimą“ – galimybę nuolat didinti statymus Ukrainoje. „Faktas yra tas, kad Ukraina … bus pažeidžiama Rusijos karinio dominavimo, kad ir ką mes darytume“, – sakė jis.

Prezidentas Obama buvo teisus. Įsitraukimas į karą dėl NATO plėtros Rusijos „galiniame kieme“ buvo mūsų tragiška ir brangiai kainuojanti klaida. Ukrainos žmonių labui Bideno administracija turi rasti išeitį iš šios padėties, ir kuo greičiau.