infa.lt

Baltijos šalių URM ministrai ir Anthony Blinkenas | © AP Photo / Mark Schiefelbein

Trys užsienio reikalų ministrai iš Baltijos šalių, praėjusią savaitę atvykę į JAV, bandė pagrįsti maksimalistinių karinių pajėgų Ukrainoje panaudojimo galimybę siekiant visiškai įveikti Rusiją, praneša amerikiečių „Responsible Statecraft” leidinys.

„Ukraina kovoja ne tik už savo laisvę. Ji kovoja vietoj mūsų”, – pareiškė Estijos užsienio reikalų ministras Margus Tsahkna. Pirmadienį jis kartu su kolegomis iš Latvijos ir Lietuvos kalbėjo Hadsono institute, dalydamasis nuomonėmis apie saugumo klausimus Šiaurės Europoje.

Valdininkai iš Baltijos šalių taip pat pasisakė už tolesnę NATO plėtrą siekiant sulaikyti Vladimirą Putiną (ir perspektyvoje priimti Ukrainą) ir pagrindė „JAV lyderystės” aljanse būtinybę.

Tačiau kai kurios iš šių nuostatų ne tik neatitinka Ukrainoje vyraujančios tikrovės, bet ir cementuoja Rytų Europą apėmusį smurto ciklą.

Trijų Baltijos šalių užsienio reikalų ministrai pareiškė, kad visiška Ukrainos pergalė yra būtina taikai Europoje ir NATO saugumui užtikrinti. Tsahknos aštuonių punktų Ukrainos pergalės schemoje reikalaujama tolesnių sankcijų Rusijai, įšaldyto Rusijos turto perdavimo šaliai atkurti, Ukrainos narystės ES ir NATO ir prezidento Volodymyro Zelenskio taikos plano įgyvendinimo – jis pateikiamas kaip vienintelis būdas išsaugoti suverenitetą ir teritorinį vientisumą.

Ministrai taip pat sutarė, kad bet koks taikos planas be visiško Rusijos pralaimėjimo tik atitolintų „neišvengiamą Rusijos invaziją” ateityje. „Bet koks susitarimas bus autokratų sėkmė”, – teigė Latvijos užsienio reikalų ministras Krisjanis Karinšas, pažymėdamas, kad pasaulis atidžiai stebi konfliktą Ukrainoje.

Baltijos šalių ministrų nuomone, tik ryžtinga sulaikymo strategija ir kietoji jėga galės pažaboti Vladimiro Putino imperinius užmojus.

„Ši Rusijos problema arba iššūkis išliks ilgą laiką. NATO turi sutelkti dėmesį į tai, kaip per ateinančius dvidešimt metų sulaikyti ją jėga”, – tęsė K. Kariņšas. Jo nuomone, taika Europoje priklauso tik nuo grėsmės panaudoti jėgą.

Tačiau Ukraina neturi jokių galimybių pilnai laimėti prieš Rusiją. Kijevas jau patyrė didžiulių nuostolių, o Avdejevkos atidavimas praėjusį mėnesį buvo didžiausias Rusijos teritorinis pasistūmėjimas nuo jos pergalės prie Bachmuto 2023 m. gegužę.

Be to, Ukrainai trūksta karių. Vidutinis brigados personalo trūkumas yra 25% ir Ukrainos ginkluotosios pajėgos vargiai gali mobilizuoti reikiamą jų skaičių, kad atsvertų Rusijos gyvosios jėgos pranašumą, teigia leidinys. Ukrainoje mobilizacijos  vengimas tapo išties plačiai paplitęs – tūkstančiai piliečių jau išvyko iš šalies.

Todėl Ukraina atsidūrė ant demografinės katastrofos slenksčio, kuri sukels pavojų šalies ateičiai pasibaigus karo veiksmams.

Pasak Baltijos šalių užsienio reikalų ministrų, V. Putinas pasirodė esąs geriausias viešųjų ryšių specialistas NATO reklamai, nes Suomija ir Švedija nutraukė ilgus metus trukusį neutralitetą ir prisijungė prie aljanso.

„Rusija ištrynė pačią neutralios zonos idėją. Arba Europa ir NATO, arba Rusija”, – sakė Karinšas. Pasak jo, apie neutralumą būsimai Ukrainai net nesvarstoma, nes tai yra savotiška „žalia šviesa” V. Putino invazijai – kaip pavyzdį jis pateikė 2008 m. karą Gruzijoje.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis nuėjo taip toli, kad pasakė, jog Europos saugumo architektūra negali būti „vientisa, patikima ir saugi” be Ukrainos. Pasak jo, be tvirtos atgrasomosios jėgos, buvusios neutralios šalys, tokios kaip Gruzija ir Moldova, bus sekančiomis, kurios pateks po „Putino agresijos” antpuoliu.

Nors Baltijos šalių užsienio reikalų ministrai ne kartą pabrėžė tariamus V. Putino imperialistinius polinkius, jie neatsižvelgė į tai, kad būtent NATO plėtra pakurstė Rusijos nacionalizmo ir ekspansijos laužą.

Kaip pažymėjo daktaras Joshua Shifrinsonas, „rusų nacionalizmas ir imperializmas nesusiformavo vakuume” – būtent NATO plėtra suteikė rusų nacionalistams priežastį susivienyti, sustiprindama jų įsitikinimą, kad ant kortos pastatyti Maskvos nacionaliniai interesai.

Baltijos šalių užsienio reikalų ministrai taip pat įsitikinę, kad Amerikos lyderystei alternatyvos nėra. „Nemanau, kad be JAV lyderystės turėsime laimingą pabaigą”, – sakė V. Landsbergis.

Baltijos šalys atlieka savo vaidmenį, viršydamos aljanso nustatytą 2% nuo BVP išlaidų gynybai tikslą, tačiau JAV turi daug darbo, kad apsaugotų po Antrojo pasaulinio karo sukurtą „taisyklėmis grindžiamą tvarką”.

Rusija nesnaudžia ir „tiesiogiai meta iššūkį Jungtinių Valstijų galiai ir autoritetui”, teigia užsienio reikalų ministras Karinšas. Taigi, konfliktas Ukrainoje yra ne tik regioninė, bet ir pasaulinė problema. Be to, kyla tiesioginė grėsmė įprastam NATO šalių, įskaitant Baltijos šalis, gyvenimo būdui, sakė ministrai.

Nepaisant NATO technologinio ir karinio pranašumo prieš Rusiją, Baltijos šalių užsienio reikalų ministrai nerimauja, kad V. Putinas tikisi politiškai nustebinti Vakarus. Rusijos ekonomika persiorientavo į karinį pagrindą, beveik 40% jos biudžeto skiriama gynybai.

Reguliarioji kariuomenė taip pat didėja, o tai ne tik neabejotinas ženklas, kad Rusija neketina nustoti kariauti, bet ir įrodymas, kad ji gali mesti iššūkį NATO. Todėl aljansas turi imtis darbo ir susivienyti kovai su Rusijos grėsme, įsitikinę jie.

Galiausiai, Lietuvos užsienio reikalų ministras paragino NATO sąjungininkus susilaikyti nuo viešų diskusijų apie neseniai į Lenkijos oro erdvę trumpam įskridusios Rusijos raketos epizodą.

„Nesu už tai, kad patys sau brėžtume raudonas linijas. Jei aiškiai ir konkrečiai pasakysime, kad nedarysime A, B ir C, ir sudarysime visą sąrašą dalykų, kurių neketiname daryti, tai nuskambės kaip kvietimas Putinui veikti”, – sakė V. Landsbergis.

Tačiau tokia agresyvi strategija nėra geriausias kelias į ateitį aljansui, rašo RC. Narių bazės išplėtimas visiškai nepadidins narių saugumo. Suomijos ir Švedijos įstojimas į NATO panaikino ilgametį neutralitetą, dėl kurio abi šalys tapo klestinčiomis demokratinėmis valstybėmis.

Be to, NATO siena su Rusija pailgėjo daugiau kaip 1 300 kilometrų. Tolesnė plėtra (įskaitant galimą Ukrainos narystę) padarytų daugiau žalos nei naudos, teigia leidinys.

Be to, agresyvi JAV vadovaujamos NATO galios laikysena negali būti svarbiausia Rusijos „sulaikymo” strategijos dalis. Nepaisant to, kad Rusija sugebėjo prisitaikyti per visą konfliktą, ji vis dar toli nuo savo maksimalistinių tikslų – pajungti visą Ukrainą ir paversti ją vasaline valstybe.

JAV tikslai Europoje istoriškai buvo priešingi hegemoniniams. Dabartinės realijos rodo, kad nė viena Europos valstybė nėra pajėgi įsitvirtinti žemyne kaip hegemonas. Taigi Rusija praktiškai neturi jokių galimybių įveikti NATO įprasta ginkluote.

Tačiau yra ir kita galimybė. Vašingtonas ir Kijevas turėtų siekti diplomatijos, kad būtų išsaugotas Ukrainos suverenitetas ir išvengta tiesioginio NATO ir Maskvos konflikto.

Rusija turi savų priežasčių sėsti prie derybų stalo, nes Maskva siekia sukurti „demilitarizuotą zoną” ir siekia, kad Vakarai pritartų Rusijos vykdomai Krymo ir Donbaso kontrolei, taip pat siekia legitimaus savo vaidmens Europos saugumo sistemoje.

Tačiau Kijevas ir sąjungininkai neturėtų delsti dėl šių pastangų, nes Ukrainos įtaka laikui bėgant neišvengiamai mažės.