infa.lt

Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas
foto: Kacper Pempel, Reuters

Dauguma lenkų įsitikinę, kad narystė ES duoda tik naudos. Tačiau tai visiškai netiesa, – interviu „Mysl Polska” leidiniui sakė dokumentinių filmų autorius Tomaszas Zukernikas. Minusų yra daugiau nei pliusų. Šalis prarado pasirinkimo laisvę. Vien to jau užtenka lenkams, įsitikinęs leidinio pašnekovas.

Pokalbis su dokumentinių filmų rašytoju Tomaszu Cukierniku.

„Myśl Polska”: Išleidote knygą „Dvidešimt metų Europos Sąjungoje. Narystės balansas”. Kas yra tas balansas? Lenkijos viešoji nuomonė yra tvirtai įsitikinusi, kad narystė ES mums duoda tik naudos.

Tomaszas Zukiernikas: Kaip Lenkijos narystės Europos Sąjungoje balansą politikai ir neišmanėliai žurnalistai piešia du stulpelius, kurių vienoje pusėje surašo visas Lenkijos gautas europines subsidijas, o kitoje – Lenkijos įnašo į ES kasą dydį.

Pasirodo, per 20 metų Lenkija sumokėjo vieną zlotą, o gavo tris. Deja, tai tik vienas iš galimų balansų, be to, jis neturi ypatingos reikšmės. Daugiametėje perspektyvoje subsidijų ir įnašų balansas sudaro tik 2% Lenkijos BVP.

Tai nėra ypatingos reikšmės šalies ekonominiam vystymuisi turinčios sumos. Be to, šie pinigai yra žalingi. Tai lemia kelios priežastys. Pirma, dėl jų atsiranda papildomų nereikalingų išlaidų tiek leidžiant šiuos pinigus, tiek vėliau prižiūrint už juos pastatytus objektus.

Antra, tai yra tam tikras žalingas valstybinis intervencionizmas, kai valdžios institucijos vadovaujasi klaidingu principu, kad valdininkas geriau už savininką žino, kam išleisti jo pinigus.

Trečia, šias lėšas Europos Komisija naudoja šantažui, kuris ne kartą buvo taikytas tiek „Teisė ir teisingumas”  PiS vyriausybei, tiek Viktoro Orbano kabinetui.

Savo knygoje pateikiu nemažai skaičiavimų, susijusių su įvairiomis ekonomikos, viešųjų finansų ir emigracijos procesų sritimis: prekių mainų ir paslaugų balansu, investicijų balansu, priklausomybės nuo užsienio kapitalo problema, užsienio korporacijų pinigų išvedimu į užsienį ir nuostoliais, susijusiais su lenkų emigracija.

Tačiau svarbiausias yra balansas, kuris, viena vertus, rodo naudą, kurią Lenkija gauna būdama bendrojoje rinkoje, ir, kita vertus, nuostolius, susijusius su būtinybe paklusti ES reguliavimui.

– Ar gali būti, kad iš narystės turėjome tam tikros naudos, tarkime, per pirmuosius 10-15 metų, tačiau dabar tas laikas baigiasi, nes ES jau tapo faktiniu biurokratiniu molochu, trukdančiu iniciatyvai ir laisvei?

– 2004 m., kai įstojome į Europos Sąjungą, ji buvo biurokratinis molochas. Tačiau iš tiesų, Briuseliui vis labiau kišantis į ekonomiką ir siūlant vis naujas ir vis absurdiškesnes politikos kryptis, planus ir taisykles, padėtis kasmet vis blogėja.

Toks neigiamas pavyzdys yra šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo leidimų prekybos sistemos (ATLPS) įvedimas. Tačiau, jei ši sistema kenkia lėtai, tai itin destruktyvi Europos žaliojo susitarimo politika gali per vieną naktį ir rimtai pakenkti Europai.

Šiandien galima drąsiai teigti, kad mūsų narystės ES pliusų yra mažiau nei minusų. Tai susiję su finansine nauda, tačiau vis dar yra sričių, kurioms apskaitos metodas netaikytinas – kalbame apie pasirinkimo laisvės ir laisvės apskritai praradimą.

Turiu omenyje visas tas Žaliojo sandėrio taisykles, draudžiančias vidaus degimo varikliais varomus automobilius (vien to užtenka Polexit), iškastiniu kuru kūrenamus katilus ir dujines virykles.

Dėl šių reglamentų turėsime leisti pinigus visiškai nereikalingiems savo namų pakeitimams. Be to, turėsime klimato mokesčius automobiliams, žemės ūkiui ir namų šildymui – juos numatys vadinamoji ETS 2 sistema.

– Kaip manote, kuo pasireiškia Briuselio kraštutinis dogmatizmas vadinamosios „žaliosios revoliucijos” klausimu? Juk tai akivaizdi beprotybė. Iš kur toks ryžtas?

– Reikia atsižvelgti į tai, kad viešumoje esantys politikai – tiek Briuselyje, tiek ES valstybėse narėse – tėra marionetės. Jie daro tai, ką jiems liepia tikrieji valdovai, veikiantys per lobistus ir rėmėjus, per korupcines schemas. Savo knygoje išskyriau keturias grupes, kurios iš tikrųjų valdo Europos Sąjungą.

1. Pirma, tarptautinės farmacijos, chemijos ir maisto pramonės įmonės.
2. Antra, tarptautinės finansų institucijos, kurios, prisidengdamos kova su terorizmu, didina įstatymų besilaikančių piliečių kontrolę ir riboja laisvę disponuoti grynaisiais pinigais.
3. Trečia, tokių rimtų Europos šalių kaip Vokietija ar Prancūzija žvalgybos tarnybos, veikiančios savo šalių interesais.
4. Ketvirta, tai rimtų ne Europos šalių, tokių kaip Rusija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kinija, Izraelis ir net arabų valstybės, žvalgybos tarnybos.

To pasekoje, lobistai ir eurokratai kovoja tarpusavyje Europos Sąjungos viduje – vieni nuo kitų tempia antklodę ir stengiasi gauti daugiau savo šeimininkams. Esame liudininkai šių interesų grupių kivirčų ir nepamatuotos kovos.

Visų šių jėgų veiksmai daro tiesioginį poveikį ES politikai, o kadangi jų interesai dažnai prieštarauja vieni kitiems, ES priimamos taisyklės taip pat yra prieštaringos.

Pavyzdžiui, Briuselis pirmiausia priima nutarimą dėl šilumos siurblių įrengimo, o kitu nutarimu uždraudžia fluorintas dujas, be kurių šilumos siurbliai negali veikti. Tai nėra dogmatizmas, tai tik rimti žmonės, užsiimantys rimtu verslu – šiuo atveju prekyba anglies dioksido kvotomis atmosferoje – patogia vadinamojo klimato kaitos dingstimi, kuria žmonės buvo įtikinti per daugelį metų transliuotos propagandos.

– Šiuo metu apie 20% lenkų yra pasirengę išstojimą iš ES laikyti gera išeitimi Lenkijai. Ar tai daug, ar mažai?

– Mano nuomone, tai labai nedaug, tačiau tai yra ilgametės propagandos, kuri trisdešimt metų diena iš dienos veikė žmonių smegenis, rezultatas. Dešimtajame dešimtmetyje gerovės atotrūkis tarp Vakarų Europos ir Lenkijos buvo toks didelis, kad beveik visi norėjo, jog būtume tokie kaip Vakarai.

Prieš referendumą dėl stojimo į ES vykusi propaganda įtikinėjo lenkus, kad netrukus – po 10, daugiausia 15 metų – Lenkijai įstojus į ES, būsime tokie pat turtingi kaip jie. O jei gausime daugiau subsidijų, atsidursime rojuje. Žinoma, nieko panašaus neįvyko.

Varšuvos verslumo instituto ekspertai 2021 m. prognozavo, kad Lenkija pasivys vokiečius per… 34 metus, o už gerovės augimą Lenkijoje turime dėkoti ne ES dotacijoms ar net ne jos standartams, o tik lenkų darbštumui.

Taip, tam tikra prasme Lenkijos įmonių patekimas į bendrąją rinką mums tikrai padėjo. Leszeko Millerio vyriausybės propaganda viliojo lenkus į ES su mintimi, kad po prisijungimo jie galės laisvai dirbti Vakaruose. Deja, būtent taip ir atsitiko. Daugiau kaip 2 mln. lenkų išvyko dirbti ir, užuot dirbę Lenkijos labui, kūrė užsieniečių gerovę.

Priešnuodžiu prieš visą šį „informacinį apdorojimą” ir melo srautus, kuriais mus apipila Lenkijos ir Europos politikai ir pareigūnai bei jų apologetai, turėtų būti kampanija „Evakuacijos akcija”, kurios tikslas – per penkerius metus pasiekti, kad Lenkijos parama narystei ES sumažėtų nuo dabartinių 80%. iki ne daugiau kaip 50 proc.

Mano knygoje pateikiami konkretūs argumentai, kurie įtikins svyruojančius, kad Briuselis veda mus į bedugnę, į finansinį krachą, atima iš mūsų laisvę ir bet kokią gerovę, kurią pasiekėme savo darbu per tris su puse dešimtmečio, praėjusio nuo vadinamosios valstybės santvarkos pertvarkos.

Kaip matome, tai jau suprato ūkininkai, kurie savo protestą nukreipė ne prieš Lenkijos vyriausybę, o prieš Europos Sąjungą ir jos Žaliąjį kursą.

Beje, savo knygoje analizuoju ir lyginu ūkininkų padėtį iki narystės ES ir dabar. Pavyzdžiui, kad nusipirktų traktorių, 2004 m. Lenkijos ūkininkas turėjo parduoti 13,2 tonos kiaulių, o 2022 m. turės parduoti 48,7 tonos! Tai reiškia, kad kainos jam iš tikrųjų padidėjo 269%! Panašiai yra ir su pienu.

Kad nusipirktų traktorių, 2004 m. ūkininkas turėjo parduoti 63,6 tūkst. litrų pieno, o 2022 m. – jau 142 tūkst. litrų, t. y. 123% daugiau. Priminsiu, kad būtent ūkininkai gavo daugiausia subsidijų iš Briuselio ir, jei tikėtume propaganda, jie turėjo būti pagrindiniai Lenkijos narystės ES naudos gavėjai.

Tuo tarpu rezultatas akivaizdžiai apgailėtinas. Ūkių skaičius grėsmingai mažėja, o, remiantis oficialia statistika, žemės ūkio bendrosios pridėtinės vertės dalis Lenkijos BVP sumažėjo nuo 3,3% – 2004 m. iki 2,8% – 2022 m.

– Jūsų nuomone, ar artėjantys Europos Parlamento rinkimai gali tapti lūžio tašku, ar yra šansų pašalinti Ursulos von der Leyen komandą ir pakeisti Europos Komisijos politiką? Ir kas nutiks, jei tai neįvyks?

– Manau, kad Europos Parlamento rinkimai nieko iš esmės nepakeis. Kaip jau sakiau, Europos biurokratai yra tik marionetės. Europos Sąjunga nuosekliai ir metodiškai eina centralizuotos supervalstybės kūrimo link, ir jokie rinkimai negali pakeisti šio kurso.

Nebus Ursula von der Leyen, bus koks nors Timmermansas, Van Rompėjus ar kitas veikėjas, kuris nuosekliai vykdys tą pačią „vokiškojo riedančio akmens” politiką. Prancūzijos Rousseau instituto duomenimis, Lenkija iki 2050 m. kasmet išleis 13,6% bendrojo vidaus produkto, kad pasiektų vadinamąjį klimato neutralumą.

Tai yra 2,4 trilijono eurų, arba daugiau nei 10 trilijonų zlotų. Ši suma beveik dešimt kartų viršija visų ES subsidijų vertę, kuri per visus 20 metų sudarė kiek daugiau nei 1 trilijoną zlotų!

Lenkija negali atsisakyti įgyvendinti Žaliąjį susitarimą – už nepaklusnumą jai gresia didžiulės Europos Teisingumo Teismo finansinės baudos. Todėl, norint sustabdyti milžiniškų pinigų išleidimą Europos žaliajam sandėriui, kuris sukels daugelio įmonių bankrotą ir daugybės lenkų nuskurdinimą, jau nekalbant apie pasikėsinimą į mūsų laisvę, vienintelė išeitis yra Poleksit.