infa.lt

Mokykloje aš mokiausi tais priešistoriniais laikais, kai, anot šiandienos „ekspertų”, ten vyravo prievarta ir mokytojų teroras. Tuo metu literatūros pamokų metu reikėdavo mintinai išmokti daug eilėraščių.

Neįveikiamas uždavinys man buvo įsiminti Donelaičio „Metų” ištraukas, sunku buvo išmokti Antano Baranausko „Anykščių šilelį”, tuo tarpu bet kuris Salomėjos Nėries eilėraštis buvo visai nesunkiai išmokstamas, užtekdavo jį atidžiai perskaityti kelis kartus.

Man poetės eilės labai patiko, ji buvo ir daugelio moksleivių mėgstama poetė. Tuo metu mažai kas žinojo apie sudėtingą jos likimą.

Neabejoju, kad pastarosiomis dienomis apie poetę Salomėją Nėrį išgirdo ir tie, kuriems mokykloje jau nereikėjo mokytis nuostabių jos eilėraščių. Vidutinybių ir menkystų valdžiukė 34-taisiais nepriklausomybės metais atkasė dar vieną valstybės priešą, keliantį grėsmę nacionaliniam saugumui – poetę Salomėją Nėrį.

Kažkokia mažai kam girdėta ir dar mažiau kam žinoma devynių žmonių Desovietizacijos komisija, vertinanti nuo sovietmečio likusius viešuosius užrašus ir simbolius, praėjusią savaitę staiga nušvito ir suprato, kad sovietmečio rašytojos Salomėjos Nėries vardo gatvės, mokyklos ir kitoks įamžinimas Lietuvoje propaguoja totalitarinį režimą, todėl turi būti pervadintos.

„S. Nėris veikė okupacinėse-politinėse struktūrose bei okupacinės valdžios centrinėse struktūrose ir aktyviai dalyvavo priimant sprendimus, turėjusius įtakos okupacinėms-politinėms struktūroms, įtvirtinant sovietinę okupaciją“, – po nušvitusios komisijos posėdžio BNS sakė jos pirmininkas Vitas Karčiauskas.

Šį sprendimą komisija pasiryžo priimti, gavusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) pažymą. Sunku suvokti ir patikėti, kad Desovietizacijos komisijos sprendimai pervadinti jos vardu pavadintas gatves, priimti besiremiant tik žurnalistės Daivos Vilkelytės parengta Galutine ekspertine istorine išvada apie Salomėją Nėrį.

Tos išvados bukalaurams pakako, kad pradėtų visą šią nesąmonę.

Ar prisimenate šį konservatorių valdomą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą? Salomėja Nėris toli gražu nėra pirma lietuvių kūrėja, užsitraukusi šio teismo funkcijas atliekančio ir nuosprendžius nepalankiems sistemai žmonėms į visas puses dalijančio organo rūstybę.

Prieš keletą metų šio centro iniciatyva pamazgomis buvo apipilti garsūs Lietuvos kultūros veikėjai Saulius Sondeckis ir Donatas Banionis. Tuo metu jam vadovavo lojali konservatorių statytinė Teresė Burauskaitė.

Centras 2018 metais paskelbė, kad abu garsūs kūrėjai bendradarbiavo su KGB. Remtasi buvo kažkokiais ranka prirašytais tekstais kažkokiame registracijos žurnale.

Šiuos tradicinius konservatorinius kliedesius apie jau išėjusius ir negalinčius savo garbės bei orumo apginti žmones greitai paneigė Liustracijos komisija, kuri paskelbė savo verdiktą: „Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis veiklos vertinimo tarpžinybinė komisija negali pripažinti, kad Lietuvos piliečiai Saulius Sondeckis ir Donatas Banionis slapta bendradarbiavo su KGB“.

Tačiau žymių Lietuvos meno veikėjų reputacija jau buvo suteršta.

Man, kaip užkietėjusiam vatmanui, stebint šį nevaldomą vidutinybių siautėjimą, kyla keli kvaili klausimai: o kur buvo visas šis mus nuo grėsmių nacionaliniam saugumui saugantis centras kartu su Desovietizacijos komisija, kai valstybės prezidente dvi kadencijas buvo uoli KGB’istė Dalia Grybauskaitė, tam tikruose sluoksniuose žinoma pravarde „Magnolija”?

Kur ji buvo, kai iki prezidento titulo niekaip nepakilęs ir tik faktiniu valstybės valdovu pernai paskelbtas didysis intrigantas Vytautas Landsbergis, tuose pačiuose sluoksniuose žinomas „Dėdulės” pravarde, du kartus buvo Seimo pirmininku?

Apie „Magnoliją” į viešumą nutekėjusią informaciją, skirtingai nuo Banionio ir Sondeckio atvejo, skubiai paneigė ta pati T. Burauskaitė, pareiškusi, kad ši informacija „neatitinka tikrovės ir klaidina visuomenę“.

Progos lyžtelėti Lietuvos Daliai nepraleido ir KGB veiklą tyręs istorikas ir tuometinis Seimo narys, o dabar Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, kuris BNS sakė, kad interneto svetainėje apie panelę Grybauskaitę patalpinta „elementari studentiška byla“.

Informacija apie „Dėdulės” veiklą, kaip visi žinote, nuo mūsų saugiai paslėpta 75 metams ir nei vienas skaitančių šį tekstą jos tikrai nesužinos, nes nesulauks tos medžiagos paviešinimo.

Beje, įdomu yra tai, kad Seimo priimtame desovietizacijos įstatyme numatyta, jog sprendimą apie Salomėjos Nėries kenkimą nacionaliniam saugumui priėmusios Desovietizacijos „komisijos narių darbas apmokamas Valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymo nustatyta tvarka, o už jos veiklos užtikrinimą atsakingas LGGRTC.”

Kaip matote, abi šios bet ką purvais galinčios aptaškyti ir geriausiais sovietmečio principais savo veiklą grindžiančios konservatorių keršto struktūros tarpusavyje yra glaudžiai susijusios.

Neapsikentę konservatoriškų kliedesių, į Desovietizacijos komisiją ir LGGRTC kreipėsi garbingi akademinės visuomenės nariai. „Raginame desovietizacijos komisiją ir jos pirmininką Vitą Karčiauską iš naujo svarstyti klausimą dėl S. Nėries biografijos ir kūrybos vertinimo, jos vardo naudojimo viešiems objektams ir tuo tikslu užsakyti objektyvią kvalifikuotų tyrėjų, istorikų ir literatūrologų, mokslinę ekspertizę“, – rašoma praėjusią savaitę paskelbtame atvirame akademikų kreipimesi į LGGRTC.

Tame laiške jie į miltus sumalė centro ir komisijos kliedesius, teigdami, jog išvada apie Salomėją Nėrį „yra tendencingas ir mėgėjiškais rašinys, neturintis objektyvios ekspertinės vertės ir neatitinkantis šiuolaikinio S. Nėries kūrybos, biografijos ir sovietmečio kontekstų ištirtumo lygio”.

„Galutinėje išvadoje“ moksliniai tyrimai tiesiog ignoruojami arba apibūdinami menkinančiais epitetais („vėlesnių kartų literatūrologai sulaužė daug iečių“, „visa kita virto iki šių dienų sekamu melancholišku poetiniu pasakojimu, legenda, „Senelės pasaka“ etc.)“, – nurodo visuomenėje gerai žinomi bei autoritetą turintys filologijos ir istorijos ekspertai.

LGGRTC netruko viešai atsakyti akademinės bendruomenės atstovams. Jų atsakymas, kaip ir būdinga visai oficialiai mūsų pastarųjų metų retorikai, labai panašus į grasinimą: pareikalavus iš naujo įvertinti Salomėjos Neries biografiją ir kūrybą, centro atstovai atšovė, kad su sprendimu dėl poetės veiklos vertinimo nesutinkantys akademikai gali kreiptis į teismą.

Taip pat centras atkreipia dėmesį, kad viešas akademikų prašymas nepaisyti nustatytų faktų apie režimo veikimą gali būti traktuojamas kaip to režimo palaikymas.(!) Supratote? Primenu, kad „nustatyti faktai” yra vienos žurnalistės rašinėlis.

Būtina paminėti šios Desovietizacijos komisijos, kuri skausmuose valdančiųjų skubiai pagimdyta 2023 metų birželio 1 dieną, pilną pavadinimą, kuris skamba taip „Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinė komisija.”

Įsivaizduojate, kiek dienų ir naktų tuntas bukalaurų, jų patarėjų, pritarėjų ir užtarėjų lenkė kupras, kol sutvėrė tokį lingvistinį šedevrą?

Jūs privalote žinoti ir šios Donelaičio „Metų” hegzametro verto pavadinimo komisijos narius, jie to tikrai nusipelnė: Vitas Karčiauskas – pirmininkas, nariai Donata Armakauskaitė, Marius Ėmužis, Rita Kuncevičienė, Rimantas Miknys, Mindaugas Pocius, Ronaldas Račinskas, Vladas Sungaila, Marius Pranas Šaliamoras.

Teko girdėti, kad sekanti šių veikėjų auka bus Lietuvos karininkas ir pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa.

Nuodėmė būtų šio teksto nepabaigti Alberto Einšteino citata: „Begaliniai yra tik du dalykai: Visata ir žmonių kvailumas. Bet dėl Visatos nesu tikras.”

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.