infa.lt

Ar Amerika gali išgelbėti liberalią tvarką neliberaliomis priemonėmis?

Kiek daug blogio turime padaryti, kad padarytume gera”, – 1946 m. rašė teologas Reinholdas Niebuhras (Reinhold Niebuhr). „Manau, kad tai labai glaustas žmonijos padėties apibūdinimas”, rašo amerikiečių „Foreign Affairs” leidinys.

Niebuhras rašė po to, kai vienas pasaulinis karas privertė nugalėtojus daryti didelį blogį, kad išvengtų nesuskaičiuojamai didesnio blogio, kai pasaulį valdė agresyviausi režimai. Jis buvo kito pasaulinio konflikto, kuriame Jungtinės Valstijos periodiškai nusižengs savo vertybėms, kad jas apgintų, pradžios liudininkas.

Tačiau esminis Niebuhro iškeltas klausimas – kaip liberalios valstybės gali suderinti vertingus tikslus su nešvariomis priemonėmis, reikalingomis jiems pasiekti, – yra amžinas. Jis yra viena iš opiausių dilemų, su kuriomis šiandien susiduria Jungtinės Valstijos.

JAV prezidentas Džo Baidenas pradėjo eiti pareigas žadėdamas surengti lemtingas demokratijos ir autokratijos varžybas. Rusijai įsiveržus į Ukrainą, jis pakvietė bendraminčių tautas į kovą „tarp laisvės ir represijų, tarp taisyklėmis grindžiamos tvarkos ir brutalia jėga valdomos tvarkos”.

J. Bideno komanda iš tiesų žengė didelius žingsnius varžybose su Kinija ir Rusija, stiprindama solidarumą tarp išsivysčiusių demokratinių valstybių, kurios nori apsaugoti laisvę sulaikydamos galingas tironijas.

Tačiau dar prieš tai, kai „Hamas” ir Izraelio karas iškėlė savų problemų virtinę, administracija, kuri pabrėžė ideologinį didžiųjų galybių varžymosi pobūdį, atsidūrė morališkai dviprasmiško pasaulio spąstuose.

Azijoje Bidenas žengė atgal, kad suviliotų atsilikusią Indiją, komunistinį Vietnamą ir kitas ne tokias liberalias valstybes.

Artimuosiuose Rytuose J. Bidenas padarė išvadą, kad arabų diktatoriai yra ne išsigimėliai, o svarbūs partneriai. Norint apginti grėsmę keliančią tvarką, reikia atgaivinti laisvojo pasaulio bendruomenę. Tai taip pat, matyt, reiškia, kad reikia remti netobulų demokratijų ir atvirų autokratijų arką didžiojoje pasaulio dalyje.

Prieštaringa J. Bideno strategija atspindi šiuolaikinių koalicijų kūrimo realijas: kai reikia pasipriešinti Kinijai ir Rusijai, demokratiniai aljansai gali būti veiksmingi tik tiek, kiek reikia. J. Bideno požiūris taip pat atspindi gilesnę ir ilgalaikę įtampą.

Amerikos interesai neatsiejami nuo Amerikos vertybių: Jungtinės Valstijos paprastai įsitraukia į didžiųjų valstybių konkurenciją, nes baiminasi, kad dėl galingų autokratijų pasaulis taps nesaugus demokratijai.

Tačiau konfliktų amžius neišvengiamai tam tikru mastu tampa amoralumo amžiumi, nes vienintelis būdas apsaugoti laisvei tinkamą pasaulį – tai susigrumti su nešvariais partneriais ir imtis nešvarių veiksmų.

Tikėkitės daugiau. Jei šiandienos varžybų statymai yra tokie dideli, kaip teigia J. Bidenas, Vašingtonas, siekdamas sulaikyti savo priešus, imsis ciniškų veiksmų. Tačiau grynojo tikslingumo etosas yra kupinas pavojų, pradedant nusivylimu šalies viduje ir baigiant moralinės asimetrijos, kuri ilgą laiką didino JAV įtaką pasaulio reikalams, praradimu.

Liberalios supervalstybės strategija – tai menas subalansuoti galią nepaneigiant demokratinių tikslų. Jungtinės Valstijos netrukus iš naujo atras, kaip tai gali būti sunku.

NEŠVARUS ŽAIDIMAS

J. Bidenas nuolat buvo teisus dėl vieno dalyko: didžiųjų galių susidūrimai yra idėjų ir interesų susidūrimai. XVII a. Trisdešimties metų karą paskatino ne tik doktrininiai skirtumai, bet ir kova dėl Europos viršenybės. XVIII a. pabaigoje revoliucinės Prancūzijos politika sukrėtė viso žemyno geopolitiką.

Antrajame pasauliniame kare susidūrė konkuruojančios politinės tradicijos – demokratija ir totalitarizmas – ir konkuruojantys aljansai. „Tai nebuvo atsitiktinis karas, – 1940 m. pareiškė Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribbentropas, – tai buvo vienos sistemos ryžto sunaikinti kitą klausimas”.

Kai didžiosios valstybės kariauja, jos kariauja ne tik dėl žemės ir šlovės. Jos kovoja dėl to, kokios idėjos, kokios vertybės nulems žmonijos kelią.

Šia prasme JAV konkurencija su Kinija ir Rusija yra naujausias ilgos kovos dėl to, ar pasaulį formuos liberalios demokratijos, ar jų autokratiniai priešai, etapas. Pirmojo pasaulinio karo, Antrojo pasaulinio karo ir Šaltojo karo metu Eurazijos autokratijos siekė pasaulinės viršenybės, siekdamos įgyti pranašumą toje centrinėje žemyno dalyje.

Tris kartus Jungtinės Valstijos įsikišo ne tik siekdamos užtikrinti savo saugumą, bet ir išsaugoti galios pusiausvyrą, kuri leido išlikti ir plėstis liberalizmui – JAV prezidento Vudro Vilsono žodžiais tariant, „padaryti pasaulį saugų demokratijai”.

Prezidentas Franklinas Ruzveltas (Franklin Roosevelt) 1939 m. kalbėjo panašiai: „Žmonių reikaluose ateina metas, kai jie turi pasirengti ginti ne tik savo namus, bet ir tikėjimo bei žmogiškumo principus, kuriais grindžiamos jų bažnyčios, vyriausybės ir pati civilizacija”. Vis dėlto, kaip suprato Ruzveltas, galios balansavimas yra nešvarus žaidimas.

Vakarų demokratijos nugalėjo Antrajame pasauliniame kare tik padėdamos baisiam tironui Josifui Stalinui sutriuškinti dar baisesnį priešą – Adolfą Hitlerį. Jos taikė taktiką, pavyzdžiui, priešų miestų bombardavimą ugnimi ir atominėmis bombomis, kuri mažiau beviltiškais laikais būtų buvusi pasibjaurėtina.

Jungtinės Valstijos tada kariavo Šaltąjį karą, nes buvo įsitikinusios, kaip pareiškė prezidentas Haris Trumanas, kad tai konfliktas „tarp alternatyvių gyvenimo būdų”; artimiausi JAV sąjungininkai buvo demokratinės šalys, sudarančios Vakarų pasaulį.

Vis dėlto išlaikyti liniją kovoje, kurioje buvo statoma ant kortos, reikėjo ir labai abejotinų, net nedemokratiškų veiksmų.

Didžiųjų valstybių susidūrimai – tai ir idėjų, ir interesų susidūrimai.

Nestabilumo draskomame Trečiajame pasaulyje Jungtinės Valstijos pasitelkė dešiniojo sparno tironus kaip įgaliotinius; komunistų įtaką jos slopino perversmais, slaptomis ir atviromis intervencijomis ir kontrsukilimais, kurių aukų skaičius buvo stulbinantis.

Siekdamas atgrasyti nuo agresijos pasauliniu mastu, Pentagonas rėmėsi grasinimu panaudoti branduolinius ginklus, kurie buvo tokie naikinantys, kad jų panaudojimas negalėjo turėti jokio konstruktyvaus tikslo.

Siekdamas uždaryti žiedą aplink Sovietų Sąjungą, Vašingtonas galiausiai užmezgė partnerystę su kitu žudiku komunistu – Kinijos lyderiu Mao Dzedongu. Siekdami palengvinti sulaikymo politiką, JAV pareigūnai kartais perdėtai sureikšmindavo sovietų grėsmę arba paprasčiausiai apgaudinėjo Amerikos žmones dėl jų vardu vykdomos politikos.

Strategija apima prioritetų nustatymą, o JAV pareigūnai manė, kad norint išvengti didesnių blogybių, tokių kaip komunizmo siautėjimas svarbiuose regionuose arba demokratijos, kurios neatrado savo jėgų ir tikslo, kol dar ne per vėlu, galimos mažesnės blogybės.

Galutinis JAV pergalės Šaltajame kare rezultatas – pasaulis, saugesnis nuo autokratinio grobuoniškumo ir saugesnis žmogaus laisvei nei bet kada anksčiau, – rodo, kad iš esmės jie buvo teisūs. Be to, tai, kad Vašingtonas siekė tokio vertingo tikslo prieš tokį nevertingą priešininką, leido susitaikyti su etiniais konflikto dviprasmybėmis.

Kaip teigiama NSC-68, įtakingame Trumano 1950 m. patvirtintame strateginiame dokumente (cituojant Aleksandrą Hamiltoną): „Naudotinos priemonės turi būti proporcingos piktadarystės mastui”.

Kai Vakarai susidūrė su totalitariniu priešu, pasiryžusiu pertvarkyti žmoniją pagal savo atvaizdą, kai kurios gana bjaurios priemonės, matyt, galėjo būti pateisinamos.

Tačiau šis komfortas nebuvo begalinis, ir Šaltojo karo metu vyko aršios kovos dėl to, ar Jungtinės Valstijos teisingai pasirinko savo prioritetus. Šeštajame dešimtmetyje dalis priekaištavo Vašingtonui, kad šis nepakankamai stengėsi pažaboti komunizmą Rytų Europoje.

1952 m. Respublikonų partijos platformoje sulaikymas buvo išjuoktas kaip „neigiamas, nenaudingas ir amoralus”. Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje amoralumo lavina – kruvinas ir nevykęs karas Vietname, parama bjauriems diktatoriams, CŽV žudymo sąmokslų atskleidimas – įtikino daugelį liberalių kritikų, kad Jungtinės Amerikos Valstijos išdavė vertybes, kurias teigė ginančios.

Tuo tarpu siekis sušvelninti santykius su Sovietų Sąjunga – strategija, pagal kurią ideologinė konfrontacija buvo nuvertinta siekiant diplomatinio stabilumo – paskatino kai kuriuos konservatorius teigti, kad Vašingtonas atsisakė moralinių vertybių.

Visą septintąjį dešimtmetį ir vėliau šie debatai blaškė JAV politiką. Net ir šiame manichėjiškiausiame ginče susieti strategiją su morale buvo nuolatinis iššūkis.

Iš tiesų dėl Šaltojo karo metu padarytų nusikaltimų atsirado daugybė teisinių ir administracinių apribojimų – nuo politinių žmogžudysčių draudimo iki reikalavimo pranešti Kongreso komitetams apie slaptus veiksmus – kurie dažniausiai galioja iki šiol.

Nuo Šaltojo karo laikų šie apribojimai buvo papildyti draudimais teikti pagalbą perversmininkams, kurie nuverčia išrinktas vyriausybes, ir kariniams daliniams, kurie šiurkščiai pažeidinėja žmogaus teises.

Amerikiečiai aiškiai apgailestavo dėl kai kurių priemonių, kurias jie naudojo Šaltajam karui laimėti. Kyla klausimas, ar jie gali be jų apsieiti, kai pasaulinė konkurencija vėl įkaista.

IDĖJOS YRA SVARBIOS

Autokratinių priešų grasinimai sustiprina ideologinius impulsus JAV politikoje, pabrėždami idėjų susidūrimą, kuris dažnai lemia pasaulinę įtampą. Pradėjęs eiti pareigas J. Bidenas JAV varžovų, ypač Kinijos, keliamą grėsmę apibrėžė griežtai ideologiškai.

Pasaulis pasiekė „lūžio tašką”, – ne kartą yra pareiškęs J. Bidenas. 2021 m. kovo mėn. jis teigė, kad ateityje istorikai nagrinės „klausimą, kas nugalėjo: autokratija ar demokratija”.

Bidenas teigė, kad JAV ir Kinijos konkurencija iš esmės yra išbandymas, kuris modelis gali geriau atitikti šiuolaikinės epochos reikalavimus. JAV pareigūnai baiminasi, kad jei Kinija taps svarbiausia pasaulio galybe, ji įtvirtins autokratiją draugiškose šalyse ir privers demokratines vyriausybes priešiškose šalyse.

Kaip Pekinas, naudodamasis ekonominiais svertais, baudžia demokratines visuomenes nuo Australijos iki Norvegijos už savo politikos kritiką. Padarydama sistemą saugią neliberalizmui, dominuojanti Kinija padarytų ją nesaugią liberalizmui artimoje ir tolimoje aplinkoje.

Rusijos invazija į Ukrainą sustiprino Bideno tezę. Tai buvo autokratinės agresijos ir žiaurumo pavyzdys ir įspėjimas, kad neliberalių valstybių vadovaujamas pasaulis bus mirtinai žiaurus, ypač pažeidžiamoms demokratinėms valstybėms, esančioms netoliese.

Praėjus kelioms savaitėms po to, kai Kinijos prezidentas Xi Jinpingas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas užmezgė strateginę partnerystę be jokių apribojimų, invazija į Ukrainą taip pat iškėlė koordinuotos autokratinės atakos prieš liberalią tarptautinę tvarką grėsmę.

Ukraina, aiškino J. Bidenas, buvo pagrindinis frontas „didesnėje kovoje už esminius demokratijos principus”. Taigi Jungtinės Valstijos sutelks laisvąjį pasaulį prieš „mirtinus demokratijos priešus”.

Ukrainos karo sukrėtimas ir tvirtas JAV vadovavimas lėmė išsiplėtusią transatlantinę demokratijų sąjungą. Švedija ir Suomija siekė narystės NATO; Vakarai rėmė Ukrainą ir privertė Rusiją patirti didelių išlaidų. J. Bideno administracija taip pat stengėsi apriboti Kiniją, supindama ją su demokratiniais ryšiais.

Ji sustiprino dvišalius aljansus su tokiomis šalimis kaip Japonija ir Australija. Ji patobulino Ketverto (saugumo ir diplomatinio dialogo su Australija, Indija ir Japonija) ir sukūrė AUKUS (karinę partnerystę su Australija ir Jungtine Karalyste).

Be to, ji pakeitė esamų daugiašalių organizacijų, pavyzdžiui, G-7, paskirtį, kad galėtų atremti Pekino keliamą pavojų. Šnabždamasi net apie koaliciją „trys plius vienas” – Australiją, Japoniją, Jungtines Valstijas ir Taivaną – kuri bendradarbiautų gindama šią demokratijos frontą nuo Kinijos puolimo.

Šie ryšiai peržengia regionines ribas. Ukrainai padeda Azijos demokratinės šalys, pavyzdžiui, Pietų Korėja, kurios supranta, kad jų saugumas nukentės, jei liberali tvarka bus pažeista.

Demokratijos iš įvairių žemynų susivienijo, kad pasipriešintų Kinijos ekonominei prievartai, pasipriešintų jos kariniam stiprėjimui ir apribotų jos galimybes įsigyti aukščiausios klasės puslaidininkių.

Pagrindinė problema Jungtinėms Valstijoms yra laisvas revizionistinių jėgų aljansas, besiveržiantis iš Eurazijos branduolio į išorę. J. Bideno atsakymas – darni pasaulinė demokratinių valstybių koalicija, kuri stumtųsi iš pakraščių.

Šiandien šios pažangios demokratijos šalys yra vieningesnės nei bet kada per pastaruosius dešimtmečius. Šiuo požiūriu J. Bidenas suderino esminį JAV strategijos tikslą – ginti pažeidžiamą liberaliąją tvarką – su metodais ir partneriais, kuriais siekiama šio tikslo.

Tačiau trijuose svarbiausiuose Eurazijos regionuose dėl sudėtingesnės varžybų tikrovės Niebuhro klausimas keliamas iš naujo.

PRIEŠTARINGI DRAUGAI

Panagrinėkime padėtį Europoje. NATO dažniausiai yra demokratinių šalių aljansas. Tačiau dėl to, kad šis paktas laikėsi Ukrainos karo metu, J. Bidenui teko sumenkinti neliberalias Lenkijos vyriausybės, kuri iki spalio mėn. pralaimėjimo rinkimuose sistemingai naikino stabdžius ir atsvarą, tendencijas.

Norint užtikrinti šiaurinį flangą, priimant Suomiją ir Švediją, reikėjo diplomatinių derybų su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu, kuris ne tik dažnai kenkia JAV interesams, bet ir nukreipia savo šalį autokratinio valdymo link.

Azijoje 2021-2022 m. administracija daug laiko skyrė JAV ryšiams su Filipinais, kuriems tuo metu vadovavo Rodrigo Duterte – žmogus, kurio karas su narkotikais nusinešė tūkstančius gyvybių.

J. Bidenas atkakliai palaikė Indiją kaip užnugarį prieš Kiniją, nors ministro pirmininko Narendros Modi vyriausybė ribojo kalbą, persekiojo opozicijos lyderius, kurstė religinį nepasitenkinimą ir, kaip įtariama, žudė disidentus užsienyje.

Po vizito Naujajame Delyje 2023 m. rugsėjį J. Bidenas nuvyko į Hanojų pasirašyti „visapusiškos strateginės partnerystės” su Vietnamo vienpartiniu režimu. Jungtinės Valstijos ir vėl naudojasi vienais komunistais, kad sulaikytų kitus.

Dar yra Artimieji Rytai, kur Baideno „laisvojo pasaulio” koalicija yra gana marga. 2020 m. J. Bidenas grasino Saudo Arabiją paversti „pariju” dėl žurnalisto Jamalo Khashoggi nužudymo. Iki 2023 m. jo administracija, kenčianti dėl Kinijos skverbimosi ir kylančių dujų kainų, bandė paversti šią šalį naujausia Vašingtono sąjungininke pagal sutartį.

Be to, ši iniciatyva buvo iš D. Trampo administracijos paveldėtos koncepcijos dalis, pagal kurią stabilumas regione turėjo remtis arabų autokratijų ir neliberalių tendencijų turinčios Izraelio vyriausybės suartėjimu, o palestiniečių siekiai dažniausiai buvo nustumti į šalį.

Nenuostabu, kad santykiuose su šalimis nuo Egipto iki Jungtinių Arabų Emyratų sumažėjo žmogaus teisių ir politinių laisvių. J. Bidenas taip pat nepadarė nieko, kad sustabdytų demokratijos dusinimą Tunise – lygiai taip pat, kaip 2021 m. faktiškai nusprendė apleisti Afganistano demokratiją, kuriai gresia pavojus.

Iš tiesų, jei 2022 m. buvo retorikos pakilimo metai, tai 2023 m. buvo nepatogaus prisitaikymo metai. J. Bideno kalbose vis rečiau buvo minima „demokratijos ir autokratijos kova”, nes administracija ėmėsi prieštaringų veiksmų, kurie prieštaravo tokiam pasaulio apibūdinimui.

Baltuosiuose rūmuose ir Valstybės departamente liko laisvi svarbiausi su žmogaus teisėmis susiję postai. Administracija atšaukė sankcijas Venesuelai – ši iniciatyva viešai buvo apibūdinama kaip siekis užtikrinti laisvesnius ir sąžiningesnius rinkimus, tačiau daugiausia tai buvo pastangos priversti despotišką režimą nustoti eksportuoti pabėgėlius ir pradėti eksportuoti daugiau naftos.

Kai chunta nuvertė išrinktą Nigerio vyriausybę, JAV pareigūnai daugiau nei du mėnesius delsė pavadinti perversmą valstybės perversmu, nes bijojo nutraukti JAV pagalbą ir taip pastūmėti naująjį režimą į Maskvos rankas.

Tokie kompromisai visada buvo užsienio politikos dalis. Tačiau šiandien jie liudija, kad JAV pareigūnams tenka susidurti su svarbiausia dinamika.

Lenkija turėjo vidaus problemų; ji taip pat yra Ukrainą remiančios koalicijos logistinė atrama. Turkija yra politiškai neliberali ir dažnai nenaudinga, tačiau joje susikerta du žemynai ir dvi jūros.

Pietų ir Pietryčių Azijoje pagrindinė kliūtis Kinijos hegemonijai yra mažiau nei idealių partnerių linija nuo Indijos iki Indonezijos. Artimuosiuose Rytuose išranki supervalstybė bus vieniša supervalstybė.

Demokratinis solidarumas yra puikus dalykas, bet geografija yra atkakli. Visoje Eurazijoje Vašingtonui reikia neliberalių draugų, kad sulaikytų neliberalius priešus.

Ideologinis mūšio laukas taip pat pasikeitė nepalankia linkme. Šaltojo karo metais antikomunizmas buvo ideologiniai klijai tarp demokratinės supervalstybės ir jos autokratinių sąjungininkių, nes pastarosios žinojo, kad Sovietų Sąjungai triumfavus joms būtų galas.

Tačiau dabar JAV priešai pasižymi autokratijos forma, kuri kelia mažesnę egzistencinę grėsmę kitoms nedemokratinėms šalims: Persijos įlankos ar Vengrijos ir Turkijos stipruoliai, ko gero, turi daugiau bendro su Xi ir Putinu nei su Bidenu.

Atotrūkis tarp „gerų” ir „blogų” autoritarų yra mažesnis nei anksčiau – dėl to Jungtinės Valstijos sunkiau dirba ir daugiau moka, kad netobulai išlaikytų neliberalius partnerius.

LEMIAMAS DEŠIMTMETIS

Pirma, žiauri Eurazijos geopolitikos matematika. Išsivysčiusios demokratijos turi galios persvarą visame pasaulyje, tačiau kiekviename kritiniame regione išlaikyti fronto liniją reikia eklektiškesnio ansamblio.

Didelio azarto varžybos nuveda šalis ir lyderius ten, kur jie niekada nesiekė patekti.

Beviltiškais laikais taip pat reikia imtis moraliai įmantrių priemonių. Kai po Šaltojo karo Vašingtonas nesusidūrė su rimtais strateginiais varžovais, jis mokėjo mažesnę baudą už savo vertybių iškėlimą į pirmą vietą. Mažėjant saugumo riboms, didėja galios ir principų kompromisai.

Šiuo metu karas arba jo grėsmė gresia Rytų Azijai, Europai ir Artimiesiems Rytams. J. Bidenas sako, kad 2020-ieji bus „lemiamas dešimtmetis” pasauliui. Kaip 1941 m. šmaikštavo Vinstonas Čerčilis: „Jei Hitleris įsiveržtų į pragarą, Bendruomenių rūmuose bent jau palankiai paminėčiau velnią”.

Kai grėsmė yra didžiulė, demokratinės valstybės padarys viską, kad sutelktų koalicijas ir neleistų priešui prasiveržti. Taigi pagrindinė Vašingtono požiūrio į konkurenciją ironija yra ta, kad tie patys iššūkiai, kurie suaktyvina jo ideologinę energiją, apsunkina JAV diplomatijos grynumą.

Kol kas moraliniai kompromisai šiandieninėje JAV politikoje yra kuklūs, palyginti su Antrojo pasaulinio ar Šaltojo karo metais, iš dalies todėl, kad suvaržymai prieš nešvarius metodus yra stipresni nei tada, kai žemėje šmirinėjo Hitleris ir Stalinas.

Tačiau taisyklės ir normos gali keistis priklausomai nuo šalies aplinkybių. Taigi J. Bidenas ir jo įpėdiniai netrukus gali susidurti su bauginančia realybe: dėl didelio azarto kylanti konkurencija nuveda šalis ir lyderius ten, kur jie niekada nesiekė patekti.

Kai prasidėjo Šaltasis karas, mažai kas įsivaizdavo, kad Vašingtonas vykdys slaptas intervencijas nuo Afganistano iki Angolos. Vos prieš trejus metus vargu ar kas nors numatė, kad Jungtinės Valstijos netrukus pradės kariauti tarpinį karą, kuriuo siekiama nukraujinti Putino armiją Ukrainoje.

Dabartinėms varžyboms intensyvėjant, jų vedimo taktika gali tapti dar ekstremalesnė.

Vašingtonas gali slapta bandyti pakreipti pusiausvyrą rinkimuose kurioje nors svarbioje valstybėje, jei alternatyva būtų tokia, kad ta šalis stipriai pasislinktų Maskvos ar Pekino pusėn.

Vašingtonas galėtų naudoti prievartą, kad Lotynų Amerikos kariniai objektai ir kita svarbi infrastruktūra nepatektų į Kinijos rankas. Ir jei Jungtinės Valstijos jau dabar nevienareikšmiškai vertina perversmus nuošaliose šalyse, galbūt jos pateisintų kur kas didesnius žiaurumus, kuriuos svarbesnis partneris įvykdė svarbesnėje vietoje.

Tie, kurie abejoja, kad Vašingtonas griebsis nešvarių triukų, turi trumpą atmintį ir ribotą vaizduotę. Jei šiandienos varžybos iš tiesų lems žmonijos likimą, kodėl budri supervalstybė nepadarytų beveik visko, kad laimėtų?

NEPRARASKITE SAVĘS

Nėra jokios priežasties dėl to pernelyg gėdintis. Šalis, kuriai trūksta pasitikėjimo savimi, kad galėtų apginti savo interesus, neturės galios pasiekti kokių nors didelių tikslų pasauliniuose reikaluose.

Kitaip tariant, žala, kurią Jungtinės Valstijos daro savo vertybėms įsitraukdamos į abejotinus sąjungininkus ir elgdamosi abejotinai, tikrai yra mažesnė nei ta, kuri būtų padaryta, jei hiperagresyvi Rusija ar neototalitarinė Kinija skleistų savo įtaką visoje Eurazijoje ir už jos ribų.

Kaip ir Šaltojo karo metais, Jungtinės Valstijos ilgainiui gali grąžinti moralines skolas, kurias prisiima per ilgą kovą, jei sėkmingai išlaikys sistemą, kurioje demokratija klesti, nes jos aršiausi priešai yra slopinami.

Tačiau būtų pavojinga vadovautis vien tik tikslu pateisinančiu priemones, nes visada yra taškas, kai nešvarios priemonės sugadina teisingus tikslus. Net jei taip ir neatsitiks, serijinis amoralumas bus politiškai žalingas: šalis, kurios gyventojai susitelkė ginti savo vertybes ir interesus, amžinai nepalaikys strategijos, kuri, atrodo, tas vertybes nustumia į šalį.

Galiausiai didžiausia tokios strategijos yda yra ta, kad ji praranda didelį JAV pranašumą.

Antrojo pasaulinio karo metais, kaip teigia istorikas Richardas Overy, sąjungininkų reikalas buvo laikomas teisingesniu ir humaniškesniu nei Ašies reikalas, ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl pirmasis aljansas pritraukė daug daugiau šalių nei antrasis.

Šaltojo karo metais jausmas, kad Jungtinės Valstijos, nors ir netobulai, gina pagrindines teises ir laisves, kurias Kremlius slopino, padėjo Vašingtonui patraukti kitas demokratines visuomenes ir net sovietų bloko disidentus.

Didžiųjų galių konkurencijos taktika neturi užgožti pagrindinės šios konkurencijos problemos. Jei pasaulis pradės žiūrėti į šiandienos varžybas kaip į didesnės moralinės reikšmės neturinčias varžybas, Jungtinės Amerikos Valstijos praras legitimumo asimetriją, kuri joms gerai pasitarnavo.

Tai nėra hipotetinė dilema. Nuo 2023 m. spalio J. Bidenas Izraelio ir „Hamas” karą teisingai įvardijo kaip kovą tarp ydingos demokratijos ir tironiško priešo, siekiančio ją sunaikinti. Yra rimtas moralinis ir strateginis pagrindimas remti JAV sąjungininką, kovojantį prieš piktavalį JAV priešo Irano įgaliotinį.

Be to, nėra jokio rimto etinio palyginimo tarp teroristinės grupuotės, kuri prievartauja, kankina, grobia ir žudo civilius gyventojus, ir šalies, kuri dažniausiai stengiasi, neperžengdama karo nustatytų ribų, juos apsaugoti, teigia straipsnio autorius.

Tačiau teisingai ar ne, didelė dalis pasaulio pietų šalių šį karą laiko dvigubų Amerikos standartų įrodymu: ji priešinasi Rusijos okupacijai ir svetimos teritorijos užgrobimui, bet pritaria Izraeliui, vienų aukų gyvybes ir laisves vertina labiau nei kitų.

Rusijos ir Kinijos propagandistai stiprina šias mintis, kad įvarytų pleištą tarp Vašingtono ir besivystančio pasaulio. Štai kodėl J. Bideno administracija stengėsi, o kartais ir sunkiai, suderinti paramą Izraeliui su pastangomis sumažinti konflikto daromą žalą – ir kodėl karas gali lemti, kad JAV vėl ims skirti daugiau dėmesio taikos procesui su palestiniečiais, kad ir koks neperspektyvus jis šiuo metu atrodo.

Iš to galima pasimokyti, kad dėl klausimo esmės gali būti ginčijamasi, tačiau supervalstybei, kuri savo vertybes nešioja ant rankovės, suvokiamos veidmainystės kaina yra labai reali.

VARŽYBŲ TAISYKLĖS

Taigi, norint sėkmingai dalyvauti šiame varžybų etape, reikės suderinti užsienio politikai būdingus moralinius kompromisus ir rasti etosą, kuris būtų pakankamai negailestingas ir kartu realistiškas. Nors tikslios formulės tam nėra – bet kokio veiksmo tinkamumas priklauso nuo konteksto – kai kurie pagrindiniai principai gali padėti.

Pirma, moralė – tai kompasas, o ne suvaržymai. Dėl politinio tvarumo ir strateginių interesų Amerikos valstybės politika turėtų būti nukreipta į pasaulį, atitinkantį jos vertybes. Tačiau Jungtinės Valstijos negali paralyžiuoti savęs bandydamos visiškai įkūnyti šias vertybes kiekviename taktiniame sprendime.

Taip pat – net ir tuo metu, kai jos pačios demokratija susiduria su vidine grėsme, – ji neturėtų reikalauti apsivalyti namuose prieš darydama konstruktyvią įtaką užsienyje. Jei taip elgsis, sistemą formuos režimai, kurie bus negailestingesni ir mažiau suvaržyti savo netobulumo.

Jungtinės Valstijos taip pat turėtų vengti klaidingos alternatyvos. Jos turi vertinti pasirinkimus ir partnerius pagal tikėtinas galimybes, o ne pagal utopinį idealą. Reali alternatyva ryšiams su kariniu režimu Afrikoje gali būti stebėjimas, kaip žudikiški Rusijos samdiniai užpildo tuštumą.

Realistiška alternatyva Modi Indijai gali būti stebėti, kaip Pietų Azija toliau patenka į Kinijos, kuri uoliai eksportuoja neliberalizmą, šešėlį. Panašiai ir Saudo Arabijos režimo, kuris pjauna savo kritikus, artumas yra labai nepatogus.

Tačiau reali alternatyva Saudo Arabijos kronprincui Mohammedui bin Salmanui tikriausiai yra režimas, kuris ir toliau išlieka gana represyvus – ir kur kas mažiau pasiryžęs suteikti daugiau teisių moterims, pažaboti religinius fanatikus ir kitaip paversti šalį atviresne ir tolerantiškesne vieta.

Pasaulyje, kuriame yra daugybė prastų galimybių, dažnai kyla esminis klausimas: Ką palyginti su kuo?

Kitas pagrindinis principas: geri dalykai neateina vienu metu. Šaltojo karo politikai kartais pateisindavo perversmus ir paramą represiniams režimams, motyvuodami tuo, kad neleidžiant trečiojo pasaulio šalims tapti komunistinėmis, išsaugoma galimybė, kad vėliau jos taps demokratinėmis.

Tokia logika buvo įtartinai patogi – ir daugeliu atvejų teisinga. Lotynų Amerikos ir kitų besivystančių regionų šalys, pasiekusios aukštesnį išsivystymo lygį, galiausiai patyrė politinį atsivėrimą, o demokratinės vertybės sklido iš Vakarų.

Moralė – tai kompasas, o ne suvaržymai.

Šiandien nepadorūs sandėriai kartais gali padėti pasiekti geresnių rezultatų. Nenutraukdamas JAV ir Filipinų aljanso per R. Duterte’s karą su narkotikais, Vašingtonas palaikė santykius, kol atsirado labiau bendradarbiaujanti ir ne tokia drakoniška vyriausybė.

Palaikydamos glaudžius ryšius su nerimą keliančia Lenkijos vyriausybe, Jungtinės Valstijos laimėjo laiko, kol praėjusių metų pabaigoje šios šalies rinkėjai išrinko koaliciją, žadančią stiprinti demokratines institucijas.

Tą patį argumentą būtų galima pateikti ir dėl to, kad reikia palaikyti ryšius su kitomis demokratinėmis šalimis, kuriose ryškūs autokratiniai polinkiai, tačiau rinkimų mechanizmai išlieka nepažeisti – Vengrija, Indija, Turkija ir kt.

Apskritai liberalizmas greičiausiai klestės demokratinėje sistemoje, kuriai vadovauja demokratija. Taigi, paprasčiausiai užkirtus kelią galingų autokratijų įsigalėjimui, galiausiai demokratinės vertybės gali išplisti į kadaise nedraugiškas vietas.

Jungtinės Valstijos taip pat turėtų prisiminti, kad žvelgti plačiau yra taip pat svarbu, kaip ir žvelgti į ilgalaikę perspektyvą. Parama demokratijai ir žmogaus teisėms nėra vienareikšmis dalykas. Kaip parodė J. Bideno valstybinė veikla, sandoriai su diktatoriais gali papildyti strategiją, kurios esmė – demokratinis bendradarbiavimas.

Be to, amerikietiškų vertybių puoselėjimas yra daugiau nei represinių režimų įtikinėjimas. Užsienio politika, kuria per prekybą keliami tarptautiniai gyvenimo standartai, sprendžiamos pasaulinės problemos, pavyzdžiui, maisto trūkumas, ir neleidžiama kilti didžiųjų valstybių karui, labai gerai pasitarnauja žmogaus orumui.

Tokias pastangas pabrėžianti strategija iš tikrųjų gali būti patrauklesnė šalims, įskaitant besivystančias demokratines šalis nuo Brazilijos iki Indonezijos, kurios priešinasi demokratijos ir autokratijos rėmams, nes nenori dalyvauti manichėjiškoje kovoje.

Žinoma, šie principai gali atrodyti kaip racionalizavimo receptas – būdas pateisinti šiurkščiausią elgesį teigiant, kad jis tarnauja svarbesniam tikslui. Todėl kitas svarbus principas atgaivina Hamiltono priesaką, kad priemonės turi būti proporcingos piktadarystei.

Kuo didesnis kompromisas, tuo didesnis turi būti jo atlygis arba žala, kurios išvengiama.

Pagal šį standartą bendradarbiavimo su Indija ar Lenkija atvejis yra akivaizdus. Šios šalys yra probleminės, bet dažniausiai žavinčios demokratijos, kurios vaidina lemiamą vaidmenį įsibėgėjančiose varžybose. Kol pasaulyje bus tik liberalios demokratijos, Vašingtonas vargu ar galės rasti draugų be trūkumų.

Vis dėlto Jungtinės Valstijos turėtų atsargiau užmegzti ryšius su šalimis, kurios nuolat užsiima veikla, kuri, jų nuomone, labiausiai kenkia liberaliajai tvarkai: sistemingai kankina ar žudo savo žmones, vykdo prievartą prieš savo kaimynus arba eksportuoja represijas per sienas.

Pavyzdžiui, Saudo Arabija, periodiškai vykdanti kai kuriuos iš šių veiksmų, yra problemiška partnerė. Saudo Arabija, kuri įžūliai ir nuosekliai vykdo tokius veiksmus, rizikuoja sugriauti moralinį ir diplomatinį santykių su Jungtinėmis Valstijomis pagrindą.

Amerikos pareigūnai turėtų dar labiau abejoti dėl strateginės naudos iškraipyti ar destabilizuoti kitų šalių, ypač demokratinių, politiką.

Jei Vašingtonas ketina grįžti prie perversmų Lotynų Amerikoje ar Pietryčių Azijoje, blogos pasekmės, kurių norima išvengti, turi būti tikrai rimtos – galbūt didelis, potencialiai ilgalaikis pokytis svarbiausioje regioninėje jėgų pusiausvyroje, kad būtų galima pateisinti politiką, taip akivaizdžiai prieštaraujančią tikslams, kuriuos Jungtinės Valstijos teigia ginančios.

Norint sumažinti žalą šioms priežastims, reikia atsižvelgti į kitą principą: svarbus ribinis pagerėjimas. Vašingtonas neįtikins Turkijos, Jungtinių Arabų Emyratų ar Vietnamo vadovų įvykdyti politinę savižudybę atsisakant savo šalies modelio.

Tačiau šiuose santykiuose svertai veikia abiem kryptimis. Šalims, esančioms ugnies linijoje, supervalstybės globėjo reikia lygiai taip pat, kaip ir jai jų. JAV pareigūnai gali pasinaudoti šiuo svertu, kad atgrasytų nuo eksteritorinių represijų, siektų paleisti politinius kalinius, padaryti rinkimus šiek tiek laisvesnius ir teisingesnius arba pasiekti kitokių kuklių, bet reikšmingų pokyčių.

Tai gali būti šių santykių išsaugojimo kaina, įtikinant žmogaus teisių ir demokratijos šalininkus Kongrese, kad Baltieji rūmai nėra visiškai pamiršę šių klausimų.

Tai susiję su papildomu principu: Jungtinės Valstijos turi būti kruopščiai sąžiningos pačios su savimi. Amerikos pareigūnai turi pripažinti, kad neliberalūs sąjungininkai bus selektyvūs arba nepatikimi sąjungininkai, nes jų vidaus modeliai prieštarauja svarbioms liberalios tvarkos normoms – ir todėl, kad jie linkę kelti nepasitenkinimą, kuris galiausiai gali sukelti sprogimą.

Tokia pat problema, susijusi su įstatymais, kurie įpareigoja nutraukti pagalbą perversmininkams, yra ta, kad jie skatina saviapgaulę. Tais atvejais, kai Vašingtonas baiminasi strateginių padarinių dėl santykių nutrūkimo, JAV pareigūnai yra motyvuoti apsimesti, kad perversmas neįvyko.

Geresnis požiūris, atitinkantis 2022 m. gruodžio Kongreso patvirtintas reformas, yra sistema, leidžianti prezidentams atsisakyti tokių nutraukimų dėl nacionalinio saugumo priežasčių, tačiau verčianti juos pripažinti ir pagrįsti tokį pasirinkimą. Moralinių kompromisų darymas užsienio politikoje prasideda nuo pripažinimo, kad tokie kompromisai egzistuoja.

Kai kurie iš šių principų prieštarauja kitiems, o tai reiškia, kad jų taikymas konkrečiais atvejais visada turi būti vertinimo klausimas. Tačiau priešingybių suderinimo klausimas susijęs su paskutiniu principu: pakilus idealizmas ir žiaurus realizmas gali egzistuoti kartu.

XX a. septintajame dešimtmetyje moraliniai debatai sugriovė Šaltojo karo konsensusą. Devintajame dešimtmetyje JAV prezidentas Ronaldas Reiganas tinkamai pataisė, bet niekada iki galo neatstatė šio konsensuso, derindamas taktikos lankstumą su tikslo aiškumu.

Reiganas rėmė siaubingus diktatorius, žudikiškas kariuomenes ir banditiškus „laisvės kovotojus” Trečiajame pasaulyje, kartais pasitelkdamas gudrybes, pavyzdžiui, Irano kontrų skandalą, kurios buvo abejotinos arba tiesiog neteisėtos.

Tačiau jis taip pat rėmė demokratinius judėjimus nuo Čilės iki Pietų Korėjos; retorinius Kremliaus pasmerkimus jis derino su skambiais Vakarų idealų patvirtinimais. Išvada ta, kad šiurkščios priemonės gali būti labiau toleruojamos, jei jos yra didesnio paketo, kuriame žodžiais ir darbais pabrėžiamos vertybės, kuriomis turi būti grindžiamas Jungtinių Valstijų požiūris į pasaulį, dalis.

Kai kas tai laikys padidėjusia veidmainyste. Iš tikrųjų tai geriausias būdas išsaugoti pusiausvyrą – politinę, moralinę ir strateginę, kurios reikia demokratinei supervalstybei.

infa.lt: sveikiname tuos, kurie sugebėjo paskaityti iki galo. Iš esmės straipsnyje pabrėžiama, kad dėl liberalios demokratijos, kuri pristatoma kaip JAV vertybė, galima padaryti bet kokį nusikaltimą, jei siekiama gėrio. Tačiau vėlgi – gėris vertinamas per liberalios demokratijos prizmę, kuri pati laikoma gėriu. Ką daryti ir kaip elgtis tiems, kurie nepripažįsta JAV liberalios demokratijos nešamų vertybių – narkotikų įteisinimo, LGBT ir transgenderinės propagandos – straipsnyje nekalbama. Tačiau tokioms santvarkoms paruošti demokratiniai rinkimai, kurie galiausiai viską sustato į vietas, kai liberalius kandidatus remia, finansiškai ir politiškai palaiko JAV.