infa.lt

Stebint kaip šiandien eskaluojama karo „neišvengiamybė”, taip pratinant gyventojus prie minties, kad „karas bus”,tik dar ne visiškai aišku kada tiksliai, tampa matoma, kad tą eskalaciją vykdo atskiros šalys, bet jokiu būdu ne jų dauguma.

Dauguma dar supranta, kad jau kas, kas, bet jos nugalėtojomis šiame naujausiame kare netaps. Jei manytų kitaip, reakcijos būtų visai kitos. Apskritai neaišku ar jame bus nugalėtojų įprastine prasme, nes dabartiniame, jau vykstančiame kare Ukrainoje aiškiai išreikšti tėra tik du reikalavimai.

Vienas Putino – atitraukti NATO nuo jo sienų, Ukrainai tampant neutralia valstybe, antrasis Vakarų Putinui – išvesti kariuomenę iš Ukrainos teritorijos. Akivaizdu, kad šie abu reikalavimai neįvykdomi, nes Putinas tikisi saviškį įgyvendinti ginklu, o Vakarai tikisi – neaišku ko jie tikisi, gal stebuklo, kad jų bendri pareiškimai ir sankcijos privers Putiną atsitraukti.

Nes Vakarų ginklų gamyba savo tempais atsilieka nuo Putino kelis kartus, tad akivaizdu, kad įprastinės ginkluotės siuntimas Ukrainai neduos norimo rezultato, juolab, kad jos dar ir nuolat trūks.

Ukrainai trūksta ne tik ginklų, bet ir gyvosios karo jėgos, dėl kurios neturi problemų, bent kol kas, Rusija. Todėl tokiomis sąlygomis, grynai matematiškai skaičiuojant – ilgalaikėje perspektyvoje Ukraina neturi šansų išsaugoti savo valstybę. Ir tą galų gale ima suprasti Vakarai. Todėl juose jau ima pasigirsti kol kas dar atsargių prielaidų apie Europos karių dalyvavimą karo veiksmuose Ukrainoje.

Apie tai užsiminė ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, pareiškęs, kad bendro sutarimo nėra, tačiau neatmesdamas varianto, kad į Ukrainą gali būti siunčiami ES valstybių narių kariai. Jį palaikė ir Estijos premjerė Kaja Kallas, kuri net išsiuntusi visus iki vieno estus į Ukrainą nesugebėtų padaryti Putinui žymesnės žalos. Bet bendras fonas buvo padarytas.

Tiesa, čia pat atsiliepė daugybės šalių politikai, paneigę savo karių dislokavimo Ukrainoje galimybę. Vienas pirmųjų tarp jų buvo Vokietijos kancleris Olafas Scholzas.

Kodėl karingas kalbas varinėja Emmanuelis Macronas – iš dalies galima suprasti. Visa Prancūzijos užsienio politika jam vadovaujant žlugo, Prancūzija prarado įtaką Afrikoje, šalyje nesibaigia ūkininkų streikai, ir jam tiesiog gyvybiškai būtina kažkur nukreipti visuomenės dėmesį.

Tačiau kodėl tokias kalbas skleidžia mažutės Estijos premjerė Kaja Kallas – paaiškinti sunkiau, nors tai gali būti irgi susiję su neseniai vykusiu skandalu, kai paaiškėjo, kad šalyje premjerei sankcionuojant su Rusija prekiaujančias įmones, jos pačios vyro įmonė, kurią ji finansavo – vykdo netrukdomą prekybą su Rusija. Tai vos neprivedė prie jos pačios atstatydinimo. Gali būti, jog dabar padidintas karingumas skirtas užglostyti ankstesnes klaidas.

Turbūt reikėtų labiau įsigilinti – o ką gi laimėtų Europa nusiuntusi savo karius į Ukrainą?

Kiek gyvybiškai Ukraina svarbi Europai, lyginant su tuo, ką papasakojo Putinas savo interviu Tuckeriui Carlsonui metu, remdamasis istorinėmis paralelėmis? Jis juk ne veltui nedarė jokių išpuolių prieš Vakarus interviu metu. Nei prieš Vakarus, nei prieš NATO, kas daugeliui buvo visiškai netikėta. Jis tiesiog papasakojo kiek svarbi Ukraina yra Rusijai.

Tai buvo skirta mąstantiems žmonėms, analitikams ir vyriausybių patarėjams, dirbantiems prie politikos formavimo. Kad suprastų, jog Ukrainos jiems niekas be apsauginių vožtuvų neatiduos. Galima tarp eilučių įskaityti, kad kausis dėl jos „tiek, kiek reikės”.

Kiek pasiryžusi kautis Europa ir kiek jai Ukraina svarbesnė nei jos atskirų šalių gerovė?  Pagal vykdytų apklausų duomenis, didžioji dalis europiečių palaiko pagalbą Ukrainai, išskyrus Slovakiją, Serbiją, Vengriją ir dar keletą. Bet ar jie palaikys tiesioginį jų šalies įsitraukimą į karą? Kur žus jų piliečiai, o karo baigtis bus daugiau nei neaiški?

Labai abejotina. Ypač turint omenyje, kad Putinas nė neslepia panaudosiąs branduolinį ginklą, jei iškils grėsmė valstybei (Rusijai). Kai jo buvo paklausta TV maratono metu ar jis panaudos branduolinį ginklą prieš Europos šalis, po ko kiltų visuotinio susinaikinimo grėsmė, – tai jis atsakė: „O kam mums pasaulis, kuriame nėra Rusijos?”

Tame yra sava šiurpi logika, kurios galima nepriimt, tačiau kurią reikia adekvačiai įvertint.

Akivaizdu, kad Vakarams teks daryti pasirinkimą – vertybinį ar racionalų, viskas priklausys nuo tuo metu valdžioje būsiančių politikų. Pasirinkimas nebus lengvas, o sprendžiant pagal Trečiojo pasaulinio karo laukiančias pasekmes – galbūt net siaubingas.

Nes laimėtojų jame nebus.

Aš net nesu užtikrintas ar bus tokie junginiai kaip ES ir NATO.

Turime apie ką pagalvoti.