infa.lt

Šiuo pavadinimu jau sukurtas ne vienas fantastinis filmas, kai į žmogaus kūną patenka kokio nors kosminio monstro sėkla ir jame pradeda augti…

Bet šį kartą ne apie jį, apie kitą. Apie tą kuris taip arti ir toks savas, kad jo net nepastebime, nes esame su juo susitapatinę. Tai jis sukuria patyčias paauglių tarpe, nesantaiką tarp žmonių ar valstybių.

Konkurencija dėl dominavimo prasideda labai anksti, dažniausiai tai vyksta nesąmoningai – pažeminus kitą, pats pasijunta „aukščiau“. Pranašumo pojūtis šiam padarui geriausias maistas, veiksmingiausia „trąša“.

Todėl gražiausios mergaitės, stipriausi ar protingiausi berniukai, gaudami iš aplinkos daugiau dėmesio ir pagyrų, automatiškai atsiduria „rizikos grupėje“ šį padarą užsiauginti didesnį. Ne atsitiktinai jo simbolis Liuciferis, atskirties nuo Dievo simbolis (šventraščiuose) apibūdinamas, kaip pats gražiausias, ir tobulinusias iš visų angelų.

Taip, tai ego, netikrasis, mažasis, iliuzorinis „aš“. Jis turi daug vardų ir epitetų. Labiausiai siejamas su protu, bet užvaldęs ir jausmus, emocijas. Rytuose jis vadinamas „tarnu“, kuris miegant šeimininkui, įsijautė į jo rolę ir šeimininkauja…

Kodėl jis netikrasis, iliuzorinis? Nes trumpalaikis, kaip ir visas žmogus. Jis, kaip rasos lašelis. Saulutė patekėjo – lašelis išgaravo. Yra tik tai, kas amžina… O kas laikina, kas praeina, tas tiktai „maja“ – iliuzija.

Kitas netikrumo požymis yra atskirtis. Tapatinimasis su protu sukuria atskirtį nuo dvasinio plano, nuo Šaltinio iš kurio atsiranda visa, kas matoma ir apčiuopiama. Susitapatinus su tuo, kas laikina ir ribota, prarandamas ryšys su tuo, kas amžina ir be ribų. Tai, kaip išmainyti laikrodį į apatinius…

Žmogus dažnai didžiuojasi turįs protą, kurio neturi jo „jaunesnieji broliai“, jaučiasi gamtos valdovu esančiu grandinės viršuje. Bet, kaip tie „bepročiai“ sugeba nuskristi, nuplaukti, savo keturiomis numigruoti tūkstančius kilometrų, be navigacijos, dažnai nesustodami ir tamsę naktį? Gal jie turi kažką kitą, ko neturi žmogus?

Gal protas ne didžiausia ar bent jau ne vienintelė vertybė. Juk pasaulinio masto bėdas, ekologines ar net egzistencines sukuria ne tie „bepročiai,“ o homo sapiens.

Ką gi jie turi tokio, ko neturi žmogus? Aštresnes jusles ( klausą, uoslę, regėjimą)? Taip, bet dažniausiai tik vieną ar pora iš jų. Šunys – uoslę, paukščiai – regėjimą. Pelėdos, šikšnosparniai, delfinai turi ir radio – lokacinį sugebėjimą, kuris atstoja regėjimą ten, kur jis neįmanomas. O kiek mes nežinom?

Kaip paaiškinti paukštelių būrio ar žuvų tunto sinchroniškus judesius? Lyg atskiri individai būtų vieningu organizmu… Kaip praverstų tokia savybė žmonėms! Kurie per visą savo egzistenciją niekaip neišbrenda iš konfrontacijos, konfliktų ir karų maratono. O, pasiekę aukštesnį techninį išsivystymą, dar kartą susinaikina…

Ne protas to, didžiausias kaltininkas. Jis, kaip ir kiekviena „lazda“ – su dviem galais. Kaltas užstrigimas jame, jo absoliutinimas, kuris sukuria atskirtį… Atskirtį nuo Visumos, nuo Šaltinio. Yra, taip vadinamas, narcizo fenomenas. Kuris pasireiškia įvairiausiomis formomis.

Tai gali būti „beždžioniukai“ spyruokliuojančia eisena ir su kriminaliniu polinkiu. Gali būti susireikšminęs proto „bokštas“, ne einanti, o siūbuojančiais klubais „plaukianti“ blondinė, religinis ar kitoks fanatikas. Viską lemia susireikšminimas, pranašumo jausena kitų atžvilgiu.

Ten, kur nukreiptas dėmesys, teka ir gyvybinė energija. Tai išeities taškas. Dėmesio pagalba galima išmokti atpalaiduoti raumenis, visą kūną, „paleisti“ rūpesčius ir stresą. Jo pagalba skleidžiasi bet kokia kūryba, vyksta pažanga, atsikratoma negalavimų.

Bet to paties dėmesio pagalba galima užsiauginti ir „padarą“. Vaikų skatinimas pagyromis turi būti atsargus, sąmoningas, kad nepažadintų pranašumo jausenos kitų atžvilgiu. Pastovus mylinčios bobutės ar mamytės „kapsėjimas“ apie mūsų vaikelio išskirtinumą gali padaryti tikrą meškos paslaugą. Praminti tokią klišę kurioje „vaikelis“ kapanosis visą gyvenimą.

Žmonės labai skirtingi. Vienam, dar nuo pradinių klasių, sekasi matematika, kitas turi muzikinę klausą, kažkam patinka technika ar sportas. Yra geras pasakymas – „Nėra pasaulyje išminčiaus, kuris neturėtų ko pasimokyti iš bet kurio praeivio“.

Šią tiesą, puikiai supranta ir pripažįsta Tibeto vienuoliai. Jie sveikindamiesi su žmogumi, suglaudžia abu delnus ant krūtinės ir pagarbiai nusilenkia. O Indijoje (tokiu atveju), dar ir tariamas žodis „Namastė“, kuris reiškia „sveikinu Dievą, esantį tavyje“.

Štai tokią žinią, tokią informaciją vertėtų įskiepyti į vaiko širdelę vietoje pranašumo jausenos.

Juk Dievo dvasia persmelkia visą materiją, kiekvieną jos atomą, ji visur esanti… Tai įmanoma pajausti, tik reikia atsisakyti „savęs“, tapti „tuščiu indu“. Pamatę gatvėje spyruokliuojančią ar „plaukiančią“ eiseną, neskubėkite jos priskirti narcizų kategorijai.

Tai gali būti ir priešingas atvejis. Jeigu tai „kaifas“ nuo Visumos, nuo sąlyčio su ja. Tai nuostabu… Gal būt tai net „satori“.

Romas Cibas