infa.lt

„The New Yorker” straipsnio autorius rašo, kad nežabota meilė pinigams sužlugdys žmoniją, cituodamas Levo Tolstojaus istoriją apie nelaimingąjį Pachomą. Garsusis rusų rašytojas galėtų šiandien gyvenantiems žmonėms duoti gerą ekonomikos pamoką su moraliniu atspalviu, pažymima straipsnyje.

1886 m. Levas Tolstojus išleido apsakymą „Ar daug žemės reikia žmogui?”. Jo herojus, neturtingas valstietis Pachomas, svajoja tapti žemės savininku. Jis galvoja: „Jei turėčiau daug žemės, nebijočiau nieko, net paties velnio!”

Velnias išgirsta ir sugalvoja planą. Pachomas ima paskolą, kad nusipirktų daugiau žemės, augina galvijus, kukurūzus ir tampa turtuoliu. Jis pelningai parduoda savo valdas ir persikelia į naują vietą, kur pigiai nuomoja didelius žemės plotus.

Kurį laiką jis viskuo patenkintas, tačiau pripratus prie naujos padėties, jo nepasitenkinimas auga. Jam vis dar tenka nuomotis žemę kviečiams auginti ir dėl to kivirčytis su vargšais. Atrodo, kad racionalus sprendimas būtų – pirkti naują žemę.

Netrukus Pachomas išgirsta apie baškirus, kurie gyvena nuošaliai derlingoje lygumoje prie upės ir yra pasirengę parduoti savo žemę beveik už dyką. Jis nuperka arbatos, vyno ir kitų dovanų ir vyksta pas juos.

Jų vadovas paaiškina, kad už menką tūkstančio rublių kainą Pachomas gali gauti tiek žemės, kiek gali apeiti per dieną, su sąlyga, kad iki saulėlydžio galės grįžti į pradinį tašką. Kitą rytą Pachomas iškeliauja per aukštą stepės žolę. Kuo toliau eina, tuo žemė derlingesnė.

Jis eina vis greičiau ir greičiau, vis toliau ir toliau, viliojamas tolimų perspektyvų. Paskui, saulei pradėjus leistis, jis pasuka atgal, bet staiga pasijunta neįtikėtinai pavargęs. Jo kojos tampa lyg akmeninės, širdis daužosi, marškiniai ir kelnės permirkę nuo prakaito, bet jis vis tiek lipa į kalną, kur jo laukia baškirų kompanija.

Jų vadovas pamatęs jį sušuko: „Ai, gerai! Jūs įsigijote daug žemės!” Tačiau Pachomas krenta negyvas, iš burnos jam bėga kraujas. Baškirai užjaučiančiai linguoja galvas, o Pachomo tarnas paėmęs kastuvą iškasa paprastą trijų aršinų (dviejų metrų) ilgio kapą. Taip skaitytojas gauna atsakymą į apsakymo pavadinime iškeltą klausimą: tiek žemės tereikia žmogui.

Tolstojus nebuvo nei ekonomistas, nei šiaip taupus – kartą jam nuskilo pralošti šeimos turtą kortomis. Vis dėlto, kūrinyje „Kiek žmogui reikia žemės?” pateikiamas adekvatus pinigų, psichologijos ir ekonominio mąstymo įvertinimas.

Pachomas, bet kokia kaina siekiantis gerovės, siekia tik maksimalios naudos; jis nepaliaujamai tyrinėja naujas įsivaizduojamų galimybių sritis, nepaisydamas neigiamų „išorinių veiksnių”, tokių kaip nederlinga dirva ir žala santykiams su kitais žmonėmis.

Kurį laiką šis plėtros ciklas atrodo sėkmingas, tačiau kiekviename etape Pachomas randa svarių priežasčių, kodėl negalima užmigti ant laurų: nemalonūs kaimynai, geresnė nuoma, pigi gera žemė. Siaurąja prasme jis elgiasi gana racionaliai.

Tačiau iš pirmo žvilgsnio racionalių sprendimų serija veda link katastrofos.

Sulig kiekvienu nauju turtingumo lygiu, užuot džiaugęsis jau turimais turtais, Pakhomas greitai ima nerimauti ir grįžta į ankstesnį laimės lygį. Istorijos pabaigoje, galutinai išsekęs, jis gali lengvai atsisakyti tūkstančio rublių, pailsėti ant žolės ir neskubėdamas grįžti į pradinį tašką.

Vis dėlto, jis mano, kad atsižvelgiant į įdėtas pastangas, būtų kvaila sustoti, ir toliau investuoja likusias jėgas į žygdarbį, kuris pasmerktas žlugti.Likus kelioms akimirkoms iki mirties Pachomas supranta savo klaidą.”Ak, rizikavau, sužlugdžiau visą verslą, man nepavyks”, – galvoja jis.Kaip galėjo žlugti tokia gerai apgalvota verslo iniciatyva?

Pachomo nelaimę galima suprasti iš jo nesugebėjimo aiškiai mąstyti. Šiandien elgsenos ekonomistai, tyrinėjantys ekonominio gyvenimo psichologiją, duoda nuorodą į „hedoninį prisitaikymą” ir „negrįžtamų išlaidų spąstus”, laikydami jas mąstymo klaidomis. Jie, greičiausiai, šiuos klaidingo mąstymo modelius priskirtų ir Pahomui.

Tačiau Tolstojus tuos pačius dėsnius vertino kitaip – rizika moralinių galimybių panoramoje. Velnias jomis naudojasi, kad įgytų valdžią Pachomo sielai; jų kurstomas naudos troškimas turi moralinių pasekmių ir iškreipia pagrindinio herojaus įsitikinimus bei elgesį.

Iki velnio įsikišimo jis turėjo kur kas kuklesnes vertybes: „Vyro pilvas plonas, bet ilgas”, – sako jo žmona istorijos pradžioje. – Mes nebūsime turtingi, bet būsime sotūs.

Pachomui buvo suteikta galimybė gyventi gyvenimą, kurio nevaržė save naikinantis godumas. Vis dėlto į pasakojimo pabaigą ribotas „baškirų” domėjimasis turtais jį stebina, ir atrodo ne kaip iššūkis jo paties vertybėms, o kaip verslo galimybė – jis suvokia juos kaip neišmanėlius, o ne išminčius.

Tolstojus įžvelgė moralinį ekonominio mąstymo aspektą. Buvo laikas, kai pagrindiniai ekonomistai taip pat jį matė. „Kiekvieną dieną darosi vis aiškiau, kad mūsų laikų moralinės problemos yra susijusios su meile pinigams”, – 1925 m. rašė ekonomistas Džonas Meinardas Keinsas (John Maynard Keynes).

Kaip ir Tolstojus, Keinsas pripažino, kad daugelis svarbiausių ekonomikos temų neišvengiamai yra moralinės ir politinės: „Ekonomikos meistras turi turėti retą dovanų derinį, – rašė jis kita proga, – jis turi būti matematikas, istorikas, valstybininkas, filosofas – tam tikra prasme.

Su optimizmu, kuris pasirodė per ankstyvas, Keinsas aprašė ateitį, kai „meilė pinigams kaip nuosavybei – skirtingai nuo meilės pinigams kaip priemonei malonumams ir gyvenimo tikrovei pasiekti – bus pripažinta tuo, kas ji yra, t. y. šiek tiek atgrasia liga”.

Kritikuodamas „pūvantį” ir „individualistinį” tarptautinio kapitalizmo pobūdį po Pirmojo pasaulinio karo, jis rašė: „Tai neprotinga.Tai nėra gražu.Tai nėra teisinga. tai nedora.”

Šiandien sunku įsivaizduoti daugelį pagrindinių ekonomistų, vartojančių tokią moralinę ir estetinę kalbą – ekonomikos mokslas remiasi technokratiniu, kvazimoksliniu žodynu, kuris užgožia etinius ir politinius klausimus, sudarančius šios disciplinos esmę.

Pavyzdžiui, 1953 m. Miltonas Friedmanas savo esė teigė, kad „pozityvioji ekonomika yra arba gali būti „objektyvus” mokslas”.

Šį požiūrį vėliau perėmė daugybė kitų ekonomistų, todėl Keinso ir Tolstojaus moraliniai vertinimai tapo mažai reikšmingi. Mokslinio nešališkumo pozicija leidžia pagrindiniams ekonomistams į politiką ir diskursą įterpti įvairius abejotinus teiginius: kad ekonomikos augimui reikia didelės nelygybės, kad korporacijų koncentracija yra neišvengiama ir, kad tik neviltis gali motyvuoti žmones dirbti.

Tai tampa pateisinimu išlaikyti status quo, kuris pateikiamas kaip neišvengiamų ir nekintamų „dėsnių” rezultatas. Kaip teigia garsioji Margaret Thatcher frazė, „alternatyvos nėra”.

Tačiau, kai kurie ekonomistai, atgaivinantys Keinso ir Tolstojaus pažiūras, buvo atviresni minčiai, kad ekonomika yra politinės filosofijos dalis. Thomas Piketty apibūdina „galingą amžino stabilumo iliuziją, prie kurios kartais priveda nekritiškas matematikos naudojimas socialiniuose moksluose”.

Ekonomistas Albertas Hiršmanas (Albert Hirschman) teigė, kad visuomenės viršūnėlė dažnai siekia „padaryti įspūdį plačiajai visuomenei”, apibūdindama savo statusą kaip „neišvengiamą vykstančių procesų rezultatą”.

Ir dar: „Tačiau ar po tiek daug neišsipildžiusių pranašysčių socialiniai mokslai nėra suinteresuoti priimti sudėtingumą, net jei dėl to šiek tiek praranda pretenzijas į prognozavimo galią?”

1900 m. išleistoje knygoje „Mūsų laikų vergovė” Tolstojus pateikė keletą tokių pat pastebėjimų. „XVIII a. pabaigoje Europos žmonės pamažu ėmė suvokti, kad tai, kas anksčiau atrodė natūrali ir neišvengiama ekonominio gyvenimo forma, t. y. valstiečių padėtis visiškoje jų šeimininkų valdžioje, nėra gera, – tai neteisinga ir amoralu, ir tai reikia keisti”, – rašė jis. Fizikos dėsnių nepakeisi, bet ekonominio žaidimo taisykles pakeisti galima.