infa.lt

© Janine Schmitz/photothek.net

Vokietijos vyriausybė, vadovaujama kanclerio Olafo Scholzo, likus beveik dvejiems metams iki federalinių rinkimų išgyvena sunkius laikus. Valdančiosios koalicijos, kurią sudaro Vokietijos socialdemokratų partija (SPD), laisvieji demokratai (FDP) ir žalieji, reitingai toliau krenta, o pats Olafas Scholzas tapo nepopuliariausiu Vokietijos Federacinės Respublikos kancleriu per visą stebėjimo laikotarpį, praneša „Kommersant” leidinys.

Rinkiminiai pirmaujantys lyderiai – centro dešiniųjų CDU/CSU partijų blokas ir kraštutinių dešiniųjų Alternatyva Vokietijai (AfD) – reikalauja pirmalaikių rinkimų. Ateinančią savaitę O. Scholzo padėtis vargu ar pagerės, nes šalį krečia žemdirbių protestai, kurių kulminacijos laukiama sausio 15 d.

Olafo Scholzo vyriausybei 2023-ieji buvo nelengvi metai, tačiau naujieji – 2024-ieji – prasideda dar sunkiau. Apklausos rodo, kad valdančioji koalicija sparčiai praranda paramą likus beveik dvejiems metams iki 2025 m. spalį vyksiančių Bundestago rinkimų.

INSA instituto duomenimis, sausio 8 d. SPD reitingas siekė tik 16%, Žaliųjų – 12%, o FDP – tik 5%. Valdančioji koalicija bendrai surenka 33 proc.

Centro dešiniųjų CDU/CSU blokas, 2005-2021 m. sudaręs Vokietijos vyriausybės pagrindą, pirmauja tarp rinkėjų pasirinkimų su 32% palaikymu. Kartu skausmingai atrodo tai, kad valdančiosios koalicijos lokomotyvas – SPD – smarkiai atsilieka net nuo kraštutinių dešiniųjų AfD, kurios populiarumas šoktelėjo iki 23 proc.

Tokių rodiklių fone, kuriuos pirmiausia lėmė vyriausybės socialinė ir ekonominė politika, šalyje stiprėja raginimai surengti pirmalaikius rinkimus ir atsistatydinti Olafą Scholzą, kuris tapo nepopuliariausiu kancleriu per visą ministrų kabineto vadovo reitingų stebėjimo istoriją nuo 1997 m.

Sausio pradžioje Vokietijos žiniasklaida pranešė, kad O. Scholzas gali atsistatydinti anksčiau laiko, o pusė SPD šalininkų norėtų matyti vyriausybės vadovu gynybos ministrą Borisą Pistorių.

Du trečdaliai (64,3%) visų rinkėjų taip pat pasisako už valdžios perdavimą Gynybos ministerijos vadovui.

Ir kol kas nėra jokių ženklų, kad padėtis kaip nors pagerės. Sausio 8 d. Vokietijoje prasidėjo Vokietijos ūkininkų sąjungos organizuojama „veiksmų savaitė”. Vietos ūkininkai protestus pradėjo rengti dar 2023 m. gruodį – po to, kai vyriausybė, taupydama biudžeto lėšas, nusprendė atimti iš žemės ūkio darbuotojų nuolaidas dyzelinui ir mokesčių lengvatas.

Vokietijos finansų ministerija, vadovaujama FDP lyderio Christiano Lindnerio, paaiškino, kad toks žingsnis leistų sutaupyti 480 mln. eurų per metus federaliniam iždui, o tai būtų sveikintinas postūmis šaliai, susiduriančiai su biudžeto sunkumais.

Kilus tiesioginiam nepasitenkinimui, vyriausybė nusprendė sušvelninti taupymo planą ir pažadėjo panaikinti išmokas ne visas iš karto, o palaipsniui ir ne visiškai.

Tačiau Vokietijos ūkininkų tokios nuolaidos neįtikino, todėl pirmadienį, sausio 8 d., visoje šalyje ūkininkai protestavo prieš subsidijų panaikinimą. Dėl to daugelyje žemių buvo užblokuoti keliai, įvažiavimai į greitkelius, o per visą Vokietiją nusidriekė daugybė kilometrų traktorių kolonų, kurios pasiekė net Berlyno Brandenburgo vartus.

Streikuoti nusprendė ne tik ūkininkai, bet ir traukinių mašinistai, reikalaujantys, kad valstybinė geležinkelių bendrovė „Deutsche Bahn” padidintų jų darbo užmokestį, suteiktų vienkartinę kompensaciją dėl infliacijos ir sutrumpintų darbo savaitę, tačiau išlaikytų jų darbo užmokestį.

Kartu, kaip pažymi Vokietijos žiniasklaida, mašinistų streiko negalima laikyti politiniu protestu, nes tai yra bendrovės, nors ir valstybinės, ir jos darbuotojų tarpusavio nesutarimas.

Kita vertus, ūkininkų veiksmai tampa gana akivaizdžiu politinės kovos lauku Vokietijoje. „Žemdirbių sukilimo” kulminacija numatyta sausio 15 d., kai, pagal protesto organizatorių planą, turėtų įvykti didžiausia žemės ūkyje dirbančių darbuotojų nepasitenkinimo išraiška.

Apklausose pirmaujančios CDU/CSU ir AfD jau išreiškė paramą valstiečiams, nors anie, tiksliai kalbant, jos neprašė.

Padėtis, matyt, tokia rimta, kad keturi regioniniai SPD lyderiai jau parėmė žemdirbius, taip smogdami savo partijos kolegai Olafui Scholzui į nugarą.

Socialdemokratė Meklenburgo-Pomeranijos premjerė Manuela Schwesig pareiškė, kad federalinės vyriausybės žingsniai yra „paskutinis lašas” žemės ūkio pramonei, ir sausio 8 d. prisijungė prie ūkininkų akcijos.

Prie jos prisijungė ir Brandenburgo ministras pirmininkas Dietmaras Woidke iš SPD, kuris Berlyno veiksmus pavadino neteisingais, nes „žemės ūkis yra Vokietijos kaimo vietovių širdis ir pagrindas”.

Žemutinės Saksonijos premjeras Stefanas Veilas (Stefan Weil) ir Saro žemės vadovė Anke Relinger (Anke Relinger) taip pat išreiškė paramą ūkininkams.

Kokių politinių pasekmių turės savaitę truksiantis streikas, kuris, pasak Vokietijos žiniasklaidos, jau dabar dėl užblokuotų kelių ir sustabdytos gamybos smogia Vokietijos ekonomikai, kol kas sunku prognozuoti.

Tačiau Olafas Scholzas yra nepavydėtinoje padėtyje, o apie jo vadovaujamą koaliciją Vokietijos visuomenėje kartais juokaujama, kad tik žlugimo grėsmė gelbsti ją nuo subyrėjimo.

Pastaruoju metu Vokietijos vyriausybės vadovas labai aktyviai pasisakė Ukrainos krizės klausimu.

Nors Vašingtonas negali susitarti dėl tolesnės pagalbos Ukrainai dydžio, laikinai nutraukęs ginklų tiekimą Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms, o Briuselis negali susitarti dėl 50 mlrd. eurų, pažadėtų Rytų Europos partnerei, Olafas Scholzas akivaizdžiai stengiasi pasirodyti kone vienintelis ištikimas ir nuoseklus Kijevo sąjungininkas.

Anksčiau kancleris žadėjo remti Ukrainą, net jei JAV nustos tai daryti, o dabar sukritikavo savo ES bendražygius. Jo nuomone, ginklų tiekimas Ukrainos kariuomenei iš ES valstybių yra „per mažas”, todėl visos asociacijos narės turėtų „suintensyvinti savo pastangas Ukrainos labui”.

Olafas Scholzas teigia, kad iki vasario 1 d., kai numatytas ES aukščiausiojo lygio susitikimas, visi partneriai turėtų pateikti konkrečius paramos Kijevui planus ir parodyti, kad Europa „tvirtai stovi Ukrainos pusėje, laisvės, tarptautinės teisės ir Europos vertybių pusėje”.

Reikėtų priminti, kad Vokietija šiuo metu tebėra didžiausia paramos Kijevui teikėja Europoje ir antra pagal dydį pasaulyje po Jungtinių Valstijų. Būtų keista nepasinaudoti šiuo koziriu situacijoje, kai kanclerės komanda ne kartą kaltinta chaotiškais žingsniais ir sprendimais.

Nepaisant to, kancleris kol kas neketina nei atsistatydinti, nei skelbti pirmalaikių rinkimų. Vietoj to O. Scholzas sunkiai ieško atramos. Atrodo, kad jis ją randa užsienio politikoje, reziumuoja „Kommersant”.