2024.01.05 09:42
„HAMAS” raketa | vaizdo įrašo kadras
„Lancet” dronų smūgiai Ukrainoje rodo, kaip pigiau ir veiksmingiau gali kariauti Rusija. Net ir husiai gali lengvai pakenkti Amerikos karinei galiai. Amerikiečių „The National Interest” straipsnio autoriaus nuomone, atėjo laikas persvarstyti JAV karines išlaidas.
Versle yra toks terminas, kuris vadinasi „commodification” (kai prekė tampa prieinama visiems, toliau – „komercializacija”) . Taip vadinama, kai buvusi prabangos prekė virsta kasdiene preke ir parduodama bei perkama už vidutines rinkos kainas.
Kai išmanieji telefonai pirmą kartą pasirodė rinkoje, jie buvo neįperkama prabangos prekė. Šiandien prabangūs išmanieji telefonai vis dar nėra pigūs, tačiau komercinių modelių galima įsigyti vos už 100 JAV dolerių.
Komercializacija neapsiriboja vien tik prekyba. Procesą savaip patiria ir kariuomenė. Pavyzdžiui, viduramžių epochos mūšio lauke dominavo kilmingas riteris, itin gerai ekipiruotas ir nuo pat gimimo išmokytas karybos meno.
XV a. Anglijoje aukščiausios klasės šarvai kainavo 20 svarų sterlingų ir daugiau – tokius pinigus paprastas lankininkas galėjo užsidirbti tik per kelerius tarnybos metus. Šarvai buvo perkami dėl praktinių priežasčių.
Jie ne tik saugojo nuo smūgių, bet ir kėlė priešui baimę bei pagarbą, o savininkui teikė prestižą ir susižavėjimą. Be to, kadangi viduramžiais šarvai buvo naudojami taip ilgai, galima manyti, kad jų ilgalaikė vertė tam tikra prasme pateisino jų kainą.
Tačiau visa tai pasikeitė atsiradus naujoms lankų gamybos technologijoms.
Pirmasis buvo anglų ilgasis lankas – toks pat aukštas kaip ir pats lankininkas. Pats ilgasis lankas nebuvo itin brangus, tačiau dėl įtemptos virvės reikėjo ilgai ir atkakliai treniruotis dėl kietai įtemptos templės. Vėliau atsirado arbaletas, kuris dar labiau sumažino riterių šarvų ekonominį naudingumą.
Jų gamyba buvo brangesnė nei ilgųjų lankų, tačiau šaudymui nereikėjo specialaus pasirengimo. Išplitus arbaletams (ilgainiui prie jų prisidėjo šaunamieji ginklai, pavyzdžiui, bombardos ir arkebūzos), riteriai išnyko iš mūšio lauko, išlikę tik paraduose ir riterių turnyruose.
XXI a. mūšio lauko komercializacija
Karinis konfliktas Ukrainoje akivaizdžiai parodė, kad šiuolaikinis karas sparčiai komercializuojamas. To priežastis iš dalies ironiška: technologijos, iš pradžių sukurtos kariniams tikslams (pavyzdžiui, GPS ir pažangi elektroninė optika), persikėlė į vartotojų segmentą ir tapo prieinamesnės. Komercinės šių technologijų versijos dabar naudojamos kuriant naujas, labai veiksmingas ir nebrangias ginklų sistemas.
Ryškiausias tokios technologijos, „komercializuotos” Ukrainos karinio konflikto metu, pavyzdys – rusiški ZALA dronai „Lancet”. Jie plačiai naudojami smūgiams į tankus ir kitą Ukrainos kariuomenės įrangą. Filmuota medžiaga, kurioje užfiksuota, kaip bepiločiai dronai „Lancet” pataiko į modernius tankus, pavyzdžiui, vokiškus „Leopard 2„, tapo įprastu reiškiniu.
Peržiūrėkime santykines išlaidas. Vienas „Lancet” kainuoja apie 35 000 JAV dolerių. Akivaizdu, kad jį taip pat lengva ir greitai surinkti: „ZALA Aero Group” pažadėjo šiais metais padidinti gamybą „kelis kartus”.
Kita vertus, „Leopard 2” tankas kainuoja apie 11 mln. dolerių. Be to, jo gamyba vyksta daug lėčiau: per metus pagaminama tik apie penkiasdešimt šio karinio transporto priemonių.
Tada prasideda visiškas absurdas. Už grynąją savikainą Rusija gali pagaminti 314 „Lancet” kiekvienam vokiškam „Leopardui”. Neatitikimas tampa dar ryškesnis, jei atsižvelgsime į kainų skirtumą abiejose šalyse, pakoregavus jas pagal perkamosios galios paritetą (PGP), kaip įprasta atliekant tikslius ekonominius palyginimus.
Pasirodo, kad už vieną vokišką „Leopardą” Rusija gali pagaminti 683 „Lancet”. Kyla akivaizdus klausimas: ar „Leopard 2” savo koviniais pajėgumais prilygs beveik septyniems šimtams „Lancet”? Vargu.
Mūšio lauko komercializavimas, kurį matome Ukrainoje, verčia suabejoti Vakarų karine strategija, kuri daugiausia dėmesio skyrė aukštos kokybės ir brangios įrangos gamybai, tikintis sutriuškinti techniškai prastesnes priešo pajėgas. Tai pasakytina ne tik apie Ukrainoje vykstančius sunkius mūšius, kuriuos stebime.
Nuo šių metų spalio mėnesio, kai prasidėjo karas Gazos ruože, matome, kad ir čia kvestionuojami įvairūs Vakarų karinės strategijos aspektai, kurie dar radikaliau paverčiami prekėmis.
Gazos karo pradžioje „Hamas” į Izraelį paleido daugybę „Kasamo” raketų. Jų gamyba neįtikėtinai pigi, nes kuras vietoje gaminamas iš cukraus ir trąšų. Kiekvienos raketos gamyba kainuoja nuo 300 iki 800 JAV dolerių.
Izraelį saugo garsioji „Geležinis kupolas” priešlėktuvinės gynybos sistema. Viena tokia baterija kainuoja 100 mln. dolerių, o kiekviena „Tamir” perėmimo raketa – apie 50 000 dolerių.
Net neatsižvelgiant į baterijos kainą, „Hamas” galėtų pagaminti 91 savo raketą už kiekvieną „Tamir” perėmimo raketą, o pritaikius perkamosios galios paritetą – visas 177. Šiuo atveju sąnaudų palyginimas yra tiesinis: izraeliečiai „Geležiniu kupolu” numuš į jų teritoriją paleistas raketas, o kiekvienai „Kassam” raketai teks po vieną „Tamir”. Kainų skirtumas beprotiškas.
Izraelio tankai „Merkava” pasirodė taip pat pažeidžiami „Hamas” savadarbių rankinių granatsvaidžių „Yassin”.
Granatsvaidžių veiksmingumas prieš šarvuotąsias transporto priemones, ypač miesto sąlygomis, savaime nėra naujiena. Tačiau tai, kad net tokia grupuotė kaip „Hamas” gali masiškai gaminti savo granatsvaidžius, kelia rimtų abejonių dėl [Vakarų] galimybės kariauti mieste, net ir tokioms gerai aprūpintoms kariuomenėms kaip Izraelio gynybos pajėgos (IDF).
Nėra tikslių skaičiavimų, kiek kainuoja „Yassin” raketos. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad juodojoje rinkoje RPG-7 raketos parduodamos maždaug po 300 JAV dolerių už vienetą, ir turint omenyje pigią darbo jėgą Gazoje, tikėtina, kad jos bus dar pigesnės – maždaug po 200 JAV dolerių už vienetą.
O kadangi tankas „Merkava 4M” pagaminamas už 3,5 mln. dolerių, galime teigti, kad už kiekvieną Izraelio surinktą tanką „Merkava”, „Hamas” galės pagaminti 17 500 „Yassin” (o pakoregavus pagal PGP – visus 34 155).
Galima teigti, kad amerikiečių prieštankinių raketų sistema „Javelin” yra nepalyginamai veiksmingesnė už savadarbį „Yassin” granatsvaidį. Be abejo, bet kuris sveiko proto kareivis mieliau šaudytų į artėjantį tanką „Javelin” raketomis, tačiau kiekviena amerikiečių gamybos raketa kainuoja po 78 000 JAV dolerių.
Už šiuos pinigus „Hamas” galės turėti 390 „Yassin” – arba net 784 raketas, skaičiuojant pagal PGP.
Spartus šiuolaikinio mūšio lauko komercializavimas visu gražumu atsiskleidė pastarosiomis dienomis, kai husių sukilėliams Jemene iš esmės pavyko įvesti Raudonosios jūros blokadą – net neturint karinio jūrų laivyno.
Istorijos bėgyje tik turtingiausios šalys galėjo kontroliuoti jūras (taigi ir prekybą) – tik jos galėjo sau leisti skirti didelę nacionalinių pajamų dalį rimtam laivynui kurti. Tačiau prekių vartojimo procesas kardinaliai pakeitė jėgų pusiausvyrą.
Svarbiausias Raudonosios jūros blokados momentas buvo sėkmingas prekybinio laivo pažeidimas Irano priešlaivine raketa. Informacijos apie konkretų raketos modelį trūksta, tačiau neabejotina, kad ji buvo gerokai pigesnė už Vakarų karo laivuose naudojamas priešlėktuvinės gynybos raketas.
Pranešimuose jau pabrėžiama, kad JAV karinis jūrų laivynas išleidžia dviejų milijonų dolerių vertės raketas, kad numuštų 2 000 dolerių kainuojantį husių droną.
Naujosios ginkluotės pobūdis kelia ir gilesnių klausimų. Kai tik prasidėjo blokada, pasigirdo raginimų JAV kariniam jūrų laivynui ir jo sąjungininkėms bombarduoti husių judėjimą, kad priverstų juos kapituliuoti.
Tačiau ką konkrečiai jie ketino bombarduoti? Šios naujos raketos ir dronai gali būti laisvai dislokuoti visoje husių kontroliuojamoje teritorijoje ir paleisti nuotoliniu būdu. Net kai JAV karinis jūrų laivynas nustato taikinį, tai gali būti pigus paleidimo įrenginys arba, geriausiu atveju, tuščias sunkvežimis.
„Savo lauko” pranašumas
Visa tai verčia kelti klausimą. Ar pagrįsta lyginti valstybių karinę galią remiantis bendromis karinėmis išlaidomis? Šių metų pradžioje žurnale „American Affairs” paskelbtoje esė nurodžiau rimtus tokio požiūrio trūkumus ir paraginau nenaudoti šio rodiklio.
Tame rašinyje pateikiau keletą pavyzdžių, o pastarojo meto įvykiai pateikė šių pavyzdžių dar daugiau. Susidaro įspūdis, kad empiriniai duomenys tik patvirtina šią hipotezę. Į diskusijas apie karinę galią remiantis bendromis karinėmis išlaidomis galima rimtai net net nežiūrėti.
Be to, kyla klausimų dėl paties JAV karinės pramonės komplekso. Ar jis atitinka savo paskirtį ir yra pasirengęs priimti iššūkius? Ar jo aukštųjų technologijų ir brangus modelis tinka šiuolaikiniam mūšio laukui?
Ar jo išplėstos sudėtingos tiekimo grandinės apskritai reikalingos? Didžioji dalis technologijų, reikalingų naujam „lomercializuotam” ginklui gaminti, yra prieinamos komercinėje rinkoje.
Variklį, panašų į tą, kuris naudojamas Irano 358 raketose, vos už kelis šimtus dolerių galima nusipirkti „AliExpress” ar savadarbių dronų svetainėse.
Galbūt atėjo laikas permąstyti mūsų išlaidas ginklams ir kariniams pirkiniams. Galbūt taip pat laikas pagalvoti apie mūsų pajėgumus naujame, „sukomercintame” mūšio lauke: ką mūsų ginkluotosios pajėgos gali padaryti ir ko ne. Matyt, daug kas naujoje aplinkoje žada pranašumą šaliai, kovojančiai „savo lauke”.
Tas pats karinis laivynas jau seniai yra mėgstama priemonė demonstruoti galią atokiuose pasaulio regionuose. Tačiau jei karo laivams bus galima taip lengvai ir pigiai grasinti „komerciniais” ginklais, jų naudingumas mūšio vietoje gerokai sumažės.
Straipsnio autorius, Philipas Pilkingtonas yra makroekonomikos ir investicijų specialistas, vienas iš „Multipolarity” podkasto vedėjų ir knygos „Reformation in Economics” autorius.
→ Šis straipsnis nemokamas. Parengti jį ir išlaikyti čia – kainuoja.. Paremkite infa.lt
2 212
Straipsnis, aišku, teisingas, tik ne viskas parašyta. Visų pirma, tų brangių ir tobulų ginklų ideologija, tai anglosaksų genetinis bailumas kovoms. Iš to ir kyla noras laimėti tiesiogiai nedalyvaujant. Reiškia reikia tokio ginklo kuris pats kariautų. Slavų tautoms būdinga drąsa, jie nebijo mirti už savo ideologiją. Taigi jie kariauja gebėjimu, o ne ginklu. Jie karo zonoje mirdami analizuoja būtent to karo specifiką ir prisitaiko. Taigi, nesakau negebėjimas, tiesiog nenoras to suprasti ar pripažinti, visuomet ves į pralaimėjimą anglosaksus ir visus kas prie jų bus tuo metu prisidėjęs. Ukrainiečiai tai tos pačios tvirtos uolos akmenukas, ir neaišku kaip būtų, jei jiems būtų leista patiems kariauti ir visiškai nesvarbu su kokiais ginklais. Ten karininkai iš tų pačių mokyklų kaip ir Rusai. Tačiau nato padarė labai didelę strateginę klaidą, manydami, kad jų planavimas geresnis. Rezultatas akivaizdus. Tačiau reiktų nepamiršti, kad Ukraina tai kerštinga tauta, o jai pralaimėjus ir susitaikius su Rusais, jai pirštu bus parodyta kas jų tikrasis priešas. Prisiminkit Čečėnijos karą, jis buvo daug žiauresnis nei esamas. Čečėnai dabar geriausi, elitiniai Rusijos armijos kariai.
Būtent, aš ir taip manau, kad ukrainiečiai „atsidėkos” visiems su kaupu, kas jų šalyje kurstė karą.
Norėčiau pasiginčyti:). Anglosaksai nėra bailūs,bet jie į viską žiūri per praktiškumo prizmę ir visada tik iš savos naudos pusės.Ne veltui garsėja savo pasakymu „Nieko asmeniško-tai tik biznis”.Jeigu Ukraina būtų palikta viena ,tai ji net nekonfliktuotų su rusais,o oligarchai susitartų tarpusavyje,bet čia buvo politinis reikalas,todėl atlikta gerai sukurpta Zelenskio politinė reklama,nes jo reikėjo kad Ukraina kariautų.Truputis faktų trumpai: berods 2012 anglosaksų suruošto ir finansuoto Ukrainos vakarų banderų maidano metu nuverčiamas buvęs prezidentas,paskelbiamas Ukrainos kursas į Vakarus ,kuo lieka labai nepatenkinti KAI KAS Rusijoje,nes Doneckas yra anglies Saudo Arabija ir atiduoti Vakarams niekas neketina,todėl įvyksta referendumas ir kadangi ten pagrinde gyvena rusakalbiai tai patvirtinamas atsijungimas nuo Ukrainos ir pasiskelbimas Donecko liaudies respublika.Netrukus prisijungia ir Luganskas.Ukrainos valdžia nežada taip laisvai paleisti didžiausios Europoje anglies gavybos ir netrukus atsiunčia armiją susitvarkyti su „maištininkais”.Prasideda konfliktas,kuriame iš vienos pusės apginkluota milicija,savanoriai ir įterpti Rusijos samdiniai ir iš kitos pusės reguliari Ukrainos kariuomenė su smogiamaisiais ginklais.Praėjus kiek laiko,Ukrainos smogikai pilnai užspaudžia šias dvi teritorijas į žiedą ir bombarduoja dieną naktį.Nepadeda nei Jungtinės Tautos,nei Raudonasis Kryžius nei kitos pasaulinės organizacijos,smerkiančios Ukrainos daromus žiaurumus tose srityse civiliams.Luganskas ir Doneckas oficialiai kreipiasi į Putiną prašydami priimti juos į RF sudėtį ir gauna teigiamą atsakymą,ko pasekoje Putinas kreipiasi į Zelenskį prašydamas sustabdyti karinius veiksmus ir atitraukti smogikus nuo dabar jau Rusijos Federacijos teritorijos.Vakarų protektoriatas Zelenskio asmenyje kategoriškai atsisako tą daryti ir bombardavimai suintensyvėja,ko pasekoje Putinas oficialiai perspėjo Ukrainą,kad kritiniu atveju jis bus priverstas įvesti Rusijos karines pajėgas apginti savo teritoriją.Tą įspėjimą plačiai skelbė ir mūsų žiniasklaida,konkrečiai aš perskaičiau „Respublikoje” ir „15 min”.
Tada iš jo buvo skambiai išsišaipyta ir Putinas buvo paverstas pajuokų objektu.O tereikėjo palikti tas „naujas respublikas” ,bet paspausti jas ekonomiškai,panaudojant „minkštąją galią” ir karo gal visai nebūtų,bet matomai Vakarų banditams reikėjo kruvino konflikto,kuris kaip ir dabar tikimasi peraugtų į karą Europoje.Nesunku suprasti,kas už viso to stovėjo ir dar stovi.Teisus komentatorius Gintautas- kai viskas baigsis(o tai tikrai baigsis Rusijos pergalei ir Ukrainos padalijimu) tada bus pirštu parodyta į viso to sukelto pragaro organizatorius.Kažkam maža nepasirodys.Ukrainiečiai tai ne tingūs,apsiėdę lietuvaičiai-jie savo Tėvynę susilipdė istorinėse kovose ir genai dar oi kaip gyvi.
Yra tokia patarlė: Sudėtingas mechanizmas – mėgėjiškas. Sudėtingumo lygis turi būti optimalus. Ne tik kare, bet ir nūdienoje matau kvailą gaminių sudėtingumo ir brangumo kėlimą – elektronika, saugumo saugikliai, ekraniniai valdikliai ir dar visokios nesąmonės ne padeda, o trukdo dirbti . Net pirties krosnelės be nuotolinio pulto nerandu.