infa.lt

(Image: © Shutterstock)

Edmundas Paškauskas

Įžanga
Šis straipsnis tęsia Bendresnės fizikos temą, pradėtą straipsniuose „Ar fizika turi dar vieną evoliucijos pakopą?“ (čia), „Bendresnė fizika: ar realybę aprašo tik uždaros sistemos?“ (čia), „Bendresnė fizika: Judėjimo evoliucija – ko nepastebime?“ (čia) ir remiasi juose įvestomis sąvokomis.

1. Įvadas. Pažinimo riba

Kiekviena nauja fizikos teorija tam tikra prasme pastumia žinomo ir nežinomo ribą: dalis to, kas buvo nežinoma, tampa pažinu, o už naujos ribos atsiveria nauja nežinomybė.

Kalbant apie vadinamąją Visko teoriją, dažniausiai įsivaizduojama pati plačiausia fizikos teorija – tokia, kuri galėtų paaiškinti visus realybės reiškinius.

Tačiau gal problema yra ne vien ta, kad žmonija dar nesurado pakankamai bendros teorijos? Gal pirmiausia reikėtų paklausti savęs, ar pilnakraujė Visko teorija apskritai gali būti žmogaus sukurta?

2. Ką reiškia „Viskas“?

Vaizdžiai sakant, Visko teorija reikštų nepaprastai daug žinoti. Gal net – viską.

Įsivaizduokime paprastą pavyzdį. Kas nutiktų, jeigu visi žmonės staiga sužinotų visų kitų žmonių banko sąskaitų numerius ir slaptažodžius?

Tikėtina, žmonės pradėtų kitaip elgtis, keistų sprendimus, santykius, požiūrį į turtą, pasitikėjimą ir ateities planus. Panašiai galėtų atsitikti ir su kita jautria informacija – asmeniniais pokalbiais, paslaptimis, ketinimais, baimėmis ar silpnybėmis.

Gal taip atsirastų nauja visuomenės santvarka. O gal, priešingai, prasidėtų konfliktai ar net savinaika.

Tačiau čia svarbu ir kita. Visiškas žinojimas natūraliai kelia centralizacijos klausimą. Žinojimas telktųsi aplink bendrą, visiems prieinamą informacijos masyvą, o iki tol atskirai saugota informacija taptų bendra.

Todėl kyla dar vienas klausimas:

Ar toks absoliutus informacijos centralizavimas apskritai būtų suderinamas su žmogaus biologine prigimtimi?

Galbūt čia susiduriame su paradoksu. Jeigu visiškam žinojimui pasiekti reikėtų pašalinti kai kurias biologines, psichologines ar kitas žmogaus savybes, galutinis rezultatas galėtų būti toks, kad pašalintume ne tik tai, kas trukdo viską žinoti, bet ir tai, kas patį žmogų daro žmogumi.

Taigi, ar žmogus gali pasiekti Visko žinojimą neprarasdamas savęs?

3. Dvi skirtingos kitimo strategijos

Klausimas apie centralizaciją susisieja ir su fizika. Jis leidžia pažvelgti į galimą skirtumą tarp šiuolaikinės fizikos ir Judėjimo teorijos – į tai, kaip organizuojamas pats kitimas.

Šiame straipsnyje šiuolaikinės fizikos strategiją galima sąlygiškai vadinti decentralizuojančia. Toks apibūdinimas siejamas su principu „veiksmas lygus atoveiksmiui“, kurį šiame modelyje interpretuojame kaip simetrišką 50/50 santykį.

Judėjimo teorijos strategija šį kitimo lauką išplečia: joje nagrinėjamas ne tik 50/50 santykis, bet ir du kraštutiniai kitimo būdai – 100/0 ir 0/100.

Taip išryškėja esminis šių strategijų skirtumas. Judėjimo teorijoje centralizacijos esme tampa visa kitimo būdų sistema – du kraštutiniai kitimo būdai ir visos jų tarpusavio sąveikų tarpinės proporcijos, kai x + y = 100%. O decentralizuotoje strategijoje pagrindinis dėmesys skiriamas vienai šios sistemos variacijai – simetriškam 50/50 kitimo būdui.

Todėl 100/0 ir 0/100 nėra vien kitokie 50/50 santykio variantai – jie gali išreikšti visiškai kitokią strateginę kitimo struktūrą. Skirtingais kitimo būdais teoriškai galima pasiekti panašų galutinį rezultatą, tačiau tam gali prireikti kitokių sąnaudų ir tempo.

Jeigu Visko teoriją suprastume kaip vieningą teorinę konstrukciją, natūraliai kyla klausimas: ar tokia teorija būtų labiau linkusi į vieningumą ir centralizaciją, ar joje turėtų išlikti ir skirtybių konkurencija?

4. Kur yra Judėjimo teorijos vieta?

Judėjimo teorija taip pat nėra Visko teorija.

Svarbiau ne ieškoti, ko jai dar trūksta, kad galėtų pretenduoti į vieną ar kitą vietą fizikos teorijų hierarchijoje, o suprasti, kur yra jos konstrukcinės ribos.

Judėjimo teorija prasideda nuo bendriausio savo pagrindo – paties Judėjimo. Ji nagrinėja būsenų kitimą, kitimo būdus, judėjimo laipsnius ir kitus bendrosios struktūros aspektus.

Tačiau, remdamasi vien savo pradiniu pagrindu, ji negali paaiškinti, kodėl apskritai egzistuoja Judėjimas ir kas jis yra pačia bendriausia prasme. Tam reikėtų kitos, dar bendresnės teorijos, kurioje pats Judėjimo teorijos pagrindas taptų tyrimo objektu.

Tai nėra Judėjimo teorijos trūkumas. Tai galimas bendras teorijų sandaros principas: teorija aiškina tai, kas išplaukia iš jos pagrindinės tezės ar postulato, tačiau pačiam šiam pagrindui paaiškinti gali prireikti bendresnio teorinio lygmens.

Tuomet teorijų hierarchija galėtų tęstis taip:

teorija → bendresnė teorija → dar bendresnė teorija → …

Ir tada kyla paprastas, bet esminis klausimas:

Ar apskritai įmanoma paskutinė teorija, kurios jau nebereikėtų aiškinti dar bendresniu lygmeniu?

5. Gamta ir jos aprašymas

Svarbu nepainioti Gamtos su žmogaus sukurtu jos veikimo aprašymu. Gamta yra originalus vyksmas, o jos veikimo teorija nėra Gamtos kopija. Tai tik žmogaus sukurtas Gamtos vyksmų aprašymas – fizikinis, matematinis, loginis…

Galima pasakyti dar paprasčiau:

Gamta veikia. Žmogus aprašo, kaip ji veikia.

Kad ir kokį bendrą bei išsamų Gamtos aprašymą žmogus sukurtų, jis vis tiek lieka aprašymu. Todėl Visko teorijos sukūrimo problema gali būti ne vien ta, kad žmogus dar nerado pakankamai gero aprašymo būdo.

6. Visko teorija – (ne)pasiekiama kaip horizontas

Visko teorija, jei ji apskritai įmanoma, tikriausiai neatsiras rytoj ar poryt.

Todėl svarbus tampa „čia ir dabar“ momentas.

Dabartis nuolat atsinaujina. Rytojus taip pat taps „dabar“. Žmogus visada yra dabarties taške, iš kurio gali analizuoti buvusią ir numatyti būsimą realybę.

Šį tašką galima įsivaizduoti kaip pažinimo komforto zoną, iš kurios atsiveria trys kryptys:

– Už Judėjimo teorijos nugaros juntami šiuolaikinės fizikos žingsniai – tai, ką žmonija jau sukūrė ir ištyrė.

– Priešais Judėjimo teoriją atsiveria dar bendresnių fizikos paradigmų galimybės.

– Dar toliau, horizonte, šviečia Visko teorijos vizija.

Jeigu žmogus gali matyti, kas jau nuveikta, suprasti dabartinės teorijos ribas ir nujausti, kad priekyje gali atsiverti dar bendresnis teorinis lygmuo, jis jau yra turiningoje pažinimo vietoje.

7. Fragmentinės Visko teorijos

Jeigu pilnakraujė Visko teorija panašėja į metafizinį uždavinį, tai fragmentinės Visko teorijos turi daug realesnių galimybių egzistuoti.

Pavyzdys

Žmogų galima nagrinėti kaip keturių Judėjimo laipsnių sistemos (4JLS) dalį, pasirinkus tik vieną jos lygmenį – žmogaus 4JL. Subatominio, atominio ir ląstelinio Judėjimo laipsnių šiame nagrinėjime neliečiame.

Šį žmogaus fragmentą panagrinėkime per tris pagrindinius kitimo būdus:

• 1KB – pirma atsiranda nauja būsena, tada išnyksta sena (100/0).
• 2KB – kiek nunyksta senoje būsenoje, tiek atsiranda naujoje  (50/50).
• 3KB – pirma išnyksta sena būsena, tada atsiranda nauja (0/100).

Pritaikykime šiuos būdus kartų kaitai:

• 1KB (100/0) – pirma atsiranda vaikai, tada išeina tėvai. Tai natūrali kartų kaita.
• 2KB (50/50) – kiek dalių atskiriama nuo tėvų, tiek jų įdedama į kuriamą palikuonį. Tai veikiau tik teorinis mechaninio principo perkėlimas į kartų kaitą. Vargu ar yra įsivaizduojamas toks realus chirurginis kartų kaitos metodas.
• 3KB (0/100) – pirma tėvai išardomi iki smėlio dalelių lygmens, o tada iš kažko sukuriami vaikai. Tai taip pat abstraktus ir giliai destrukcinis kelias.

Šie trys pasirinkimai parodo, kad tos pačios siekiamybės – naujos kartos – teoriškai galima siekti skirtingais keliais, patiriant skirtingas sąnaudas, kitimo tempą bei trukmę. Todėl net ir siekiant to paties tikslo, kitimo eiga gali lemti ir radikaliai skirtingą galutinio rezultato kokybę.

Kitimo požiūriu tarp kraštutinių 100/0 ir 0/100 santykių yra begalė tarpinių variantų. Tam tikra prasme viso šio kitimų lauko aprėpimas yra ir Visko teorijos siekiamybė. O fragmentinių Visko teorijų kontekste tai galėtų būti vienas iš šios siekiamybės įgyvendinimo kelių.

Tokį determinuotą fragmentinį Visko teorijos aspektą galima nagrinėti labai detaliai. Pasiekus 4JL, iš mechaninių kitimo procesų gali išsirutulioti reiškiniai, kuriems jau nebeužtenka vien mechaninėmis sąvokomis paremto aprašymo.

Čia atsiranda informacijos perdavimas, patirtis, kalba, kultūra, vėliau – moralė ir etika. Mechanika niekur nedingsta, tačiau nagrinėjant aukštesnio lygmens JL, vien mechaninio aprašymo gali nebepakakti, kad suprastume visą kitimo prasmę ir pasekmes.

Todėl kyla svarbus klausimas:

Kuriame JL mechanikos nebeužtenka ir atsiranda kultūros, moralės bei etikos poreikis?

Ateityje tokiems klausimams nagrinėti ypač galėtų praversti DI. Jis gali apdoroti didelius duomenų masyvus, ypač determinuotus, ir vertinti daugybę tarpusavyje susijusių sąlygų. Todėl galėtų tapti rimtu pagalbininku kuriant fragmentines Visko teorijas.

Tačiau ir čia slypi paradoksas. Ar dirbtinis intelektas, analizuodamas sudėtingas bei subtilias situacijas, gebėtų moralę ir kultūrą vertinti kaip svarbius imperatyvus? O gal jis tik atkartotų tai, ką į šias sąvokas jau yra sudėjęs žmogus?

Juk net valstybių stiprumas ir progresyvumas tam tikra prasme siejasi su jų kultūros ir moralės būkle. Vadinasi, vien mechaninio kitimo nagrinėjimo gali nepakakti net norint giliau suprasti realius visuomenių procesus.

O gal kultūrą ir moralę taip pat galima sumechaninti? Gal turėtų atsirasti ir kultūrinė mechanika – savotiškas „mechaninės mechanikos“ įskiepis?

Tad tiek žmogui, tiek DI dar yra kur pasitempti.

Pastaba.

Straipsnis redaguotas pasitelkiant dirbtinį intelektą. Už turinį ir jame dėstomas idėjas atsako autorius.

Plačiau apie Judėjimo teoriją – knygoje „Bendroji struktūros evoliucija“ (BESTEV, 2008).