infa.lt

Algirdas Mykolas Brazauskas, pirmasis nepriklausomos Lietuvos Prezidentas, aria vagą.

Berods Baliukevičius – Dzūkas savo Dienoraštyje , o gal J. Lukša – Daumantas savo Partizanuose, arba A. Ramanauskas – Vanagas savo „Daugel krito sūnų” atpasakoja tokį atvejį. Jie dienavoja pas stambų ūkininką ir kalbasi apie politiką arba kaip tada vadindavo, politikuoja.

Viena iš temų buvo apie žemės nusavinimą. Stambus ūkininkas išreiškė abejone, kad valstybė (Stalininė sovietija) gali jį žlugdyti. Juk jis yra naudingas valstybei nes prigamina miestui (rinkai) daug produkcijos. Todėl valstybė jokiu būdu „nekirs šakos ant kurios sėdi“.

Deja, keli metai ir valstietis turėjo du pasirinkimus – arba nepakėlęs mokesčių ir pyliavų žlugti ir būti priverstas, arba iš karto laisvanoriškai prisijungti prie kolchozo ir taip prarasti bet kokį savarankiškumą. Jei jau vilkas alkanas, tai ėriukas kaltas vien tik tuo, kad vilkas nori ėsti.

Pirmojoje pasaulyje nugalėjusio socializmo šalyje buvo iškeltas uždavinys nusavinti gamybos priemones iš visų tų, kurie jas turėjo.

Iš pramonininkų gamyklas ir fabrikus, iš finansininkų bankus, iš prekybininkų parduotuves, iš paslaugų teikėjų jų įmones, kurios leido jiems išgyventi ir turėti nepriklausomą pajamų šaltinį, iš valstiečių žemę, kuri buvo jo gamybos priemonė ir jo išlikimo bei savarankiškumo garantas.

Vietoje to visiems buvo pasiūlyta vergo dalia, kurioje „nieko neturi ir esi laimingas“

Nepatikėsite, bet nebuvo jokios prievartos. Nė vienas valstietis nestojo į kolchozą per prievartą. Vienus privertė ekonominė būtinybė (nepakeliami mokesčiai ir pyliavos), kiti tai įsisąmonino jau anksčiau ir neatlaikę spaudimo palūžo, nes suprato, kad eiti prieš vėją neapsimoka.

Panašiai kaip su skiepais ir Galimybių pasu. Kaip sako E. Jakilaitis – nebuvo jokios prievartos. Juk revolveris prie smilkinio pridėtas nebuvo. Vadinasi ir prievartos nebuvo.

Tik turime susitarti, kad sovietinės stalininės sistemos totalus spaudimas stoti į kolūkius ir visomis įmanomomis priemonėmis vertimas žmones skiepytis nėra prievarta.

Istorija turi mus išmokyti ir perspėti. Deja. Šiandien valdžia ruošia naują žmonių išbuožinimo įstatymą, kurio pagalba bus atimta paskutinė žmonių gamybos priemonė – nekilnojamasis turtas.

Jis būtent ir yra gamybos priemonė nes leidžia žmogui generuoti pajamas ir išlikti nepriklausomu. O tai didelė prabanga ateities komunistiniame rojuje. Suprantama, kad yra ir skirtumų su stalinine ekspropriacija. Jei stalininiai komuniagos skubėjo ir vertėsi per galvą – šie turi laiko. Spąstai turi užsidaryti 2030 – 2035 metais.

Todėl skubėjimo nebus, pradinis poveikis bus minimalizuotas. Nesikartosiu ką parašė žmonės, kurie geriau išmano šiuos reikalus nei aš.

Tai nejuokinga. Mus verda kaip varles, palaipsniui didindami temperatūrą. Todėl žmonės nejaučia streso ir nesuskumba pasipriešinti. Kol antstolis pasibels į jūsų namus dar daug laiko praeis. Bet jis pasibels. Anksčiau ar vėliau.

I. Šimonytė, taip mėgstanti cituoti Hašeko romano herojų šaunųjį kareivį Šveiką, pamiršo jo genialią frazę – „vyriausybė pakėlusi alaus kainas pasmerkta žlugti“.

Nekilnojamojo turto mokestis palies beveik kiekvieną Lietuvos šeimą. Ką ten beveik, o tikrų tikriausiai kiekvieną. Lietuvis prieš šimtą metų turėjo „šventą karvę“, savo žemės lopinėlį. Ir ne veltui.

Žemė jį maitino, rengė, įgalino parsivesti moterį ir susilaukti palikuonių. Kiekvienas lietuvis žinojo, kad tas kas turi žemės – tas nebadauja.

Šiandienos dažno lietuvio „šventa karvė“ yra nekilnojamasis turtas. Žmonės dirbo, lenkė nugaras, investavo į nekilnojamąjį turtą, kuris generuoja kažkokią grąžą. Dažnas išdidžiai tai vadino „mano antra pensija“. Ir še tau boba devintinės.

Reforma kirs visiems, bet skaudžiausiai ją pajus tie, kurie stengėsi gyvenimą susikurti arčiau didesnių administracinių centrų. Juk pavyzdžiui NT Trakuose ar Trakų rajono atokiame užkampyje bus įvertintas nevienodai.

Taip gaunasi, kad kuo namas geresnėje vietoje, su geresne infrastruktūra, moderniau įrengtas tai jo ir vidutinė rinkos vertė yra didesnė. Ir atvirkščiai.

Jei Trakų rajone mediana (vidutinė gyvenamojo namo kaina) yra apie 30 000 eurų – mokės visi, kurių namo vertė yra virš 45 000 eurų. Sveiki atvykę į komunistinį rojų.

Tik ta mediana kaip koks prakeiksmas. Visai neseniai žinau du atvejus kada gyvenamieji namai buvo parduoti po 2000 eurų. Kaip kirs tokių „namų” pardavimas per medianos reikšmę ir kaip padidins apmokestinamąją bazę nesunku įsivaizduoti.

O jei sunku įsivaizduoti, tai reiškia, kad įstatymas ir buvo kurptas taip, kad pilietis pasiklystų tarp „medianų” ir kitų reikšmių ir sunkiai suvoktų kas jo laukia.

Tik turiu abejonę, kad Lietuvos „mužikai dabar yra kantrūs“. Kol žaibas netrenks – lietuvis nepersižegnos. O žaibas greitai ir netrenks. Savivaldybėms palikta erdvė priimti sprendimus dėl mokesčio dydžio, kuris varijuos nuo 0,05 iki 4 procentų.

Mokesčio kėlimas išsitemps į keletą metų ir pradžioje gal net pasirodys visai padorus. Bet ne tam naujojo „kolchozo” administracija sunkiai dirbo. Anksčiau ar vėliau „kolchoznikai” turi likti be savo „žemės”.

Pavyzdžiui, jūsų savivaldybė skendi skolose ir jai trūksta lėšų administruoti skolą. Laužys galvą savivaldybės meras ir taryba iš kur paimti pinigų. Eureka, taigi turime NT mokestį. Štai ir šaltinis, kurį anksčiau ar vėliau atras prasiskolinusi savivaldybė. Tai tik laiko klausimas.

Pamenate Vilniaus eglutę? Atsirūgs mums visos Kalėdų eglutės ir visi gražiausios eglės rinkimai. Savivaldybių iššvaistyti pinigai sugrįš mums nekilnojamojo turto mokesčiu. Tas selfis prie eglės lietuviui brangiai atseis.

Stebėsiu ateinančius rinkimus. Prezidento, Europos parlamento ir Seimo. Jei dabartinė Seimo sudėtis neatsinaujins bent 60 – 70 procentų, tauta gali kaltinti tik save.

Ir tai nėra dar jokių garantijų, bet nors turėsime viltį, bent bus parodyta visoms televizoriaus kalbančioms galvoms kas jų laukia už tokius darbelius.

Turim parodyti, kad new komunizmas nepraeis. Nėra šventoje Lietuvos žemelėje jiems vietos ir nesvarbu kokias spalvas ir kokius šūkius jie laiko rankose.

Šie rinkimai tai paskutinė proga kažką pakeisti. Jei ne, tai tolygu mirties nuosprendžiui tautai, valstybei, nuosavybei, laisvei…

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.