infa.lt

Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu | REUTERS

Triuškinantis „Hamas” smūgis Izraelio teritorijoje yra B. Netanyahu sprendimų pasekmė, teigia Rogeris Cohenas  straipsnyje „The New York Times” leidinyje. Valstybės vadovas sąmoningai „pamiršo” konfliktą su Palestina, bandė perimti Vakarų Jordano kranto kontrolę ir įsiutino Gazos ruožą.

Dabar politikas susiduria su sudėtinga savo paties sukurta dilema. „Hamas” išpuolis vėl verčia Izraelį susimąstyti apie konfliktą, kuris jį nepaliaujamai persekioja nuo pat šiuolaikinės valstybės įkūrimo.

Galingiausias per pastaruosius dešimtmečius įsiveržimas į Izraelį, kurį įvykdė „Hamas” – grupuotė, kurią daugelis laikė įvairiaspalviu kovotojų rinkiniu, – buvo psichologinis šokas vietos gyventojams. Tai buvo toks šokas, kad daugelis suabejojo pačiais Izraelio valstybės pagrindais: kariuomene, žvalgybos tarnybomis, vyriausybe.

Be to, kilo klausimas dėl valdžios institucijų gebėjimo kontroliuoti milijonus Izraelio teritorijoje gyvenančių palestiniečių.

Karas, prasidėjęs „Hamas” išpuoliu, per kurį žuvo 700 izraeliečių, nėra kova dėl pačios Izraelio valstybės egzistavimo, kaip buvo 1948 m., kai karo veiksmus išprovokavo pats šalies sukūrimas, arba kaip 1973 m. per „Doomsday War” (Paskutinio teismo dienos karas).

Nuo šių konfliktų praėjo atitinkamai septyniasdešimt penkeri ir penkiasdešimt metų, tačiau vaizdas į užimtas gyvenvietes, įkaitų grobimą ir palestiniečių kovotojų žudomus bejėgius civilius pažadino savotišką pirmapradį siaubą.

„Izraeliečiai sukrėsti iki širdies gelmių”, – sakė Jeruzalės hebrajų universiteto tarptautinės teisės profesorius Yuval Shany. – Juos piktina ne tik „Hamas” veiksmai, bet ir politinės ir karinės vadovybės, leidusios tam įvykti, neveiklumas.

Atrodytų, kad tokia stipri valstybė turėtų užkirsti kelią tokiems įvykiams, tačiau praėjus 75 metams po Izraelio įkūrimo jo vyriausybė nesugebėjo įvykdyti savo pagrindinės pareigos – apsaugoti savo piliečių gyvybes.”

Kaip ir per 1973 m. arabų ir Izraelio karą, tokia milžiniška žvalgybos nesėkmė sukėlė sumaištį, sumišusią su pykčiu.

1973 m., po žaibiškos Izraelio pergalės 1967 m. Šešių dienų kare, šalis buvo įsitikinusi, kad Sirija ir Egiptas yra visiškai išsekinti. Tačiau šiandien vis dažniau įsitikinama, kad „Hamas” nebuvo suinteresuota didelio masto smurtu, kad organizacija netgi galėjo būti naudingas įrankis silpninant nuosaikesnę Palestinos savivaldą Vakarų krante ir taip palaidoti visas kalbas apie Palestinos valstybę.

„Mes nepastebėjome ekstremistiškiausių palestiniečių jėgų stiprėjimo ir taip leidome tam įvykti, o Izraelis parodė visišką nepasirengimą tokiam įvykiui tiek strateginiu, tiek operatyviniu požiūriu”, – sakė Jeruzalėje gyvenantis politikos analitikas Šlomo Avineri (Shlomo Avineri).

Nepriklausomai nuo prasidėjusio karo baigties, puslapis jau atverstas. Izraelis nepaliko konflikto, kuris jį persekioja nuo pat šiuolaikinės valstybės įkūrimo 1948 m. Susidūrimo esmė ta, kad dvi tautos – žydų ir palestiniečių – pretenduoja į siaurą žemės juostą tarp Viduržemio jūros ir Jordano upės.

Izraelio turtai, gyvybinga ir energinga kultūra ir vis didesnis pripažinimas, kurį jis pelnė Artimuosiuose Rytuose, negalėjo visam laikui paslėpti neabejotino šalies nestabilumo. Dabar jos savigarbai suduotas toks stiprus smūgis, kad po pradinio susitelkimo po nacionalinėmis vėliavomis Izraelio ateityje neabejotinai laukia gilių socialinių ir politinių sukrėtimų laikotarpis.

Galima drąsiai teigti, kad dėl „Hamas” išpuolio džiugios kalbos apie revoliucinį Saudo Arabijos ir Izraelio santykių normalizavimą, kuriam tarpininkavo J. Bideno administracija, atrodo pernelyg optimistinės.

Smūgis Izraeliui buvo suduotas tuo metu, kai šalies viduje tvyro didelis nerimas. Sumaištį ir baimę, kurią sukėlė tai, kad Gynybos pajėgos, ta garbinga nacionalinio saugumo sargyboje stovinti institucija, leido tokį ilgalaikį palestiniečių puolimą ir neskubėjo į jį reaguoti, sustiprino jausmas, kad Ministro Pirmininko Benjamino Netanyahu vyriausybė buvo pasimetusi ir sutrikusi.

Neatrodo, kad padėtis Gazos ruože būtų buvusi valdžios institucijų prioritetas: jos daugiausia dėmesio skyrė skandalingai teismų pertvarkai, kuri turėjo susilpninti teismų nepriklausomumą ir taip pakenkti demokratinei kontrolei ir pusiausvyrai.

Protestai prieš šią vyriausybės programą buvo tokie galingi, kad kariuomenei teko tvarkytis su 10 000 rezervistų, grasinusių atsisakyti tarnauti kariuomenėje. Valdžiai tai buvo didžiulis dėmesio atitraukimas – tokių pareiškimų nebuvo jau seniai, nuo „Hamas” išpuolių laikų.

Dėmesį taip pat išsklaidė projektai Vakarų krante, skirti naujakuriams, kuriems pirmenybę teikė kraštutinių dešiniųjų ministrai vyriausybėje.

„Vyriausybė yra įsitraukusi į šį planą, kuris neturi nieko bendra su nacionaliniu saugumu”, – sakė Šanis. – Yra aiškus ir suprantamas ryšys tarp jo ir Izraelio situacijos rodiklių. Visa tai nežada nieko gero Netanjahu”.

„Paskutinio teismo dienos” karas, kuris Izraeliui buvo toks pat stiprus psichologinis sukrėtimas, tą pačią akimirką neapvertė šalies nacionalinės politikos aukštyn kojomis. Tačiau po ketverių metų, 1977 m., leiboristų vyriausybė, vadovavusi valstybei nuo pat jos įkūrimo, buvo sužlugdyta, o dešinioji Likud partija iškovojo įtikinamą pergalę ir suformavo naują vyriausybę. Per nepilną penkių dešimtmečių laikotarpį leiboristai taip ir neatsigavo.

Žinoma, B. Netanyahu dešiniojo sparno vyriausybė atsidūrė sudėtingiausioje padėtyje. Jai teks priimti sudėtingus ir skausmingus sprendimus dėl Izraelio atsakomojo smūgio Gazos ruožui galingumo.

Gazos ruožas, kurį valdo „Hamas”, JAV įvardyta kaip teroristinė organizacija, jau seniai yra perpildytas, skurdus ir kunkuliuojantis pykčiu – po 16 metų Izraelio blokados.

Ilgus metus Izraelyje vyravo nuomonė, kad Palestinos klausimas neegzistuoja. Jeruzalė mano, kad taktinio delsimo politika plečiant savo gyvenvietes Vakarų krante garantuoja, kad Palestinos valstybė neatsiras.

Šis konfliktas buvo paverstas „situacija”, sprogstamąjį status quo vadinant tokiu niekuo neišsiskiriančiu terminu. Benjaminas Netanyahu buvo „trypčiojimo vietoje” politikos, dėl kurios dviejų valstybių idėja liko „pusiau mirusi”, iniciatorius ir ištikimas šalininkas.

Izraelis normalizavo santykius su keliomis mažomis arabų valstybėmis. Palestinos klausimas praktiškai išnyko iš tarptautinės darbotvarkės. Pradėta kalbėti apie naujus Artimuosius Rytus.

Tačiau visa tai negali paslėpti aštrios, bet kruopščiai vengiamos temos: augančio palestiniečių pykčio dėl pažeminimo ir izoliacijos, kas šiemet jau sukėlė smurto protrūkį Vakarų krante.

Tai, kas vadinama status quo, niekada nebuvo nusistovėjusi padėtis. Šis status quo buvo palanki dirva kraujo praliejimui, nes įteisino Izraelio atkaklų siekį toliau kontroliuoti 2,6 mln. palestiniečių okupuotame Vakarų krante ir dusinti apsuptą Gazos ruožą, kuriame gyvena dar apie 2,1 mln. palestiniečių.

„Iš to darytina išvada, – pažymėjo Haifoje gyvenanti palestiniečių teisininkė Diana Buttu. – Tai nebuvo saugumo pajėgų nesėkmė. Tai buvo viso pasaulio nesėkmė sprendžiant konfliktą.

Smurtas čia vyksta kasdien. Atsibundame nuo smurto garsų. Mes einame miegoti, o tuo tarpu palestiniečiai yra skriaudžiami”.

Palestinos izraeliečiai, dažnai vadinami Izraelio arabais, sudaro daugiau kaip 20% visų Izraelio gyventojų. Jie buvo nustebę dėl to, kas įvyko, ir nerimavo dėl savo ateities, sakė Buttu.

Tačiau jie taip pat pradėjo jausti „pasididžiavimo jausmą, kad galingiausią apgultį patirianti tauta sugebėjo pralaužti blokadą”, sumišusį su nerimu ir nuojauta, kad „Hamas” žiauriai elgiasi su civiliais gyventojais.

„Esame sukrėsti”, – prisipažino palestiniečių verslininkas Reem Younis, Nazarete vadovaujantis aukštųjų technologijų neurobiologijos įmonei. – Dabar nežinome, ko tikėtis, ir esame išsigandę”.

„Hamas” karinio sparno lyderis Muhammadas Deifas (Muhammad Deif) įrašė kalbą, kurioje teigė, kad „operacijos” tikslas – „priversti priešą suprasti, kad jo nebaudžiamų žiaurumų laikas baigėsi”. Jo žodžiais aiškiai siekta paskatinti susitaikiusius su savo bejėgiškumu palestiniečius Gazoje ir Vakarų Krante.

Tačiau kaina gali būti milžiniška abiem pusėms. Ši operacija parodė visai planetai, kad, kaip sakė Avineri, „Hamas” grupuotei”kiekvienas Izraelio žydas yra teisėtas taikinys, kurį reikia sunaikinti”. Vakaruose tai prastai pasitarnaus palestiniečių reikalui.

B. Netanyahu sakė, kad „ilgas ir sunkus karas” dabar pereina „į puolimo fazę ir tęsis be išlygų ar atokvėpio, kol bus pasiekti jo tikslai”. Jau žuvo daugiau kaip 400 palestiniečių (jau daugiau kaip 700).

Akivaizdu, kad Izraeliui labai norisi pradėti triuškinantį puolimą, kad „Hamas” niekada nebegalėtų pakartoti savo operacijos.

Pavyzdžiu Jeruzalei galėtų būti 2006 m. vykdytas masinis puolimas pietų Libane. Nuo to laiko pasienyje buvo palyginti ramu, nors sekmadienį „Hezbollah” apšaudė tris Izraelio postus ginčijamame Šabos fermų rajone.

Tačiau padėtį Gazoje labai apsunkina tai, kad „Hamas” įkaitais paėmė dešimtis izraeliečių. Jeruzalė savųjų nepaliks. Jei priešas į Izraelio puolimą atsakys įkaitų egzekucijomis, tai taps sprogstamuoju valstybės vidaus politikos klausimu. Netanyahu, padaręs rimtą apskaičiavimo klaidą (taip atrodo pati situacija), susiduria su labai rimtais ir skausmingais iššūkiais.

„Tikriausiai kils tarptautinės teisės, smūgių proporcingumo ir šalutinės žalos klausimų”, – artėjantį Izraelio puolimą pakomentavo Šani. Jis turėjo omenyje teisinius karinės jėgos naudojimo apribojimus. – Tačiau politinis interesas šiuo klausimu laikytis santūrumo yra menkas. Tai bus rimtas išbandymas Izraeliui”.

Ilgalaikis išbandymas jau seniai visiems žinomas. Jį glaustai ir išsamiai apibendrino Danny Yatom, 1996-1998 m. vadovavęs Izraelio „Mossad” žvalgybos tarnybai.

Vieninga Izraelio valstybė tarp jūros ir Jordano, į kurią būtų įtrauktas ir Vakarų Krantas, „būtų arba apartheido valstybė, arba ne žydų valstybė”, – sakė jis. „Mūsų tolesnis šių teritorijų administravimas kelia grėsmę mūsų pačių egzistencijai”.

B. Netanyahu niekada nekreipė dėmesio į tokius perspėjimus ir nebuvo linkęs rimtai derėtis dėl taikos dviejų valstybių sprendimo pagrindu. Tokios politikos pasekmių negalima amžinai atmesti kalbomis apie puikią naujųjų Artimųjų Rytų ateitį.

Straipsnio autorius: Rogeris Cohenas yra NYT Paryžiaus biuro vadovas. Leidinyje jis dirba 33 metus ir yra dirbęs užsienio korespondentu, užsienio redaktoriumi ir nuomonių apžvalgininku. 2023 m. R. Cohenas priklausė NYT reporterių komandai, kuri laimėjo Pulitzerio premiją ir George’o Polko apdovanojimą už reportažus apie ginkluotą konfliktą Ukrainoje.